Ketvirtoji pramonės revoliucija, apimanti dirbtinį intelektą, debesų kompiuteriją, be žmogaus įsikišimo veikiančias robotines gamyklas, tampa neįtikėtinai skambančia realybe ir keičia tiek pačią gamybą, tiek darbo rinką. Kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka iš gamybos procesų išstumtas žmogus? Anot Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslo ir inovacijų prorektoriaus prof. habil. dr. Antano Čenio, tai svarbiausias klausimas, kurį žmonija sprendžia nuo pat pramonės atsiradimo, nuo luditų judėjimo ir kilusių nuogąstavimų, ką žmonės veiks, jei juos pakeis mašinos. 

„Bet pagalvokime – ar iš tikrųjų žmogus turi dirbti? Darbą mes dabar priimame kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, studijuojame universitete, kad gautume gerą darbą. Bet, geriau pagalvojus, ar mes tikrai norime darbo? Dažniausiai norime uždarbio, o ne darbo. Žinoma, darbas pats savaime turi žavesio ne tik dėl uždirbamų pinigų, nes nėra paprasta rasti užsiėmimą, kuris būtų įdomus. Tačiau dabar mes gyvename tam, kad dirbtume. O gal turėtume dirbti, tarkime, tik dvi valandas, kad galėtume gyventi?“ – kelia klausimą VGTU prorektorius. Su juo kalbamės apie tai, kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka žmogus, kokią reikšmę čia įgyja aukštasis mokslas ir kur Lietuvos vieta ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste.

Kokį vaidmenį ketvirtojoje pramonės revoliucijoje atlieka žmogus?

Jei pažvelgtume į žmonijos patirtį, pamatytume, kad nė viena iki šiol įvykusi pramonės revoliucija visiškai nepakeitė ir neišstūmė žmogaus, o tik suteikė jam kitą vaidmenį. Jei jums reikia iškasti pamatus, atvažiuoja ekskavatorius ir vos per kelias valandas atlieka visą darbą. Anksčiau žmonės kasdavo kastuvais ir užtrukdavo labai ilgai. Taigi žmonių darbas neišnyko, tik jo specifika pakito.

Kita vertus – ar iš tikrųjų žmogus turi dirbti? Jei žvelgtume filosofiškai, žmonija jau išgyveno panašų laikotarpį. Prisiminkime senovės Graikiją. Joje vergai buvo tie „robotai“, kurie dirbo visus darbus, o piliečiai žiemą filosofavo, rašė eiles, užsiėmė politika, vasarą kariavo. Tai, kaip gyvename dabar, yra mūsų įpročių rezultatas, esame taip išauklėti ir išmokyti.

Jei žmogus ketvirtojoje pramonės revoliucijoje vis tik lieka, ar įžvelgiate kokių kitų pavojų?

Mano nuomone, kyla daug rimtesnis pavojus – reikia vis protingesnių darbuotojų. Ir kuo toliau, tuo mažiau reikia nekvalifikuotos darbo jėgos, nes ji lengviausiai pakeičiama visų naujų automatizuotų robotų. Tiesa, nepanašu, kad išnyks profesijos, kurių atstovai tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, pavyzdžiui, slaugytojai, padavėjai ar pan. Žinoma, kavinėje ar ligoninėje maistą tikrai galėtų paduoti robotai, bet nesu tikras, ar mums tai patiktų. Šiuose ir panašiuose darbuose svarbiausias išlieka socialinis vaidmuo – bendravimas, žmogiškasis kontaktas, supratimas, užuojauta.

Tačiau visais kitais atvejais automatizacijos sukeltas fizinio darbo poreikio mažėjimas veda į visuomenės išsisluoksniavimą. Atsiranda meritokratija, t. y. iškyla talentingiausi, gabiausi, įgiję geriausią kvalifikaciją, kompetenciją ir pan. asmenys. Tai nėra paveldima, kaip aristokratija, tačiau panašumų rasti galima. Meritokratijos atveju išsilavinusių tėvų vaikai turės daugiau galimybių stoti į universitetus ir gauti gerus darbus, o tiems, kurių tėvai buvo neišsilavinę, aukštojo mokslo siekti bus gerokai sunkiau. Taigi visuomenės susisluoksniavimas gana akivaizdus. Iš istorijos gerai žinome, kad panašios situacijos dažnai baigiasi revoliucija.

Užsiminėte apie aukštąjį mokslą. Koks jo vaidmuo ketvirtojoje pramonės revoliucijoje?

Mano nuomone, per ketvirtąją pramonės revoliuciją aukštojo mokslo reikšmė tik dar labiau išaugs, ir ateityje užtikrintą ateitį bei gerus darbus turės tik gerai išsilavinę žmonės. Nebėra taip svarbu išmokti valdyti prietaisus ar gamybines stakles, nes tų staklių po kelerių metų tiesiog nebeliks, bus kas nors naujo ir tobulesnio. Kur kas svarbiau įgyti tvirtus pagrindus, tokį išsilavinimą, kuris padėtų prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos. Ne veltui didžiųjų tarptautinių įmonių atstovai, atvykę į Lietuvą, pirmiausia dairosi į universitetus ir klausia, kiek mes ruošiame jiems reikalingų specialistų. Išsilavinimas ketvirtajai pramonės revoliucijai yra esminis.

Dėl šios priežasties sakyti, kad Lietuvoje turime per daug universitetų studentų, mano nuomone, nėra teisinga. Aš suprantu, kad mūsų užduotis yra išlaikyti bei kelti mokslo kokybę ir vertę, bet kartu turėtume stengtis, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau išsilavinusių žmonių. Vakarų valstybėse egzistuoja kriterijus, kuris parodo išsilavinimo politikos sėkmę: juo matuojama, kiek studentų, kurių tėvai nestudijavo universitete, įstojo į universitetus. Tai rodo socialinį mobilumą ir demonstruoja, kad išsilavinimo politika suteikia progą tiems vaikams, kurie neturėjo išskirtinių galimybių lankyti būrelius, papildomas pamokas, kurie nebuvo nuo mažens ruošiami studijoms universitete, įgyti aukštąjį išsilavinimą. Ir mes turėtume padaryti viską, kad kuo daugiau mūsų šalies žmonių įgytų gerą išsilavinimą, o vidutinis visuomenės išsilavinimo lygis būtų kuo aukštesnis.

Kur Lietuvos vieta ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste?

Svarbu paminėti, kad egzistuoja du ketvirtosios pramonės revoliucijos aspektai: įrankių kūrimas ir įrankių naudojimas. Tuos įrankius kuriant mes galime dalyvauti tik kaip grandinės dalis, nes mūsų, kaip mažos šalies, resursai neprilygsta didžiosioms šalims. Tačiau mes galime aktyviai naudoti jau sukurtus naujus įrankius. Čia keliamas svarbiausias uždavinys – neatsilikti nuo pasaulinių tendencijų, būti efektyviems ir greitiems. Priešingu atveju mūsų gamyba taps neefektyvi, žmonės gaus labai mažą atlygį, kad būtų galima konkuruoti rinkoje, tada mes visiškai atsiliksime.

Lietuvai ne taip svarbu sukurti ką nors visiškai nauja, ką vėliau naudotų visi kiti. Tačiau labai svarbu tuo, kas jau padaryta ir sukurta, pasinaudoti kuo greičiau ir efektyviau. O čia vėl grįžtame prie aukštojo mokslo svarbos. Universitetai turi sugebėti savo studentams pateikti tai, kas dabar pasaulyje atsiranda naujausio ir geriausio, mokyti naudotis moderniausiomis technologijomis, kad Lietuva galėtų pasinaudoti tuo, ką kuria pasaulis. Kuo greičiau tai bus daroma, tuo mūsų šalis bus efektyvesnė ir stipresnė. 

Dronai – nepakeičiamas statybų partneris

Dominykas Vileikis

Direktorius/CEO, UAB „Loveta“

+370 611 39 680

Mokslo inovacijų įtaka darbų pobūdžiui – natūralus evoliucijos reiškinys. Dažni nuogąstavimai, kad robotų technika darbo vietose pakeis žmogiškąją darbo jėgą ir paliks žmones be darbo yra grįsta baime – tokia pat, kokią jautė visuomenė prieš kelis šimtus metų, išgyvenusi pramonės perversmą, kai mašinos ėmė keisti darbininkus. Kasmet modernėjanti technika atsirado fabrikuose, žemės ūkyje, statybose – žmonių gyvenimo kokybė, vidutinis amžius ir kt. išaugo kelis ar net keliolika kartų. Tad kodėl bijome robotų? Robotų technika – inovatyvesnė jau egzistuojančių mašinų versija, galinčių perimti iš žmonių pavojingus ar rutininius darbus, kuriems nereikia jokios kvalifikacijos.

Pasaulio statybos industrija pamažu prisijaukina vieną moderniausių robotų technikos kūrinių – dronus, tačiau Lietuvoje jie dar nėra plačiai naudojami statybos darbams. Vis dėlto jų pritaikymo galimybės – didelės. Pavyzdžiui, dar turint tik tuščią žemės sklypą, jį galima nufotografuoti dronu ir padaryti sklypo reljefo 3D modelį. Tai palengvina architektų darbą, ne tik braižant naujų statinių projektus, bet ir apskaičiuojant sąmatą. Vykstant statyboms, naudojantis dronu, galima lengvai kontroliuoti žmogiškuosius išteklius. Oro robotai taip pat gali būti naudojami pastatų būklei inspektuoti, ypač ten, kur tokia veikla gali būti pavojinga žmonių sveikatai ar net gyvybei, pavyzdžiui, inspektuojant labai aukštus pastatus.

Šiuo metu pasaulyje paplitusi praktika naudoti droną visuose statybų etapuose – taip vadinamas BIM modelis: su dronu apžiūrima, nufilmuojama vietovė prieš statybas, sudaromas jos 3D modelis, dokumentuojamas statybų procesas, iš oro stebima statybų aikštelė, identifikuojamos galimos grėsmės, numatomi statybinių darbų žingsniai ir galiausiai pastatyto pastato inspektavimas, tolimesnė jo priežiūra. Tas pats modelis gali būti pritaikytas ne tik pastatų statybose, bet ir kelių tiesime, inžinerinių objektų statybose, kultūrinio paveldo priežiūrai ar dokumentavimui.

Universalus ir lengvas valdymas

Dronai statybos darbus palengvina sumažindami laiko ir žmogiškąsias sąnaudas. Siekiant įvertinti darbuotojų užimtumą ir darbo našumą, užtenka pakelti droną ir įjungti realiojo laiko vaizdo matymą. Visi darbo tvarkos pažeidimai bus užfiksuoti filmuotoje medžiagoje su tikslia data ir laiku. Beje, šią praktiką vis labiau taiko ne tik statybų darbų vykdytojai, bet ir darbo inspekcija.

Jau minėtas objektų inspektavimas, naudojant oro robotus, taip pat atliekamas sparčiai ir saugiai. Norint apžiūrėti stogą ar tilto konstrukciją, anksčiau reikėdavo samdyti aukštalipį, dabar galima pakelti droną ir sugaišti vos 30 min., užuot tam skyrus dieną ar dvi.

Inspektavimo su dronu procesas – paprastas. Dronas pakeliamas ir jį valdantis žmogus iš gana arti nufilmuoja stogą, sienas, konstrukcijas, esant sudėtingesnėms situacijoms, galima pasitelkti iki keliolikos kartų artinančias kameras. Tai sumažina nelaimingų atsitikimų galimybę, laiko ir pinigų sąnaudas. Filmuota medžiaga yra itin aukštos kokybės ir didelės raiškos, todėl tiksliai galima matyti, ką ir kurioje vietoje reikia taisyti, taip pat, pasididinus nuotraukas, galima neskubant ir itin atidžiai išsinagrinėti stogo ar sienos būklę.

Tinkamo drono pasirinkimas

Tinkamą droną geriausiai padės išsirinkti specializuoti dronų pardavėjai. Savo srities profesionalai visada klientui pasiūlo būtent tokį droną, kuris geriausiai atitinka jo poreikius. Mūsų tikslas – pirmiausia išsiaiškinti kliento poreikius ir tik tada rekomenduoti ir parduoti oro robotą.

Dronų rinka nuolat kinta ir auga. Žinoma, dronų potencialo ribos kažkur yra, tačiau kol kas jos nematomos.

Technologija tobulėja dideliais žingsniais – dronų rinkoje kas kelis mėnesius pristatomi vis nauji ar patobulinti sprendimai, todėl sunku nuspėti, kokios naujos pritaikymo galimybės bus po penkerių ar tuo labiau 20 metų.Tačiau akivaizdu tai, kad dronai tampa kasdieniu įrankiu, palengvinančiu darbus, taupančiu laiką ir išlaidas.