Logistikos rinka keičiasi dėl beprotiškais tempais augančios e. prekybos: siuntų pristatymas spartėja, jų skirstymas automatizuojamas, o sandėlių plotai skaidomi į regioninius – prekės kaupiamos arčiau nekantraus vartotojo. Siuntų pristatymo rinkos žaidėjai vis daugiau investuoja į modernias technologijas, o dėl dominavimo danguje vyksta tikros lenktynės – keliamos į orą vis galingesnės bepilotės siuntų pristatymo skraidyklės.
Tyrimai rodo, kad e. prekyba šiemet žaibiškai auga, o per 2021 m. jos pajamos išaugs 75 %. Sparčius pokyčius lemia įvairūs veiksniai, taip pat ir COVID-19 pandemija. Keičiantis pasauliui, keičiasi ir klientų pageidavimai bei lūkesčiai. Siuntų pristatymo įmonės susiduria su nuolatiniu spaudimu įrodyti logistikos efektyvumą.
2020 m. pagrindinė kurjerių problema yra siuntų pristatymo tą pačią dieną, kitą dieną ar per naktį užtikrinimas. Klientai reikalauja, kad jų daiktai būtų gauti kuo greičiau, ir yra pasirengę mokėti daugiau už aukščiausios kokybės pristatymo paslaugą. Atgabenti pirkėjui prekę nedelsiant, be to, mažomis kainomis yra itin svarbu norint įveikti konkurentus.
REGIONINIŲ SANDĖLIŲ RENESANSAS
Sandėlių infrastruktūra 2020 m. smarkiai pasikeitė. Apie ateitį mąstantys verslininkai laikosi labiau lokalizuoto požiūrio – jie elgiasi kaip tradicinės plytų ir skiedinių parduotuvės, perkeldami savo prekių atsargas į mažesnius regioninius sandėlius ir kaupdami populiariausius bei sezoninius daiktus arčiau vartotojo. Tai sutrumpina ir atpigina galutinio pristatymo logistiką, nes, remiantis tyrimais, vadinamoji paskutinė mylia prekių pristatymo kainoje sudaro apie 53 % visų gabenimo išlaidų.
Ne visos e. prekybos įmonės gali sau leisti turėti mažus regioninius sandėlius – tai stambiųjų pranašumas, bet šios siūlo smulkiesiems galimybę laikyti savo prekių atsargas jų sandėliuose netoli kliento. Didžioji siuntų logistikos darbo dalis atliekama aplink laivybos uostų, oro uostų ir geležinkelio krovinių sandėlius, kur prekės kaupiamos ir iš kur įmanoma pasiekti gavėją tą pačią dieną, kitą dieną ar per naktį. E. prekės gabenamos žemės, vandens ir oro keliais. Pristatymo paslaugų rinka ir vartotojų reikalavimai rūpi visų transporto rūšių kompanijoms.
Pandemija, didžiulis e. prekybos augimas ir spartesnio pristatymo lūkesčiai suvienijo visų logistikos grandžių verslą. Veiksmingai organizuoti pasaulinę tiekimo grandinės veiklą trukdo nuolatinis darbo jėgos trūkumas. Skaitmeniniu būdu valdyti sandėlį bei automatizuoti skirstymo operacijas rengtasi ir mokytasi jau keletą metų, kai pereita nuo plytų ir skiedinio pardavimo prie e. prekybos. Tačiau beprotiškas ir staigus e. prekybos augimas aplenkė sandėlių modernizavimą. Iškrauti sunkvežimius, sandėliuoti atsargas, supakuoti dėžes ir tada jas vėl krauti į kitą sunkvežimį yra sudėtingesnis darbas, nei gali atrodyti, nes turi būti organizuotas tiksliai, atsakingai ir labai greitai.
PREKĖS Į RANKAS – TĄ PAČIĄ DIENĄ
Kada paskutinį kartą klientas paprašė pristatyti siuntą lėčiau? Visi visada nori, kad jų siuntiniai atvyktų kuo greičiau. Tokie pasauliniai gigantai kaip „Amazon“ pristatymą kitą dieną pavertė norma, kaip ir pristatymą tą pačią dieną. Tad prekės galutiniam gavėjui į rankas pristatomos pasitelkus ir vietos taksi, ir maisto išvežiojimo paslaugas, ir „Uber“. Beje, būtų puiku, kad vartotojas jų lauktų namuose, mat antrojo ar trečiojo bandymo pristatyti kaina daug didesnė. Kartais jas tenka palikti lauke, kur siuntos gali būti sugadintos ar pavogtos.
Saugiai ir laiku pristatyti daugybę atskirų siuntinių viso regiono adresais į rankas yra gana sunki užduotis bet kokioje vietovėje, o ypač kai internetu įsigytų prekių klientai laukia sunkiai pasiekiamose vietovėse. Todėl autonominės bepilotės skraidyklės – puikus siuntų pristatymo būdas. Gavęs el. laišką, klientas ten, kur tuo metu yra, pasiimtų savo siuntinį iš drono konteinerio. Tikima, kad tokios siuntų galutinio pristatymo naujovės greitai taps įprastu dalyku.
Optimistai jau prognozuoja pasaulį, kuriame autonominės transporto priemonės pristatys 80 % siuntų. Tyrimai rodo, kad 60 % vartotojų pritaria siuntų pristatymui dronais. Nors šios naujos skraidymo mašinos ir pristatymo robotai gali nemažai kainuoti, 23 % vartotojų yra pasirengę mokėti brangiau už pristatymą tą pačią dieną, o tarp jaunesnių, nekantresnių tokių yra iki 30 % vartotojų.
LENGVA PAKILTI
Siuntų kompanija DHL dar 2018 m. sėkmingai išbandė vadinamąjį siuntų sraigtasparnį Bavarijoje. Pagal sumanymą vartotojai tiesiog įkiša savo siuntinį į skraidantį prietaisą ir pradeda automatinį siuntimą, nurodę gavėjo adresą – tai leistų lengvai gabenti siuntas į vietoves, kuriose yra blogai išvystyta infrastruktūra arba kurias užstoja natūralios kliūtys, tokios kaip vanduo ir kalnai. Bet kada ateis ta diena, kai dronas su siunta nusileis jūsų kieme arba robotas su prekėmis atriedės šaligatviu? „Tesco“ paskelbė kurianti bepiločių orlaivių siuntų pristatymo tarnybą. Bandymo metu smulkūs daiktai gabenami ir išmėtomi klientų namuose per 30 minučių nuo užsakymo. Iš „Tesco“ parduotuvės Golvėjaus grafystėje bepiločiai orlaiviai pristatys mažus krepšelius vietiniais adresais šioje vietovėje. Airijoje dronų pristatymo startuolis „Manna“ buvo pasirengęs pradėti ledų ir maisto išsinešti pristatymą į universiteto miestelį, kai prasidėjo karantinas dėl koronaviruso. Bendrovė greitai persitvarkė ir pradėjo tiekti receptinius vaistus, medicinos reikmenis bei maistą saviizoliacijoje esantiems gyventojams Moneygallo mieste. Skrisdami 50 km/val. greičiu, jie gali pristatyti iki 4 kg prekių krovinio kasetėje, nuleistoje nuo drono. Tinklas „Walmart“ paskelbė, kad pradeda bandyti maisto ir namų ūkio produktų pristatymą pirkėjams bepiločiais orlaiviais. Bet joks dronas kol kas nepristatys jums burito kas rytą.
SUNKU SAUGIAI SKRISTI
Kelios įmonės išbando siuntų pristatymą oru, tačiau oro navigacijos taisyklės griežtos ir jos rengiamos jau ne vienus metus. Pasaulis galbūt tik po poros metų gali pamatyti kompleksinius komercinius bepiločius skraidymo aparatus, nes sertifikatas, suteikiantis oro vežėjo statusą, suteikia įmonėms tik galimybę ruoštis į kelią. Kaip ir visoms naujovėms, keliančioms riziką gyvybei ir nuosavybei, bepiločių orlaivių technologijoms tenka išspręsti keletą problemų, kol jos galės būti įtrauktos į pasaulio ekonomiką ir šalių oro erdvę visame pasaulyje.
Visų pirma, prieš leisdami bepiločiams orlaiviams didelio masto komercines operacijas virš apgyvendintų vietovių ar kelti bet kokią riziką visuomenei ar infrastruktūrai, operatoriai turės įrodyti jų patikimumą. Komercinėje aviacijoje kritinis sistemos gedimas yra toleruojamas tik vieną kartą per 1 mlrd. skrydžio valandų – tai labai aukštas rodiklis. Sudėtingi nepilotuojami orlaiviai kol kas prie jo nė nepriartėja – iki šiol sukurtos bepiločių orlaivių technologijos, skirtos privačių vartotojų rinkai, o ne komerciniam ir pramoniniam naudojimui, nesiekė aukščiausio lygio patikimumo ir lengvi dronai sugenda keletą kertų per mėnesį.
Bandymams naudojama 5 kg bepilotė skraidyklė, galinti gabenti apie 1,5 kg krovinio, puikiai tinka pristatant maistą ar vaistus. Tokio dydžio bepiločiai orlaiviai kelia nedidelę riziką visuomenei, jei sistemos sugenda.
Kurjerių kompanijai UPS jau suteiktas leidimas JAV skraidinti dronus, kurių svoris viršija 25 kilogramus. Dideli dronai kelia didesnę riziką, tad jų patikimumas turi būti didesnis. Kai įmonės norės valdyti bepiločius orlaivius, skirtus gabenti dideliems prekių kroviniams urmu, šie turės būti panašūs į šiandieninius karinius bepiločius orlaivius, kurie gali sverti beveik 2,5 tūkst. kilogramų. Tai reiškia, kad jų gamintojai ir operatoriai turi gauti savo įrangos tinkamumo skraidyti sertifikatą, kaip ir aviacijos technikos gamintojai, tokie kaip „Boeing“ ir „Airbus“.
Bene didžiausias ir esminis kriterijus oro erdvėje yra gebėjimas aptikti ir išvengti susidūrimo su kitais skraidančiais objektais – drone nėra žmogaus piloto, kuris saugotųsi elektros laidų, paukščių, pastatų, sraigtasparnių ar žemai skrendančių lėktuvų. Štai kodėl reikalaujama, kad bepiločiai orlaiviai būtų valdomi operatoriaus, nepaleidžiant jų iš akių, tačiau dėl to komercinio masto dronų verslas tampa ekonomiškai neperspektyvus.
„Amazon“, nuo 2013 m. vykdanti bepiločių orlaivių tyrimus, gavo autonominės skrydžių valdymo sistemos patentus technologijai, kuri iš esmės sukurtų skrydžių valdymo sistemą, paremtą jutikliais ir belaidžiu ryšiu, kad perspėtų dronus apie kitus toje pačioje oro erdvėje veikiančius dronus ir leistų jiems koreguoti skrydžio trajektorijas, kad būtų išvengta susidūrimų.
Tankiau apgyvendintose vietovėse ir griežčiau reguliuojamoje oro erdvėje komercinio masto dronams parengti reikia laiko, siekiant įsitikinti jų saugumu ir patikima technologija. Neatsižvelgiant į kliūtis, siuntų pristatymo dronai jau įrodo, kad jie sprendžia didžiules logistikos problemas – Ruandoje ir Ganoje JAV dronų gamintoja „Zipline“ valdo didžiausią pasaulyje bepiločių orlaivių tinklą, 80 km atstumu nuo paskirstymo centro gabena vakcinas ir vaistus į kaimo ligonines. Siuntų pristatymo bepiločiai orlaiviai nuosekliai integruojami į pasaulinį logistikos ir platinimo tinklą. Tikimasi, kad visuomenė vis labiau priims juos, nebijos žemų skrydžių ir neprieštaraus girdėdama triukšmą.
