Architekto tikslas – „duoti klientui tai, ko šis nežinojo, kad nori“. Taip sako garsiausias Švedijos architektas Gertas Wingårdhas, kuris sulaukęs 70 metų vis dar sunkiai dirba ir gali daug ką pasiūlyti švedų architektūrai, nori projektuoti svarbius visuomeninius pastatus centrinėse Geteborgo ar Stokholmo dalyse.
Jo nuomone, svarbiausia gero šiuolaikinio architekto savybė – suprasti savo laikmetį. Tvarumas, pasak jo, dabar yra labai svarbus. Ir kiekvienas architektas, kuriam tai rūpi, turi tokią galimybę prisidėti prie šio proceso, kokios neturi niekas kitas.
Karjera
Gertas Wingårdhas (1951) yra vienas didžiausių Švedijos architektų, kuris yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, jis yra vienintelis architektas, penkis kartus gavęs prestižiškiausią Švedijos architektų skiriamą Kaspero Salino premiją.
Gertas gimė turtingoje Švedijos šeimoje Šiovdės mieste, netoli nuo Geteborgo, ir buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jo tėvui priklausė vietinė cemento gamykla, o šeimos namas buvo pastatytas ant kalkakmenio kalno.
Kai Gertui buvo dešimt metų, šeima persikėlė į Geteborgą. Paauglystėje jis domėjosi menu ir kinu, studijavo ir meno istoriją, ir ekonomiką. Bet lemtingas jam buvo apsilankymas Panteone Romoje – įspūdingi istoriniai statiniai įkvėpė jį tapti architektu.
Viename interviu G. Wingårdhas pasakojo, kad iki tol jis ketino įkurti nuosavą meno galeriją, rengti parodas ir prekiauti meno kūriniais. Jeigu būtų paklausęs tėvų noro, būtų tapęs gydytoju – tai buvo karšta jo tėvų svajonė, kurios jis nepaisė. Gertas portalui expressen.se juokais pasakojo, kad tada, kai jam sukako 50 metų, jo mama vis dar to gailėjosi, ji padovanojo jam žinomo leidėjo knygą apie mediciną su baltu chalatu apsirengusiu gydytoju viršelyje ir įrašė: „Tai galėjai būti tu.“
Tord-Rikard Söderström nuotr.
Susidomėjęs architektūra G. Wingårdhas pasirinko studijas „Chalmers“ technologijos universitete, kur 1975 metais įgijo architekto diplomą ir per kelių dešimtmečių karjerą tapo Švedijos architektūros žvaigžde.
„Tapti architektu buvo gana ambicingas sprendimas, ypač todėl, kad vienas dalykas, kuris mane traukė tapti meno prekeiviu, buvo tai, jog man tai neatrodė itin sudėtinga ar ypač varginanti veikla. Norėjau tapti meno prekeiviu, nes norėjau tinginiauti. Prireikė devynerių metų, kol gavau savo pirmąjį norimą darbą kaip architektas. Tai buvo kvietimas suprojektuoti „Öijared“ golfo klubą. Anksčiau daug dirbau su interjero dizainu, bet labiausiai norėjau projektuoti namus.“
Baigęs studijas G. Wingårdhas pradėjo dirbti interjero dekoratoriumi ir įkūrė savo architektų studiją. 1988 metais jį aplankė sėkmė ir jo verslas patyrė didelį proveržį. G. Wingårdhas suprojektuotas „Öijared“ golfo klubas šalia Geteborgo buvo įvertintas Švedijos architektų skiriamu kasmečiu Kaspero Salino prizu.
G. Wingårdho įkurta ir vadovaujama architektūros įmonė „Wingårdh arkitektkontor“ jau kelis dešimtmečius įgyvendina projektus tiek Švedijoje, tiek tarptautinėse rinkose ir turi tris biurus Švedijoje. Studijai dirba beveik 200 darbuotojų komanda. Tai viena didžiausių šios šalies architektūros įmonių.
Geteborgo centre esančio „Wingårdh arkitektkontor“ biuro įėjimą puošia pilkas kalkakmenis. Biuras yra viena mėgstamiausių Gerto darbo vietų ir čia jis kiekvieną savaitę praleidžia daug valandų. Biuras dirba su visų tipų projektais – nuo produktų dizaino (pavyzdžiui, baldai) ir interjero dizaino (pavyzdžiui, viešbutis „Blique by Nobis“ Stokholme) iki didelių prekybos centrų (pavyzdžiui, „Mall of Scandinavia“ Stokholme).
Pastaraisiais metais G. Wingårdhas sukūrė nemažai projektų JAV ir Vokietijoje. Jis taip pat yra Švedijos ambasadų Vašingtone ir Berlyne autorius. Tačiau daugumą jo suprojektuotų pastatų galima rasti Švedijoje, ypač Geteborge, Malmėje ir Stokholme.
Tord-Rikard Söderström nuotr.
Gyvas pavyzdys
G. Wingårdhas padarė didelę įtaką visai švedų architektūrai. Savo architekto karjerą jis pradėjo kaip postmodernistas. Jis greitai perėmė šiuolaikinės architektūros tendencijas ir interpretuoja jas per asmeninę išraišką, integruodamas savo projektus į aplinkinį kraštovaizdį. Žaismingas G. Wingårdho pastatų dizainas ir pomėgis naudoti ryškias medžiagas padarė didelę įtaką Švedijos architektūrai ir išvedė iš tradicinio švedų minimalistinio funkcionalizmo į šiuolaikinės architektūros stilių.
Naudodamas ryškias spalvas ir geometrinius motyvus, jis kuria pastatus, kurie apibūdinami kaip „maksimalizmas“ arba „modernus barokas“. Jo sukurti pastatai nėra vieno stiliaus. Jie kartu yra ir „žaismingi“, ir „griežti“. Turtingos Švedijos medinės statybos tradicijos ir stiprus ekologinis elementas derinami su technologijų pažanga. G. Wingårdho bruožas yra nustebinti pastatų lankytojus, kai žemas įėjimas į pastatą už jo slenksčio atsiveria į dideles pagrindines erdves. Jis žinomas kaip dangoraižių šalininkas, todėl kai kurie Švedijos kolegos jį kritikuoja.
Geriausi G. Wingårdho projektai ir jo indėlis į viešąsias diskusijas bei jo knygos apie architektūrą prisidėjo prie pasikeitusio Švedijos architektūros įvaizdžio, o noras kiekvienai naujai užduočiai sukurti naujus sprendimus padidino architektūros įvairovę. G. Wingårdhui 1999 metais suteiktas „Chalmers“ technologijos universiteto garbės daktaro vardas.
Per 40 metų karjeros jis yra gavęs daugybę architektūros apdovanojimų. Jo pasirinkimas nekelia abejonių. Dėl savo aktyvios veiklos ir charakterio jis nuolat pritraukia žiniasklaidos dėmesį ir paprastai laikomas žinomiausiu gyvu Švedijos architektu.
G. Wingårdhas ypač išgarsėjo dėl pastarųjų metų televizijos laidos „Svajonių namai“ (šved. Husdrömmar) apie įkvepiančius žmones, kurie įgyvendina savo svajones apie namus. Šioje TV laidoje parodyti ir paties Gerto bei jo žmonos Karin, kuri taip pat yra architektė, užmiesčio namai, kuriuos jie aprašė knygų serijoje „Wingårdh’s Villas“.
Tord-Rikard Söderström nuotr.
Tarp kelionių
Architektas G. Wingårdhas juokauja, kad dabar jaunystės troškimą tinginiauti jaučia tik toli nuo šurmuliuojančio miesto – toli nuo biuro, greta miško ir tyloje prie jūros.
G. Wingårdhas su šeima vis dar gyvena Geteborge. Darbo dienomis Gertas ir Karin gyvena bute mieste, o savaitgaliais keliauja į užmiesčio namą, esantį jūros įlankoje netoli Marstrando.
Dėl aktyvios profesinės veiklos kiekviena Gerto diena labai turininga ir jam tenka nuolat keliauti iš vieno miesto į kitą. Priežastis ta, kad jo verslo įmonės veikia trijose šalies vietose, be to, jam dažnai tenka važiuoti į Malmę įrašinėti televizijos laidos. Kaip pats sako, jam net šiek tiek sunku suprasti, kad galima būtų gyveni tik vienoje vietoje.
„Mano savaitė suplanuota paprastai. Penktadieniais ir šeštadieniais gyvenu sodyboje. Sekmadienio ir pirmadienio vakarais gyvenu Geteborge. Antradienio vakarais dažnai nakvoju Stokholme, o trečiadienio naktimis – Malmėje. Ketvirtadieniais grįžtu į butą Geteborge. Taigi per savaitę gyvenu keturiuose namuose. Tad megztinius dažnai pamirštu vienur, kroviklius – kitur, bet su dauguma dalykų susitvarkau gana gerai.“
Gertas džiaugiasi, kad net ir aktyvi veikla leidžia aplinkui save jausti pažįstamą gyvenimo aplinką – jis daug metų lankosi tuose pačiuose restoranuose, tose pačiose parduotuvėse ir turi, kaip sako, keturis penkis draugus, su kuriais nuolat bendrauja. Kai G. Wingårdhas vaikšto akmenimis grįstomis Geteborgo gatvėmis, pusės milijono žmonių miestas jam atrodo kaip kaimas, kuriame vieni pažįsta kitus. Ar bent jau visi pažįsta Gertą. Jis tuo džiaugiasi ir noriai šnekučiuojasi.
Šis architektas projektuoja modernius pastatus ir prabangiausias parduotuves, bet ant Gerto kojų – paprastos basutės. Jis avi jas ne tam, kad provokuotų ar reikštų kokį nors protestą, o todėl, kad jam patogu. Jis dažniausiai taip rengiasi ir tikina, kad tai nereiškia, jog nesidomi mada, tiesiog jis renkasi tai, kas jam patogiau. O kai TV serialo kūrėjai prašo kiekvienai serijai naujai persirengti, G. Wingårdhas juokiasi ir… keičia mėgstamus ryšėti šalikus. Jis dažnai pietauja tame pačiame restorane, kuriame lankosi pastaruosius 30 metų, kurio meniu – jūrų gėrybės ir kur per pietus jis pažįsta daugumą svečių.
Šeima ir jūra
G. Wingårdho užmiesčio namai vaizdingoje Švedijos pajūrio vietovėje ryškiai kontrastuoja su modernistiniu stiliumi ir dangoraižiais aštriais kampais, kuriuos jis projektuoja savo profesiniame gyvenime.
1992 metais pajūryje Bohuslane, Švedijos vakarinėje pakrantėje, prie gamtos rezervato ribos, Gertas su žmona Karin nusipirko XVII amžių menančią sodybą ir ją pavertė elegantiškais ir stilingais šeimos savaitgalio namais, kuriuos atnaujino kruopščiai apgalvotomis ir suprojektuotomis išradingomis detalėmis, sukurdami eklektišką valstietišką romantiką. Dabar čia – jų penkių suaugusių vaikų, draugų, verslo partnerių ir svečių susibūrimo vieta, kuri apsupta ramybės ir jūros – kiek tik akys mato. Gertas ir Karin sako, kad namą pirko dėl vietos, pajutę, kad nori čia gyventi, kur iki artimiausio kaimyno yra 400 metrų, o šalia – gamtos rezervatas.
Nuo Geteborgo iki Norvegijos sienos besidriekianti Švedijos vakarinė pakrantė yra viena žaviausių šalies vietų. Tai istorinis Marstrandas ir šiauriausia šalies vakarinė pakrantė Bohuslanas, kurios kraštovaizdyje dominuoja jūra: tai uolų ir salų regionas.
Wingårdhai įgyvendino sodybos pastatų rekonstrukciją per kelis etapus, nes, vos įsigiję ją bendro gyvenimo pradžioje, kai abu ką tik išsiskyrė su ankstesnėmis šeimomis ir jų galimybės buvo nedidelės, prioritetą skyrė sukurti ramybę vaikams ir erdvę savo darbui. Tik po kelerių metų jie pertvarkė virtuvę ir biblioteką.
Sodybos pastatų fasadai – Švedijos tradicinės raudonai dažytos profiliuotos lentos, geltoni langai, mediniai lietaus latakai ir žolė ant stogo.
Bet iš jūros pusės nesimato jokių namo sienų – jos iš storo stiklo. Šeimininkai perprojektavo beveik visas originalias pastato konstrukcijas, siekdami atverti erdves ir įleisti į namus kuo daugiau šviesos. Svetainės siena į jūros pusę pagaminta iš storo stiklo. Jis toks storas, kad, jei uždarysite terasos duris, name bus visiškai tylu, nors lauke siautės audra. Žiemą sniego pusnys pūpso prie lango kaip atviruke.
Išskirtinis sprendimas – stiklinės lauko sienos, kurias slepia retų lentų skydai. Siena sudaryta iš keturių didelių stiklo lakštų, sujungimai paslėpti už lentų, kad jų nesimatytų. Lenta iš išorės, lenta iš vidaus. Ypatingas vaizdas, kai šviesa filtruojama per tarpus tarp lentų. Tai tik viena iš visų detalių, kurias Gertas sugalvojo, o Karin įgyvendino. Pora expressen.se sakė, kad Gertas sugalvoja visas beprotiškas idėjas, nes jis turi unikalų žvilgsnį į detales.
Virtuvė yra viena iš pirmųjų patalpų, į kurias patenki įėjęs – nedidelė, be aštrių lentynų ir briaunų. Šalia jos yra valgomojo zona ir svetainė. Viršutiniame namo aukšte buvę maži kambariai tapo vienu dideliu miegamuoju su stikline siena į jūros pusę. Miegamasis – didelis ir šviesus. Grindų ir sienų lentos skirtingo pločio. O siena, pakeista vienu dideliu stiklu, sukuria iliuziją, kad esate lauke.
Prie namo pastatyta didžiulė paprasta iš dalies įstiklinta 8 metrų ilgio veranda iš paprastų medinių strypų ir stiklo, kuris sutvirtina visą konstrukciją. Virš verandos yra didelė platforma, ant kurios galima degintis arba žiūrėti į mėnulį.
Didelės stiklinės sienos ir iš dalies įstiklinta veranda atveria namą jūrai ir gamtai. Namo viduje vanduo, uolos ir miškas tampa interjero dalimi. Namą architektai perstatė ir 1993, ir 2007 metais. Šiandien bendras jo plotas yra 285 kv. m. Nors nuo pastarosios namo rekonstrukcijos praėjo jau keliolika metų, jaučiasi šiuolaikiškas stilius.
Sulaukę svečių architektai Wingårdhai valgo prie didelio, pačių sukurto stalo obuolių žalumo valgomajame, kurio baldus, sofas, lempas suprojektavo kartu. Sako, kad nėra smagu tiesiog nusipirkti naują namą – jie nori patys kurti savo namus, kad juose liktų jausmai.
Kai nėra svečių, Gertas ir Karin sėdi prie sulankstomo staliuko virtuvėje įjungę televizorių: vienas langas atsuktas į mišką, vienas – į jūrą, o kitas „langas“ – į pasaulį. Jie mėgsta savo kasdienybę su bendromis voniomis, ilgais pusryčiais, laisvalaikį su planšete ant sofos ir skaniu maistu, kurį Gertas mielai gamina. Jie džiaugiasi gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir kartu sukurtais namais.
Karin ir Gertas kartu gyvena jau 30 metų, nors tai prasidėjo kaip trumpas meilės romanas. Kad tai pavyktų, reikia labai gerbti vienas kitą, jiedu sako, kad to išmoko sunki gyvenimo mokykla. Spartūs pokyčiai ir naujovės nėra Wingårdho stichija, bent jau ne privačiame gyvenime, nors darbe jo architektūra pakeitė ne vieno Švedijos miesto išvaizdą.
„Mes ten negyvename, tik leidžiame savaitgalius, bet vienas iš namų pritaikytas senjorams, kad galėtume gyventi, jei pasensime. Svarbus dalykas yra tas, kad aplinkui mažai žmonių ir dar mažiau namų. Vaikštome po mišką ir paplūdimius. Iš to, ką nuveikiau, bene labiausiai didžiuojuosi šiais namais. Tai mano ir Karin pasirinkimas.“
