Buvusi uždara teritorija Vilniaus širdyje, Vasario 16-osios gatvėje, atsikratė visų užtvarų ir, miesto panoramoje sušvitusi atgaivinta praėjusių epochų architektūra, grakščiais moderniais pastatais, pradėjo naują, smagaus šurmulio kupiną, gyvenimą.
„Istorinė aplinka ir unikali architektūra tapo esminiu Šv. Jokūbo kvartalo vizijos įkvėpimu. Norėjome sukurti šiuolaikišką, darniai į naujamiesčio kontekstą įsiliejantį kvartalą, kuriame derėtų moderni pastatų kokybė, komercinė infrastruktūra ir išsaugotas kultūros paveldas. Pagrindine kvartalo ašimi išliko Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, o šalia esantis kompleksas tarsi griežia antruoju smuiku, harmoningai įsiliedamas į kvartalo architektūrą, papildydamas A. Goštauto gatvės ir Neries išklotinę. Taip pat norėjome priartinti kompleksą prie upės, sukurti naujus pėsčiųjų ryšius, atverti visuomenei tai, kas šimtus metų buvo uždaryta“, – sako Šv. Jokūbo kvartalą plėtojančios UAB „Orkela“ vadovė Anastasija Pocienė.
Galima skirti kelias plėtojamo Šv. Jokūbo kvartalo dalis: Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su vienuolynu, viešbučio pastatai su vidiniu kiemeliu ir Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) pastatai su viešu sodu.
A. Pocienės teigimu, didžiausi projekto iššūkiai buvo susiję su paveldo apsauga ir architektūriniais sprendiniais. Reikėjo rasti naujos statybos poreikių ir istorinių pastatų rekonstrukcijos balansą, išlaikyti architektūrinį vientisumą ir suderinti sprendinius su kultūros paveldo apsaugos reikalavimais. Taip pat buvo sudėtinga pritaikyti modernias technologijas ir inžinerinius sprendimus taip, kad jie neiškraipytų autentiško kvartalo charakterio.
Kvartalo viziją kūrė ir įgyvendino net kelios architektų komandos, didelis būrys profesionalių Lietuvos statybos įmonių.
Iššūkiai tapo architektūriniais laimėjimais
Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su vienuolynu nuo XVIII a. pradžios buvo vientisas kompleksas kartu su pirmąja Vilniaus pasaulietine ligonine, tačiau sovietmečiu įvyko milžiniškas pokytis – kvartalas buvo pastatais atskirtas nuo miestiečių akių ir viešo gyvenimo. Po kelių bandymų kvartalą atgaivinti, 2019 m., tarptautinį architektūrinį konkursą laimėjo studija „DO Architects“, pasiūliusi tęsti urbanistinę kvartalo tradiciją – formuoti vientisą, gyvastingą erdvę.
„Norėjome sukurti atvirą kvartalą, kurio šiuolaikinė nuosaiki architektūra neužgožtų epicentre stovinčios Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Kvartalo įvairovę kuria istoriniai ir šiuolaikiniai pastatai. Taip pat atkurtas gyvas gatvių perimetras, kiemas atvertas miestiečiams“, – apie pagrindinę Šv. Jokūbo kvartalo idėją pasakoja vadovaujanti architektė ir „DO architects“ bendrakūrė Gilma Teodora Gylytė.
Norint atkurti prarastą ryšį su Neries upe, atkasta į žemę panirusi akmeninė pastato siena. Rūsys paverstas pirmuoju aukštu. Akmeninėse sienose, naudojant deimantinį siūlą, išpjautos angos, žvelgiančios į upę, modernia pjovimo technika sienoms suteiktas unikalus teraco raštas.
G. T. Gylytė kartu su komanda prie kvartalo projekto dirbo septynerius metus, per tą laiką būta daugybės bandymų rasti pastatams tinkamą funkcinį variantą. Iššūkių pareikalavo ir visų institucijų interesų derinimas. Architektams diskutuojant su Kultūros paveldo departamentu ir ieškant geriausių sprendinių, kvartalui pavyko suformuoti ne tik gatvės lygį, bet ir įrengti mansardas pastatų palėpėse, grąžinant joms pirminį aukštį.
Architektei džiugu, kad pagarbi šiuolaikinė architektūrinė kalba leido suderinti kvartale sena ir nauja. „Ypač džiaugiuosi kvartalo ansamblį papildžiusiu nauju trijų aukštų pastatu, kurio medinė apdaila yra pamiršta žemutinės Naujamiesčio dalies statybinė medžiaga“, – priduria ji.
Kvartalo statybos metu architektų komandai teko įveikti ne vieną techninį iššūkį. ŠiMC pastate, 12 metrų po žeme, suprojektuota sporto salė. Dviejų lygių požeminė automobilių stovėjimo aikštelė yra 2 metrais žemiau upės lygio, o virš požeminės aikštelės zonos įkurdintos inžineriniams įrenginiams skirtos patalpos, dar aukščiau supiltas gruntas medžiams auginti.
„Dviejų architektūros studijų tandemas davė puikių rezultatų“, – sako studijos „Archinova“ architektė Aušra Gvildienė.
Architektės teigimu, „Archinova“ itin prisidėjo prie sklypo tūrinės-erdvinės kompozicijos ir kvartalo erdvių atvėrimo į miestą ir į upę. Vadovaudamasi istoriniais tyrimais ir ikonografine medžiaga, studijos komanda atkūrė buvusių istorinių pastatų eksterjerą bei stogų kompozicijas ir numatė galimybę vidinio kiemo pastate ir prie A. Goštauto gatvės esančiame pastate įrengti stoglangius, taip sugrąžindami pastatams istorinius siluetus.
„Archinovos“ sprendinių pagrindu atkurtos visų keturių istorinių pastatų vidaus erdvės, restauruotos ne tik detalės, bet ir istorinės angos, laiptai, taip pat numatytos naujų vertikalių ryšių (laiptų ir liftų) vietos istoriniuose pastatuose. Iš esmės istorinės erdvės dabar tokios, kokios buvo XIX a.
„Archinova“, vadovaudamasi istoriniais tyrimais ir ikonografine medžiaga, nustatė, kad gilūs į A. Goštauto gatvę atsisukusio pastato pamatai gali būti atkasti, o suformavus rūsio zonoje pirmąjį aukštą, jis gali atkurti vizualinį ryšį su upe. Ši idėja puikiai tiko abiem architektų komandoms. Ji atvėrė galimybę, esant poreikiui, prie naujojo viešbučio centrinio įėjimo privažiuoti autobusams ir taksi. Šis kvartalo funkcinio suplanavimo aspektas ir nulėmė pagrindinio įėjimo į viešbutį „AC Hotel by Marriot“ vietą.
ŠiMC interjeras apgalvotas iki mažiausio spalvos fragmento
Pirmasis Šv. Jokūbo kvartale duris atvėrė garsusis ŠiMC – mokykla be skambučių ir uniformų, be konkursų ir atrankų. Mokykla, kurioje svarbu susikalbėti ir būti savimi. ŠiMC ugdymo esmę turėjo atspindėti ir naujosios jo erdvės.
Šis projektas buvo patikėtas „ArchDesign“ suburtai penkių architekčių komandai. Ji 3100 kv. m ploto ŠiMC interjero projektą nuo idėjos iki techninių brėžinių įgyvendino per stulbinamai trumpą laiką – 6 mėnesius.
„Turint galvoje apimtį ir struktūrą, tai buvo vienas iš greičiausiai mūsų komandos atliktų projektų“, – sako „ArchDesign“ įkūrėja ir vadovė architektė Akiko Tutlys.
ŠiMC interjeras turėjo atitikti ne tik atviros mokslo įstaigos idėją, bet ir nekilnojamojo kultūros paveldo, funkcionalumo bei saugumo reikalavimus. Interjero idėjas architektėms iš dalies diktavo netradicinis patalpų išdėstymas ir skirtingų epochų erdvės – nuo šimtmečius menančių pastato skliautų, sienų iš riedulių iki modernių skaidrių architektūrinių inkliuzų.
Architektės Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės žodžiais, kuriant interjerą atsižvelgta ir į mokykloje taikomus skirtingus vaikų lavinimo metodus. Pamokos ŠiMC gali vykti netikėčiausiose erdvėse – ne tik klasėje, bet ir koridoriuje ar amfiteatre, dėl to pasirinkti lengvai perstatomi moduliniai baldai. Kiekviename mokyklos aukšte nuotaika kuriama vis kitomis spalvomis, formomis ir apdaila. Pavyzdžiui, pradinukams skirtas pirmasis aukštas išsiskiria terakotos atspalviais, o mansardiniame aukšte, kur vyksta užsiėmimai vyresniųjų klasių moksleiviams, dominuoja samanų žalumo spalvos. Rūsyje įrengtos įspūdingo dydžio multifunkcinės salės.
Naujajame mokyklos amfiteatre interjero architektės išplėtojo studijos „DO architects“ pastato atvirumo miestui idėją: suprojektuoti suoliukai, ant kurių sėdėdami mokiniai jaučiasi laiką leidžiantys upės krantinėje. Palubėje sumontuoti debesis primenantys pakabinamų lubų segmentai. Amfiteatro grindų plytelių dangos forma ir antracito pilkos atspalvis kelia asociacijų su lauko trinkelėmis ir tuo pat metu vizualiai praplečia erdvę į lauką. Architekčių idėja kuo sklandžiau sujungti ir praplėsti erdves pratęsiama mokyklos klasėse su stiklinėmis pertvaromis, naikinančiomis ribas tarp kabinetų ir koridorių.
ŠiMC lavinimo programoje labai svarbi muzika, todėl architekčių komandai kilo idėja muzikos garsų bangų dažnius paversti raštu. Pasirinktas mokinių atliekamos roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ fragmentas. Gautas garso bangų dažnis buvo išdidintas ir paverstas grafiniu motyvu, kuris keliauja per visas mokyklos vitrinines pertvaras ir persikelia į palubę vingiuojančių šviestuvų pavidalu.
„Mokykloje atidengta nemažai mūro sienų, kuriose matomos ne tik XVIII ir XIX a. plytos, bet ir pastate po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo naudotos keramzito plytos. Mūsų tikslas – parodyti visus laikotarpius, kuriuos išgyveno šis pastatas, – pasakoja interjero projektą kuravusi architektė A. Tutlys. – Kai kurias sienas vis dėlto reikėjo uždengti, tad po ilgų ieškojimų pasirinkome senovinį sienų tinkavimo būdą. Specialistai atkūrė tinko formulę – šį statybinių kalkių ir smėlio mišinį lietuviai naudojo šimtmečius. Beje, šviesios spalvos tinkas nėra dažytas, atspalvį jam suteikė smėlis.“
Visus apšvietimo sprendinius pagal architekčių viziją ŠiMC patalpose suprojektavo ir pagamino įmonė „Gaudrė“ – viena pirmųjų Lietuvos įmonių, susitelkusių į šviesos bei apšvietimo sritį ir daugiau kaip 30 metų klientams teikianti tik profesionalius apšvietimo sprendimus.
ŠiMC, kaip ir visų kitų Šv. Jokūbo kvartalo pastatų, tiek naujų, tiek renovuotų, elektros ir silpnųjų srovių inžinerinių sistemų, išmaniųjų sprendinių bei pastato valdymo sistemos (BMS) įrengimu rūpinosi tarptautinė statybų ir inžinerijos įmonė UAB „Caverion Lietuva“.
Džiaugiasi galėję prisidėti prie ŠiMC, taip pat viešbučio „AC Hotel by Marriott“ interjero įrengimo ir „Šilko namai“. Pasak šios statybos įmonės vadovo Dmitrijaus Jaruševičiaus, jo komanda, išskirtinių, modernių bei sudėtingų architektūrinių sprendinių projektui skyrusi 16 mėnesių nuoseklaus bei atsakingo darbo, glaudžiai bendradarbiaudama su interjero kūrėjais, pasiekė aukštos kokybės ir ypatingo grožio galutinį rezultatą.
Objektas: Šv. Jokūbo kvartalas, Vasario 16-osios g. 1, Vilnius
Plėtotojas: UAB „Orkela“
Generalinis rangovas: UAB „Naresta“
Kvartalo architektai: „DO architects“, vadovaujanti architektė Gilma Teodora Gylytė
Istorinių pastatų paveldo priežiūra: studija „Archinova“, Aušra Gvildienė, Aleksandras Gvildys, a. a. Antanas Gvildys
ŠiMC interjero architektės: „ArchDesign“, Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Miglė Šalnaitė, Aurelija Slapikaitė-Jurkonė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė
Namų inspektorius, Betono mozaika, Caverion Lietuva, MVP Lietuva, Grinduva, Šilko namai, Gaudrė.
