Latvijos kurortai jau seniai traukia lietuvius. Papė vilioja savo paplūdimių grožiu, nedidelėmis kainomis, Jūrmala – vandens parku. Potencialą turi ir Liepoja – čia suprojektuotas terminių maudyklų statinys, kurio idėjos konkursą laimėjo JAV architektas Stevenas Christensenas. Tačiau vis dar neaišku, ar po kelerių metų galėsime vykti pas kaimynus pasigrožėti architektūros šedevru – norinčiojo sumokėti už „sproginėjančių burbulų“ pastato statybą vis dar neatsirado.
Nuo krykštavimo pirtyse ir diktatūros
Santa Monikoje įsikūręs architektų biuras už įspūdingą maudyklų viziją laurų sulaukia ir praėjus keleriems metams po Liepojos terminių maudyklų konkurso – projektas jau turi šešis įvairių architektūrinių renginių ir konkursų apdovanojimus, įskaitant Amerikos architektūros prizo sidabrą rekreacijai skirtų pastatų kategorijoje, IDA tarptautinių dizaino apdovanojimų aukso medalį. Prizai keturiems pastato architektams: Stevenui Christensenui, Devonui Montminy, Cori Gundersonui ir Ingridai Lao – dalijami už meistrišką kupolo formos interpretaciją kuriant modernų šiuolaikinį statinį.
Kupolas mums asocijuojasi su gigantiškomis bažnyčiomis, prabangiomis senovinėmis salėmis. Šįkart architektai į šią formą pažvelgė kitaip. Nuo senų senovės architektūroje kupolo forma laikyta vienybės simboliu, po kupolu burdavosi žmonės. Senovės Romoje kupolas viešosiose pirtyse buvo pažangiausia forma, leidusi kurti vis didesnes ir įmantresnes pirtis.
Iš romėniškų viešųjų maudyklų ši forma persikėlė į Osmanų imperiją, vėliau – į Renesanso ir Baroko laikotarpių statinius. Ši forma buvo reprezentatyvi, išvaizdi, todėl kilmingieji, finansavę įvairių statinių statybą, ją mėgo. Ir mėgo taip stipriai, kad pamažu bendruomenė, susibūrusi po kupolu, tapo valdoma rūstaus monarcho rankos, o kupolas – hierarchijos, monoteistinės religijos, diktatūros simboliu. Po XX a. politinių įvykių kupolas įgavo neigiamą atspalvį – jis buvo siejamas su galios demonstravimu.
Nors vėliau prie šios formos švelniai prisiliesti mėgino postmodernizmas, architekto S. Christenseno teigimu, šiam architektūriniam elementui iki šių dienų nepavyko nusiplauti „fašistinės dėmės“.
Kaip kupolas virto… ementalio sūriu
Tačiau S. Christenseno biuro architektai nusprendė kupolui padėti nusikratyti nešlovingos praeities. „Mes dirbome su tokia stogo forma keliuose ankstesniuose savo projektuose – visais atvejais manipuliavome ja, kad išgautume šiuolaikinį efektą, – interviu žurnalui „Structum“ rašė architektas S. Christensenas. – Keisdami tas formas kartu norėjome pakeisti ir visuotinį požiūrį į jas.“
Liepojos terminių maudyklų projekte architektai žaidžia įvairaus dydžio sferų ertmėmis ir iškilimais. Šios formos tai susikerta viena su kita, tai išnyra netikėtose vietose.
„Darbinis šio projekto pavadinimas visada buvo „Burbulų vonios“, – juokiasi pagrindinis architektas. – Siekėme, kad formos visuomenei primintų ir kažką tokio švento ir didingo kaip kupolas, ir kažką tokio lengvo ir atpalaiduojančio, kaip muilo burbulų vonia. Be to, kad šie įspūdžiai būtų sukelti vienu metu!“
Oficialioje svetainėje architektai surimtėja ir rašo, kad tokia pastato struktūra įkūnija šiuolaikinę visuomenę, kuri yra demokratiška ir tarpusavyje susieta įvairiais ryšiais. Kitaip tariant, tai visiškai priešinga kupolo interpretacija: šis iki šiol simbolizavo monarchiją, diktatūrą, monoteistinę religiją, o daugybė sferų, išnyrančių tai vienoje, tai kitoje objekto dalyje, reprezentuoja tinklą savarankiškų, vienodai svarbių asmenybių, susijusių socialiniais ryšiais.
Kita vertus, atsakydamas į žurnalo „Structum“ klausimus, S. Christensenas prisiminė, kad, tyrinėdami kupolą ir požiūrį į jį, architektai išsiaiškino, jog skirtingose kultūrose kupolas kelia labai skirtingas asociacijas.
Pavyzdžiui, kai XX a. buvo pradėtos kurti futuristinės teorijos, Holivudo filmai apie ateitį, vaizduojant ateities prietaisus, aplinką bei išradimus, rutulio, kupolo forma naudota labai dažnai.
Iš tiesų kupolai, priešingai nei esame įpratę, atveria ir dienos šviesą. Dizaino žurnalo „Nuvo“ žurnalistai taikliai pastebėjo: „išorinė estetika panaši į iš Ementalio sūrio gabalą“.
„Tie, kam teks plaukioti tuose baseinuose, patirs neišdildomų įspūdžių. Šiame komplekse meistriškai išnaudota natūrali šviesa“, – sakė vienos iš architektūrinių komisijų narys Brendonas MacFarlane’as.
„Svajonė, kurioje norėčiau pabūti“
Viduje apvalūs baseinai suskirstyti į grupes, jie yra apskritimo formos. Virš jų natūralią dienos šviesą praleidžia sferinės ertmės, „prakandančios“ ir pastato stogą.
„Tai – atskira ekosistema. Svajonė, kurioje aš norėčiau pabuvoti. Paslaptinga ir kartu labai įtikinama. Projektas išsiskiria savo estetika. Sferinių ertmių naudojimas sukuria šviesos žaismą, kuris atrodo tarsi būtų ne iš šio pasaulio. Tai masės ir tūrio šventė“, – sakė „AIA Next LA Awards“ apdovanojimų komisijos narys.
„Banguojantis vandens paviršius ir apskritos formos baseinai iškreipia mūsų suvokimą apie gylį. Žmogaus fantazijai tenka užduotis susikurti vaizdinį, o kas ten – po vandeniu? Koks to baseino gylis, kokios jis formos? Ar taip pat sferinis?“ – kalbėjo JAV architektas S. Christensenas. Pastato centre įkurtos bendros erdvės, skirtos pramogoms, taip pat restoranų ir kavinių zona. Tarp šių erdvių įrengtos administracinės patalpos. Eksterjere kiekviena sferos formos ertmė turi savo paskirtį – tai arba įėjimas, arba išėjimas, balkonėlis arba baseino kraštas, nuo kurio galima žvelgti į jūrą.
„Kurdami šį projektą, po lygiai dėmesio skyrėme tiek sferoms, tiek tarpams tarp jų. Sferas įrengėme praktiškai visose viešosiose erdvėse, mažiausios erdvės, pavyzdžiui, pirtis ir dušas, mums tapo didžiausiu iššūkiu. Liepojos projekte kupolai bus įrengti viešbutyje (vestibiulyje, restorane, balkono zonoje), o kambariai bus labiau tradiciškos, „kietos“ stačiakampio formos. SPA paslaugų zona, sporto salė, masažo kambariai taip pat yra statmenų formų, o sferos formos tuštumos išnaudojamos stogo baseinui, degintis skirtai terasai bei meditacijos erdvei“, – atskleidė pašnekovas.
S. Christensenas sužavi ir čia pat nuliūdina: projektas tebuvo pateiktas konkursui ir kol kas nėra realių planų, kad jis iš tiesų bus įgyvendintas. Tačiau jis įsitikinęs, kad techniškai tai būtų įmanoma.„Nepaisant erdvių sudėtingumo, kaip jau minėjau, viešbučio zona suprojektuota gana standartinė ir pastatą įmanoma pastatyti naudojant šiuolaikines statybų technologijas“, – kalbėjo architektas. „Dabar lieka tik koncepciją paversti realybe. Jei tai pavyks, šis projektas taps neprilygstamu pavyzdžiu, kaip „apvertus“ visiems įprastą architektūros ar dizaino elementą galima išgauti daugybę naujų intriguojančių jo panaudojimo būdų“, – rašė portalas „worldbuild365.com“.
Paklaustas, apie ką šiuo metu svajoja, S. Christensenas atsako akimirksniu: „Apie klientą! Taikėme šį projektą Liepojos pakrantei, tačiau jis nesunkiai galėtų būti pritaikytas kitoje vietoje. Taigi šiandien labiau nei ko kito mums reikia partnerių, kurie suprastų šio projekto potencialą ir tai, kad paverstas „kūnu“ jis ilgai džiugins ir visuomenę, ir turistus, ir žiniasklaidą“, – pokalbį užbaigė architektas.
