Architektūros studijos Mast direktorius ir bendrakūris Marshallas Blecheris, Danijoje šaknis įleidęs jaunas australų architektas, susitelkė į modernius, aplinką tausojančius statinius ant vandens. Šiandien jo vadovaujama studija visame pasaulyje garsėja įspūdingais „plūduriuojančiais“ projektais Danijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Italijoje, Portugalijoje, Maldyvuose. Apie savo kūrybinę aistrą ir jos priežastis architektas kalba per išskirtinį interviu STRUCTUM.
„Atvykęs studijuoti į Daniją, pirmais metais gyvenau šeštojo dešimtmečio medinėje motorinėje valtyje, paverstoje būstu. Tada turbūt pirmą kartą rimtai susimąsčiau apie pastatų ant vandens idėją. Pamenu, labai patiko gyventi taip arti vandens, kiekvieną rytą plaukiodavau. Per dvejus metus ketinu sau pasistatyti plūduriuojantį namą. Jame bus pritaikyti mano patikrinti statybų ir inžinerijos metodai, – sako M. Blecheris, į Vilnių atvykęs „STRUCTUM projektų“ kvietimu skaityti pranešimo kasmetėje konferencijoje. – Danijoje labai populiaru gyventi ant vandens – valtyse, laivuose, nameliuose. Tik bėda, kad uostuose nėra vietos visiems norintiems. Architektūros studija MAST bando maksimaliai panaudoti gyvenimui ant vandens ne itin populiarias įlankas, užtvankas, kanalus.“
MIESTAI ATSIGRĘŽIA Į VANDENS TELKINIUS
M. Blecheris teigia visada žavėjęsis ant vandens įsikūrusiomis bendruomenėmis. Tačiau jos sunkiai susiburia, o sunaikinti jas galima labai lengvai. Vienas iš liūdnai pagarsėjusių pavyzdžių – „Ma’dan“ bendruomenė, gyvenusi Pietų Irako pelkėse plūduriuojančiuose nendrių nameliuose mudhif. Per 1991 m. sukilimą Saddamas Husseinas nusausino unikalias pelkes ir tokiu būdu privertė žmones iš jų pasitraukti. Laimė, civilizuotas pasaulis eina kitu keliu – stengiasi gyvenamosiose vietovėse išsaugoti tvarią architektūrą ir biologinę įvairovę. „Kopenhagoje daugiau kaip prieš 20 metų pradėta intensyviai įsisavinti uosto rajoną. Tai yra didžiausia viešoji miesto erdvė, labai svarbu, kaip mes ją panaudosime“, – sako architektas, kartu su partneriu Kopenhagos uosto laivų statyklos teritorijoje įkūręs studiją MAST ir nuo mažų projektų pradėjęs drąsiai ieškoti savo meninės raiškos. „Neturėjome užsakovų, tačiau braižėme ir bandėme suprasti, kaip būtų galima pratęsti miesto pramogas vandenyje. Pirmasis projektas buvo labai kuklus – maždaug 25 kv. m plaukiojanti platforma, pagaminta iš medinių sijų su centre įsodintu medžiu. Tai buvo mažas eksperimentas, jo nė plaukiojančia sala nepavadinsi. Stebėjome, kas įvyks. Iš pradžių miesto valdžia idėją vertino skeptiškai, bet kai tai tapo rajono atrakcija, ledai pajudėjo. Gavome užsakymą pagaminti 12 tokių pat salų.“
PRAMINTI NAUJI KELIAI
„Nepatikėsite, tačiau didžiausias iššūkis statybose ant vandens – taisyklės, nuostatai, įstatai (juokiasi). Kiekviena šalis, kartais net miestas turi skirtingus reikalavimus statyboms ant vandens. Dauguma įstatymų ganėtinai painūs, ypač kai koncepcijos yra neįprastos. Reikia labai daug laiko ir kantrybės prisitaikyti, derinti, sukti galvą, kaip atsigabenti medžiagas, ar įmanoma plėtoti infrastruktūrą. Ir visada susiduri su valdžios institucijomis, kurios prie to nepripratusios, nesupranta, ką darai. Tam tikra prasme tai privalumas, nes pramini naują kelią.“ Architektas juokauja, kad net plūduriuojančio namo statyba ir inžinerija, palyginti su dokumentacija, yra paprastesnės. „Bet aš į tai žiūriu kaip į galimybę, nesiskundžiu. Juk ant vandens gali pastatyti tai, ko negalėtum įgyvendinti ant žemės“, – sako M. Blecheris.
KUO MAŽIAU ŽALOS APLINKAI
Didėjant miestų potvynių rizikai smarkiai padidėjo ir susidomėjimas statybomis ant vandens, ypač Danijoje ir Nyderlanduose, kur studija MAST įgyvendina ne vieną projektą. „Gyvenimas ant vandens suteikia galimybę judėti, – teigia M. Blecheris. – Jeigu namas nebenaudojamas, gali jį nuvilkti, išardyti ir perdirbti. Kita vertus, kažkaip ypatingai tvariau gyventi ant vandens nei sausumoje nepavyktų, nes namai ant vandens statomi panašiai, statyboms naudojamos panašios medžiagos.“ Architektas pateikia ir pavyzdį – vieną iš naujausių MAST projektų Roterdame (Nyderlandai), kur stingant nebrangių būstų ir žemės jiems statyti nuspręsta daugiabučiams skirti apleistą prieplauką. Kelių aukštų namai renčiami laivų statykloje – ant vandens. Kai visas kvartalas bus baigtas, jis bus nutemptas į jam skirtą vietą. Tikėtina, kad po 20 metų namai vėl pajudės iš vietos, nes bus pasibaigusi prieplaukos nuomos sutartis. Net jeigu namus tektų perdirbti, gamtai nebus padaryta tiek žalos, kiek griaunant pastatus ant žemės. M. Blecheris pripažįsta, kad dauguma tvarių medžiagų nepigios, tačiau jis vis tiek ieško tvaresnių alternatyvų savo projektams: perdirbto stiklo, kuo mažiau chemikalais apdorotos tvirtos medienos.
Štai Norvegijoje statomam laikinos nuomos namų kvartalui ant vandens neseniai pasiūlė sumontuoti saulės baterijas. Jis neatmeta galimybės, kad klientams pasiūlys ir visiškai nuo centralizuoto energijos tiekimo atsietų namų – vadinamųjų offgrid’ų. TECHNOLOGIJŲ PRITAIKYMAS M. Blecherio teigimu, plūduriuojančio namo pagrindo sistemą įkvėpė sena gabiono, vielinio tinklo krepšio, prikrauto akmenų ar kitokio balasto, konstrukcija. Tik namų ant vandens atveju moduliai yra užpildomi vietos kilmės perdirbta plūdria medžiaga, kuri atlaiko bet kokios ant viršaus pastatytos konstrukcijos svorį. Tai suteikia unikalų pranašumą – plūduriavimą galima bet kuriuo metu reguliuoti, vos tik namas pasunkėja dėl baldų ar kitų daiktų. „Manome, kad naudojant tokias sistemas kaip mūsų ateityje būtų galima organiškai plėtoti dideles vandens bendruomenes“, – sako architektas.
Daug ką stebina ir MAST gebėjimas apželdinti plaukiojančias salas. M. Blecheris ir tai paaiškina paprastai: jie visada renkasi vietos augalus, kurie jau prisitaikę prie vandens ir klimato. Pavyzdžiui, vienas iš žinomiausių projektų – plaukiojančios „Kopenhagos salos“ apželdintos vietos pakrančių pušimis, kurios yra atsparios druskingam vandeniui ir turi plačias mažas šaknis. Prieš perkeldamas savo projektus į vandenį, architektas atlieka daugybę tyrimų, tarp jų vandens kokybės, ir neapsieina be batimetrinių (vandens telkinio gylio) duomenų. Jei ne šie tyrimai, kažin ar būtų pavykę įgyvendinti projektą Pietų Portugalijoje, kur šimtus metų vietos gyventojai garino druską iš užliejamos Atlanto vandenyno lagūnos. Daugiau kaip 20 pastarųjų metų rajonas buvo apleistas, jame karaliavo žolės ir flamingai. Artimiausiu metu apleistoje vietoje, atsižvelgiant į unikalią ekosistemą, bus pastatyta apie 100 būstų ant vandens, netgi suprojektuotas nedidelis pastatas valgomosios druskos gamybai atgaivinti. Dabar MAST žvilgsnis krypsta dar toliau – į Singapūrą ir Malaiziją, kur formuojami dideli miestai ant vandens.
Pristatome įspūdingiausių projektų aštuonetuką.
Platforma C, Kristianija, Danija
Daug rankų darbo pareikalavusi platforma yra mažiau kaip per 100 m nuo judraus Torvegadės kelio, tačiau ant tiltelio atsidūręs miestietis pasijunta tarsi kitame pasaulyje. Nuo platformos galima paleisti baidares, nusileisti į vandenį paplaukioti, stebėti paukščius ar tiesiog bendrauti. C formos plūduriuojanti platforma pagaminta iš 900 m vienodo dydžio daniško ąžuolo lentjuosčių, suformuotų kaip pusapvalis suoliukas aukštu atlošu, saugančiu nuo vėjo. Visa konstrukcija – modulinė ir prireikus gali būti papildoma naujais elementais.
Segratės miesto pietinė ežero pakrantė, Milano provincija, Italija
Segratės savivaldybės pageidavimu MAST studija suprojektavo pietinės Idroskalo ežero pakrantės rekreacinę zoną. Žemė aplink ežerą labai brangi, tačiau tik dalis pakrantės naudota poilsio tikslams. Maždaug kilometro ilgio ruožas jau daug metų buvo sunkiai prieinamas dėl pramonės liekanų, išsikerojusios augmenijos ir netoliese esančio smėlio karjero. Vienas iš architektams tekusių iššūkių – ežero vandens lygio svyravimai: priklausomai nuo gruntinio vandens lygio ir kritulių žiemos metu jis gali pakilti ir nuslūgti apie du metrus. Miesto valdžia pageidavo, kad ežeras taptų nauju centriniu parku, jungiančiu aplinkinius rajonus. MAST pasiūlė palei ežerą per visą perimetrą pristatyti namų, sujungtų viešu taku ir salų grandine ežero krašte. Pastatuose palei išsišakojusį medinį taką bus įrengtas SPA, restoranas ir kelios valčių nuomos stotys. SPA ir valčių nuomos stotys suprojektuotos ant plūduriuojančių pontonų. Yra netgi vieta renginiams: scenai prie ežero vietos nebuvo, tad nedidelis paaukštintas amfiteatras suformuotas ežero viduryje. Į jį galima patekti iš skirtingų ežero pusių valtimis. Prie ežero dugno ribotu spinduliu prišvartuotos dreifuojančios mažesnės salos turėtų tapti unikalia vieta piknikams ir privatiems renginiams. Ant ežero krašto įsikurs restoranas, iš kurio atsivers salų panorama. Visi pastatai bus iš surenkamųjų medinių konstrukcijų ir apkalti vietine mediena. Ją numatyta palikti beveik neapdorotą, kad laikui bėgant šiek tiek išbluktų ir savo tonais susilietų su natūralia aplinka.
Kopenhagos salos, uosto teritorija, Danija
Kopenhagoje architektai ir dizaineriai nuolat ieško būdų nenaudojamai miesto erdvei įveiklinti. M. Blecherio suprojektuotos salos tapo nauju erdvės archetipu sostinės pramoniniame uosto rajone. Vietos augmenija apželdintos salos vasarą gali būti išsklaidytos atokesnėse uosto vietose, kad miestiečiai jas galėtų pasiekti valtimis, baidarėmis. Prireikus salos gali būti sujungtos į plaukiojantį parką, lengviau pasiekiamą iš sausumos. Be to, jos į sparčiai atgyjantį uostą sugrąžina laukinę gamtą. Projektuojant salų tvirtinimo elementus, atsižvelgta į paukščių, vabzdžių, jūrų dumblių, žuvų ir moliuskų buveines. Projekte naudotos tvarios perdirbtos medžiagos: mediena, stiklas, plastikas. Salos pastatytos rankomis valčių statybos aikštelėse naudojant tradicines medinių valčių statybos technologijas. Už visus šiuos „Kopenhagos salų“ sprendinius MAST pelnė tarptautinį Taipėjaus viešosios erdvės ir socialinio dizaino apdovanojimą, tapo Londono dizaino muziejaus įsteigto „Beazley“ dizaino prizo finalininkais, pateko ir į Danijos dizaino prizo rinkimų finalą. Ateityje architektai planuoja uoste sumontuoti dar daugiau salų, jos bus skirtos maudynėms, pirtims, buriuotojų kavinėmis ir net midijų fermai.
Dyppezone, maudynių vieta Kopenhagos uoste, Danija
Tai vonia, pagaminta iš aštuonių pasikartojančių plūduriuojančių medinių modulių, supančių nedidelę saugią plaukiojimo zoną. Baseino dugnas reguliuoja – mas, jį galima pakelti ir nuleisti priklausomai nuo sezono ir poreikių. Tokiu būdu vonia gali būti naudo – jama kaip vaikų baseinas vasarą ir kaip šalto vandens vonia žiemą. Priešingai nei nuolatinės maudymosi zonos Kopenhagos uoste, atvira vonia yra mobilus įrenginys, ją lengvai galima perkelti į kitą vietą. Ji gali būti įrengta jau esamose maudymosi zonose arba kartu su kitais įrenginiais tapti pakrantės pirties dalimi. „Dyppezone“ gali nemokamai naudotis visi Kopenhagos gyventojai, pageidaujantys patogių ir saugių maudynių uoste.
Viešoji garinė pirtis, Kopenhagos uostas, Danija
Neatsiejama skandinaviškos kultūros dalis – nemokama pirtis miesto gyventojams ir sve – čiams. Pirties erdvė su dideliu panoraminiu langu į uosto teritoriją skirta 15 žmonių, greta įrengtas nedidelis persirengimo kam – barys su saugykla ir medinė terasa su išėjimu į baseiną. Plaukiojanti pirtis pastatyta naudo – jant aplinkai draugiškas medžiagas, tarp jų ir kryžminio laminavimo medieną (CLT), medienos pluošto izoliaciją. Pirtyje integruota elektrinio šildymo sistema. Pirtis suprojektuota kaip modulinis kilnojamasis objektas, ją lengva pergabenti į kitą vietą vil – kiku. M. Blecheris sako norįs pirtį pritaikyti neįgaliesiems – kad jie galėtų maudytis spe – cialiuose neperšlampamuose vežimėliuose.
KBHØ1, sala Kopenhagoje, Danija
Maža, vos 25 kv. m, plat – forma, kurios centre auga 6 metrų liepa, – viena pirmųjų M. Bleche – rio sukurtų salų, paga – mintų rankomis pasitel – kus tradicines danų medienos technologijas. Architektas salą kūrė gal – vodamas apie viešosios erdvės pagyvinimą: žve – jybą, kepsnio ruošimą ant grotelių, žiemos maudy – nes arba tiesiog žvaigž – džių stebėjimą danguje. Salos platforma sumon – tuota iš perdirbtos vieti – nės medienos, konstruk – ciją palaiko perdirbtų plastikinių butelių tinklas. Būtent tokios salos išgar – sino M. Blecherį ir suteikė jam galimybę dirbti tarp – tautinėje rinkoje.
Žemė ant vandens, gyvenamųjų namų rajonas
Dabartiniai statybų ant vandens sprendiniai su polistirenu užpildytais betoniniais pamatais, plastikiniai pontonai yra sunkiai transportuo – jami ir labai netvarūs, padengti kenksmingais aplinkai dažais. MAST siekia, kad jų plūduriuojančių pastatų statybos sistema būtų lanks – tesnė ir tvaresnė nei tradiciniai metodai. Architektų sukurta sistema susideda iš modulinių konteinerių, kuriuos galima pripildyti įvairių plū – duriavimo elementų. Pagaminti iš perdirbto plastiko, plokšti moduliai lengvai transportuojami ir suren – kami įvairiomis konfigūracijomis, kad atitiktų įvairių tipų pastatus. Jie lengvi ir tinka mažesnėms konstruk – cijoms. Patys architektai modulius siūlo užpildyti perdirbtais plūdurais, plūdėmis iš žvejybos pramonės arba senais plastikiniais buteliais. Kitas privalumas – plūduriuojančius modulius galima nesunkiai suregu – liuoti, papildyti, jei didėja pastato svoris arba keičiasi svorio balansas namo viduje. Atlikę tam tikras studi – jas, MAST tikisi, kad plūdėse esan – čios nišos paskatins moliuskų ir jūrų dumblių augimą bei suteiks buveines uostų žuvims ir vėžiagyviams. „Vėjuotą naktį tokiame name gali jausti bangavimą, bet gal tai atrakci – jos dalis“, – pajuokauja M. Blecheris ir tuoj pat priduria, kad didelio ban – gavimo zonose namai ant vandens nestatomi. Tokie namai neišbandyti ir upėse, kurios žiemą užšąla.
Plūduriuojanti vila, Maldyvai
Brangios ir aplinką niokojančios melioracijos alternatyva Indijos vandenyno salų valstybėje. Kita vertus, tai nepakartojama patirtis turistams. Didėjant turistų srautams, Maldyvuose pastaraisiais metais daugėja melioracijos projektų, nes trūksta žemės naujoms statyboms. Prabangių kurortų statyba naikina koralų rifus, keičia vandenyno sroves. Daug suaugusių medžių, tarp jų ir palmių, persodinami iš kitų salų. MAST plaukiojanti vila galės prisišvartuoti netoli kranto nepakenkdama koraliniams rifams, tad nesukels gamtai įprastinės, tradicinei statybų praktikai būdingos žalos. Apskaičiuota, kad vila, iš kurios atsivers vandens platybių vaizdai, darys minimalų poveikį jūrų ekosistemai. MAST vila sudaryta iš dviejų miegamųjų, vonios kambarių ir svetainės. Vidiniame kieme suformuota žalia veja, o banguotas stogas atstoja terasą. Elektros energiją generuoja saulės baterijos, name įrengti nuotekų valymo ir karšto vandens ruošimo įrenginiai. Į 115 kv. m vilą įmanoma patekti tik valtele arba irklente. Vilos statyba numatyta kitais metais.
Autorius: Neda Žvybienė.
