Sveikiname gavus Kultūros mecenato ženklą ir dėkojame, kad remiate mūsų kultūrą. Atskleiskite, ką jums reiškia kultūra?
Gaunu daug prašymų paremti, padėti, kartais sunku apsispręsti, nes veikia ir sentimentai, kartais stengiuosi tiesiog nusišalinti. Remiame ne tik kultūrą, bet ir vaikų globos namus, įvairius renginius. Tiesioginio ryšio su kultūra neturiu, bet gal tiesiog taip išeina, kad sutinku neeilinių žmonių, norisi jiems padėti. Kai pagalvoju, kad jie kuria pasauliui ką nors gero ir gražaus, o aš galiu prisidėti, kad tai pamatytų tūkstančiai žmonių, jaučiu didelį moralinį pasitenkinimą. Be to, juk mano darbas ne visada yra lengvas ir kupinas džiaugsmo – pasitaiko ir problemų, ir pergalių, ir pralaimėjimų. Visko čia būna, todėl reikia stengtis atrasti ir savo vidinį balansą. Negali visą gyvenimą būti tik kovotojas, turi ir kuo nors pasidžiaugti.
Esate sakęs, kad darbe ne dirbate, o „kaifuojate“. Tad ar jums reikia laisvalaikio, ar galite leisti sau ilsėtis ir nedirbti?
Darbas man suteikia daug malonumo ir pasitenkinimo, todėl laisvalaikis pasidaro sąlyginis. Žinoma, turiu pomėgių, patinka aktyvesnis gyvenimo būdas, žaidžiu golfą, mėgstu keliauti, žaviuosi jėgos aitvarais, banglentėmis su aitvarais. Vis dėlto daugiausia laiko iš manęs pasiima tikrasis pomėgis – darbas, jam kasdien skiriu nuo dešimties iki dvylikos valandų. Ir dar padirbu porą valandų namuose, juokaudamas, kad tai mano antroji pamaina.
Kai padedu ant svarstyklių galimybes: ar laisvu laiku žiūrėti kokį nors filmą, ar kur nors eiti, įsitikinu, kad man iš tiesų daug įdomiau grįžti prie kompiuterio ir gal paieškoti informacijos, kaip galima panaudoti geresnes medžiagas, pažiūrėti, kaip pastatyti pastatai kitose šalyse. Tai mano interesų laukas.
Ar buvo akimirkų, kai norėjote viską mesti?
Ne, taip dar nebuvo. Sunkiausia buvo 2008 m. pabaiga, kai prasidėjo pasaulinė finansų krizė. Tada jau buvo kalbama apie išgyvenimą. 2009 m. praktiškai tam ir buvo paskirti. Tuo metu daug įmonių bankrutavo, bet mums pasisekė. Gal tai buvo ir ne sėkmė? Tiesiog, kai dirbi, tai ir padarai. Bet griebtis už šiaudo teko, už jo užsikabinus ir pavyko išplaukti.
Ko, jūsų nuomone, buvo daugiau: sėkmės, įdirbio ar pastangų?
Visko buvo. Ir aplinkybių, kurias reikėtų laikyti sėkme. Bet, pavyzdžiui, aplinkybė, kad pradėjo mažėti bankų palūkanos, yra rinkos dėsnis, o jį galima numatyti. Manau, kad esu gana drąsus verslininkas, investuoju ir tose šalyse, kur nemažai rizikos, tokiose kaip Rusija, Ukraina. Žinoma, dirbant su tokia rizika, susidaro aplinkybių, dėl kurių pasidaro nelengva gyventi, bet kiekvienas žmogus pasirenka tai, ko nori.
Patarkite, kaip rasti balansą tarp drąsos ir avantiūrizmo.
Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad dažniausiai bankrutuoja tie žmonės, kurie tos ribos nelabai jaučia. Galbūt man gyvenime pasisekė, kad apie porą dešimtmečių žavėjausi alpinizmu. Ten turi labai gerai pasverti riziką, nes tavo klaida gali būti mirtina. Man teko ne kartą kalnuose dalyvauti gelbėjimo darbuose ir savo rankomis nešti žuvusių draugų kūnus. Tada labai gerai suvoki, kokia gali būti tavo klaidos kaina, kiek gali būti drąsus, kada reikia apsisukti ir grįžti atgal.
Kaip tai galima pritaikyti versle? Ar turi įsijungti koks nors saugiklis?
Taip, mes daug ką darome intuityviai. Žinoma, tam tikru metu vadovaujiesi logika, bet priimant sprendimą svarbus ir intuityvus emocinis aspektas. Aš daug skaičiuoju, analizuoju, mūsų bendrovėje yra atskiras šios srities skyrius, bet priimant sprendimus nemažai įtakos turi intuicija. Versle nuolat girdime įvairių gąsdinimų apie kainų pokyčius ir, rodos, turime būti prie to pripratę. Bet dar iki 2008 m. krizės intuicija pašnibždėjo, kad kainos juk negali taip nuolatos po 30 procentų kasmet kilti. Nors tau ir labai saldu, tu daug uždirbi, bet turi suvokti, kad taip visada nebus. 2007 m. nustojome investuoti ir gal dėl to buvo šiek tiek lengviau išgyventi, nenugarmėti į dugną, kur atsidūrė ne viena įmonė. Nekilnojamasis turtas yra labai inertiškas, tas procesas nesustoja, bet jei kelias baigiasi, nukrinti į bedugnę.
Kokios įtakos nekilnojamojo turto rinkai turės euras?
Į viską stengiuosi žiūrėti optimistiškai ir dabar nematau jokių požymių, kad kas nors turėtų būti blogai. Daugiau prielaidų ir aplinkybių, kad turi būti geriau. Gyvenant su euru palūkanos tikrai turi būti mažesnės. Tai pirmoji pajunta mūsų valstybė, kuri gali skolintis už nedideles palūkanas, vadinasi, valstybės biudžetas daug sutaupys. Manau, kad tai pajus ir daugelis žmonių, nes valstybė tuos sutaupytus pinigus galės skirti pensininkams, mokykloms… Ar taip padarys, ar ne, pamatysime. Nekilnojamojo turto rinkoje, žinoma, kol kas sąstingis. Žmonėms sunku apsiprasti su nauja valiuta, nežinia, kas bus, kaip pasikeis kainos, jie tiesiog laukia, nes laukimas būdingas lietuviams. Bet per kurį laiką tai turėtų išsispręsti.
Ką pasakytumėte tiems, kas skundžiasi mažomis algomis ir jų nevertinančiais darbdaviais? Ką reikia daryti, norint daugiau uždirbti?
Visada reikia turėti noro ir valios dirbti, o dirbti reikia kokybiškai ir sąžiningai. Daugiau nieko ir nereikia. Jei nemoki, reikia mokytis ir didesnės algos tikėtis palaipsniui, įrodant, kad tu jos vertas. Šiuolaikinis jaunimas nori visko dabar, iškart ir daug. Tai nėra blogos savybės, bet dauguma jų pervertina savo gebėjimus ir blogiausia, kad nėra linkę mokytis dirbti kokybiškai ir sąžiningai. Dirbti reikia ne tik labai gerai, bet ir sukurti daug naudos įmonei. Jei žmonėms pavyks tai įsisąmoninti, mes net nebeturėsime ką ta tema kalbėti. Tuomet ir pas mus nebebus blogiau nei Norvegijoje ar kitur.
Yra teigiančių, kad Lietuvoje nebeliko gerų statybininkų? Kaip manote jūs?
Darbininkų tikrai yra gerų, ir net labai gerų, bet, kita vertus, turiu pasakyti, kad jų yra visa vaivorykštė, – su kai kuriais net negalime dirbti. O aukštos kvalifikacijos darbininkų velniškai trūksta, nes tokie žmonės visur paklausūs –
tiek Norvegijoje, tiek Švedijoje, jiems netgi čia moka didelius atlyginimus. Mes, aišku, tiek nepatrauksime, kiek tie žmonės gali uždirbti svetur, bet juk čia yra namai, ir tikrai dauguma jų nori grįžti į Lietuvą.
Jūs pirmasis pradėjote statyti Lietuvoje dangoraižius. Ar keisdamas architektūrinį Vilniaus miesto vaizdą nesusidūrėte su priešprieša?
Manau, tai, kad stovi tokie pastatai kaip Vilniaus verslo centro daugiaaukščiai namai, yra labai gerai. Deja, mūsų požiūris į miestų veido pokyčius šiek tiek pritamsintas. Juk, pavyzdžiui, Londonas tikrai ne menkesnis istorinis paminklas nei Vilnius, ko gero, priešingai, tad turėtume blaiviai vertinti, kokią vertybę turime. Kitas dalykas – kaip negalime priešinti tautybių, tikėjimų, taip negalime ir teigti, kad tai, kas yra anoje upės pusėje (rodo į Vilniaus senamiestį – aut. past.), yra gerai, o tie naujieji pastatai blogai. Kiekviena šalis turi turėti ką parodyti – ne tik tai, ką paveldėjo iš anų laikų, bet ir tai, ką sukūrė, pastatė dabartinės kartos. Ypač tai, ką padarėme šiandien. Mano manymu, labai gerai, kai yra ir senasis miestas, ir kuriamas naujas jo vaizdas, kurį statant gali pasireikšti tiek investuotojai, tiek architektai. Tai yra mūsų šių dienų požiūrio atspindys.
Kas darbe teikia daugiausia džiaugsmo?
Manau, kaip ir kiekvienam, laimėjimai. Ne tie, kuriuos pelnai lengvai, nes tada net nesusimąstai, o kai daug dirbi ir turi rezultatą. Tuomet pasąmonėje lieka gilesnių rėžių. Koks mano didžiausias laimėjimas, niekada negalvojau. Gal jis dar ateityje? Vis galvoju, kad nors dar vieną gerą projektą tikrai norėčiau įgyvendinti. Minčių, idėjų daug. Paprastai man viskas vis tiek nesibaigs (šypsosi).
Kaip manote, ar jums tiktų žodžiai „gimęs verslininku“?
Nepasakyčiau, kad jaunystėje buvau koks nors išskirtinis, bet pinigų tikrai reikėjo. Dirbdavau per vasaros atostogas. Kartą net pasiskolinęs draugo firminius džinsus išardžiau, pasidariau iškarpas, vėl susiuvau ir jam atidaviau. Pagal iškarpas nudažęs paprastą medžiagą pasisiuvau visai neblogus džinsus. Kadangi neprastai išėjo, visiems drąsiai sakiau, kad pats juos pasisiuvau. Ir net draugui pasiuvau, bet paprašiau 10 rublių, tada tai buvo dideli pinigai. Taigi, norint ko nors siekti, reikia turėti motyvacijos. Be to, matyt, buvau drąsus ir užsispyręs. Viskas susiformavo palaipsniui. Kalnai išmokė atkaklumo, be kurio sėkmingo verslo nesukursi. Alpinizmas išugdo labai stiprias savybes, ten silpnas negali būti.
Ar verslininkas turi būti savikritiškas?
Versle viena pagrindinių savybių – drąsa nuoširdžiai pripažinti savo klaidą. Tai padaryti gali tik stiprus žmogus. Juk klaidų neišvengia niekas, tik dauguma siekia paaiškinti, pasiteisinti, ieškoti aplinkybių.
Esate išpažinęs kokią savo klaidą viešai?
Kad net nespėju to padaryti (juokiasi). Už mane tai kaipmat padaro kiti, žiniasklaida.
Jums svarbi kitų nuomonė apie jus?
Žinoma, neignoruoju kitų nuomonės, bet ją, savą, galime turėti kiekvienas. Tai normalu, sveika. Tik reikėtų turėti etikos ir išprusimo, kaip tą nuomonę tinkamai skleisti. Dėl klaidų – vis tiek nebūsi šventesnis už Romos popiežių, ir aš nė trupučio nenoriu būti geresnis, nei toks, koks esu. Čia ir yra visas žavesys, kad kiekvienas žmogus savaip gražus, geras, o gal ir nelabai. Ko čia jaudintis, kad nesu idealus. Tai ne prabanga. Taip, reikia turėti galimybių, jausti žemę po kojomis ir labai teisingai filosofiškai vertinti šį pasaulį. Juk mes atėjome ir išeisime, šioje žemėje būsime labai trumpai. Ar verta tą akimirką, kurią visatos atžvilgiu čia prabūsi, taip sureikšminti? Reikia gyventi su šypsena, pykčiu ir neapykanta daug nepakeisi. O su gerumu gali padaryti labai daug. Niekada nereikia praleisti progos padaryti ką nors gero kitiems. Turiu tokį posakį: padaryk ką nors gero, ir tau sugrįš septynis kartus. Į tai, aišku, nereikia žiūrėti aritmetiškai, tai turėtų būti gyvenimo būdas, filosofija.
Pakalbėkime apie konkurenciją jūsų verslo srityje. Kokia ji?
Mano manymu, statybų srityje konkurencija gana didelė ir sveika, nes skatina siekti geresnių rezultatų. Konkurencinėje kovoje siekiame padaryti ką nors geriau, sugalvojame naujų paslaugų, o dėl to naudotojas tik laimi. Kitas klausimas, ar ta kova garbinga, nes korupcija Lietuvoje egzistuoja, kai kuriose vietose netgi gerai veša. Manau, kad korupcija yra didžiausia Lietuvos problema. Pradedant nuo savivaldybių ir baigiant teismais. Tu gali konkuruoti sąžiningai, bet koks nors kitas veikėjas ar įmonė duoda kyšį, ir tu konkuruoti nebegali, nes startinės pozicijos nebėra lygios.
Ko palinkėtumėte tiems, kurie daug investavo, bet jų verslas žlugo? Kaip rasti jėgų nepalūžti?
Verslas ir rizika – du neatsiejami dalykai. Jei riziką toleruojate lengvai, galite pradėti, jei bijote, imtis verslo nereikėtų, tai ne jums. Juk galima būti laimingam ir kitaip save realizuojant, ir be didelių pinigų. Kai uždirbau tuos 10 rublių už džinsus, man tai suteikė tiek daug džiaugsmo, kad ir dabar prisimenu. Bet, pavyzdžiui, kada uždirbau 200 milijonų, nebeprisimenu. Man net neįdomu, kada ir kaip tai įvyko. Tai ir yra filosofinis požiūris į gyvenimą, svarbiausia, kad jaustum moralinį ir dvasinį komfortą ir kada gali jį pajusti. Reikia susitarti su savimi. Ko tau reikia? Ar tau reikia pinigų, ar laimėjimų, o gal tiesiog patinka dirbti ir galvoti, ką dar naudingo, gero galiu padaryti visuomenei. Patyrus nesėkmę reikėtų gerai išanalizuoti klaidas, suvokti, ar man baisu toliau, ar ne. Rekomenduočiau nenuleisti rankų po pirmos nesėkmės. Nes nesėkmių gyvenime būna daug, tik iš jų reikia pasimokyti. Įveikęs nesėkmę esi stipresnis, jau žinai daugiau nei kiti ir tų pačių klaidų nebedarysi. Tad jei esi gana atkaklus, gali išgyventi ne vieną nesėkmę ir dirbti toliau. Reikia tik gerai žinoti, ko nori, nesusikurti iliuzijų, kad viskas pavyks lengvai. Niekada neišsikelkite nerealių tikslų, didelio tikslo reikia siekti nuosekliai ir kantriai, palaipsniui, žingsnis po žingsnio didinant reikalavimus. O sėkmė nepabėgs, jei ją mažiausiai keturis kartus pakartosi.
Kas yra lyderis? Ar juo laikote save?
Man nėra laiko apie tai galvoti. Tai labiau populistinis vertinimas. Gal, kitaip sakant, tai yra asmenybė, žmogus, turintis didesnių tikslų ir jų siekiantis. Tarp lyderystės ir uždirbtų milijonų jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo, tai būtų primityvu. Kiekvienas mažas miestelis turi savo lyderių, kurie daro gal ir mažus, bet nuostabius dalykus… ¡
Ačiū už pokalbį.
