Švietimo įstaigų architektūra išgyvena esminį lūžį. Tradicinis griežtai izoliuotų edukacinių erdvių modelis nebeaktualus. Mokykla, kad ir kokioms amžiaus grupėms būtų skirta, tampa gyvu, kintančiu organizmu, prisitaikančiu prie skirtingų poreikių.
Autorė: Neda Žvybienė
Šiuolaikinio mokyklos pastato projektavimas ir statyba – šiuo metu viena kompleksiškiausių užduočių nekilnojamojo turto (NT) plėtotojams ir architektams, nes mokyklos pasikeitė: tapo dinamiška hibridine ekosistema, kurios aplinka tiesiogiai veikia ugdymo procesų kokybę. Architektams ir urbanistams vis dažniau tenka kurti erdvę, kuri, užuot ribojusi, įkvėptų, skatintų bendruomeniškumą ir pati taptų edukaciniu įrankiu. Moderni mokykla privalo būti ne tik vizualiai patraukli, bet ir energiškai efektyvi bei garantuoti sveiką aplinką.
Kokie inžineriniai ir architektūriniai iššūkiai kyla statant naujos kartos švietimo įstaigas? Kuo naudingos esminės pastarųjų metų statybos pramonės ir architektūros technologijų inovacijos mokiniams, mokytojams ir jų aplinkai? Į šiuos klausimus pamėginsime atsakyti remdamiesi pažangiais švietimo architektūros pavyzdžiais, puikiai iliustruojančiais, kaip architektūrinės vizijos, tvarumo ir pažangiausios inžinerijos sinergija kuriamas naujas viešosios paskirties pastatų standartas.
Netikėtos formos pastate dera funkcionalumas ir tvari estetika
Studijos „NG architects“ architektų Filippo Erasti, Žilvino Stasiulevičiaus ir Igno Vengalio suprojektuotas privatus 557 kv. m ploto vaikų darželis „Po saule“ modernioje gyvenvietėje „Uogų slėnis“ Vilniaus rajone sulaukia vis didesnio tarptautinio architektūros ekspertų pripažinimo. Pelniusi IDA, „Masterprize“, BLT, „A’design awards“, „German design awards“ nominacijas, kitų apdovanojimų už ypač didelį dėmesį išskirtiniam dizainui bei inovatyvų požiūrį į architektūrą, „NG architects“ komanda ir pirmoji iš Lietuvos kūrėjų apdovanota prestižinių apdovanojimų „BIG SEE Architecture Award“ pagrindiniu prizu (Grand Prix) švietimo įstaigų kategorijoje.
Darželio „Po saule“ pastatas traukia akį unikalia forma, jis tarsi organiškai auganti spiralinė struktūra apsiveja šešiakampį vidinį kiemą. Architekto F. Erasti žodžiais, darželio architektūrinė raiška turėjo vizualiai derėti prie greta esančios mokyklos pastato, kuriam būdinga išstumtų šešiakampių elementų geometrija. Architektai nusprendė nuoseklų stilistinį abiejų pastatų ryšį išlaikyti, tačiau mokyklos formos nekartoti. Šešiakampė geometrija išliko tik darželio vidiniame kieme – saugioje vaikų žaidimo erdvėje su pagrindiniu įėjimu į pastatą.
Apatinė pastato dalis, atsiverianti į vidinį kiemą, suprojektuota kaip nedidelė scena vaikų pasirodymams, spektakliams, kitiems renginiams. Pastatas aukštėja atidžiai parinktais intervalais, todėl į kiemą patenka daugiau saulės šviesos, kartu jis apsaugomas ir nuo šaltų žiemos vėjų. Kylančiomis pastato linijomis sukurtas natūralus perėjimas iš apsaugoto vidinio kiemo į aukštesnį pastato lygį – antrąjį darželio aukštą. Erdvinė seka prasideda dviejų aukštų įėjimu ir vidaus žaidimų zona.
Projektuojant pastatą buvo svarbu ne tik jo architektūrinė raiška, bet ir sveika, natūrali bei saugi aplinka. Dėl to projektuojant tiek pastato konstrukcijų ir eksterjero, tiek interjero sprendinius prioritetas skirtas skirta natūralioms, tvarioms medžiagoms. Pastato laikančiosios konstrukcijos – medis ir klijuotos medienos elementai. Klijuota mediena naudojama ir fasade – vertikalūs mediniai elementai atlieka ne tik estetinę funkciją, bet ir padeda kontroliuoti į patalpas patenkančių tiesioginių saulės spindulių kiekį. Tamsus, grafito spalvos fasadas sukuria estetinį kontrastą su spygliuočių ir lapuočių mišku, plytinčiu greta darželio. O štai vidinio kiemelio fasadui panaudota šilta, natūrali mediena sustiprina jaukumo jausmą.
Panaši medžiagų koncepcija išlaikoma ir interjere. Naudota daug natūralaus medžio, beržo faneros, todėl pastato viduje sukurta šilta, jauki atmosfera ir eksterjeras bei interjeras suvokiami kaip vientisos architektūrinės idėjos dalys. Darželis suprojektuotas su dviem kontroliuojamais įėjimais. Tokiu būdu dvi klasės izoliuotos nuo likusių erdvių, užtikrinta tyla ir ramybė mažiausiems vaikams.
A+ energinio naudingumo klasės pastate įrengta efektyvi šildymo sistema oras-oras bei mechaninis vėdinimas su šilumos rekuperacija, ant stogo įrengti sniego gaudytuvai.
Architekto F. Erasti nuomone, didžiausias daug apdovanojimų pelniusio projekto išskirtinumas – jo vientisumas: skulptūriška spiralinė pastato forma, centrinis kiemelis, natūralios ir kontrastingos medžiagos, santykis su aplinkiniu kraštovaizdžiu veikia kaip viena sistema. Pastatas nėra suvokiamas kaip atskiras objektas, jo forma kuria aplinką, lauko erdves. Viena iš projekto stiprybių – netikėtumo momentas. Racionalus ir kompaktiškas edukacinis pastatas yra skulptūriškos, žaismingos formos, tačiau ši forma sukurta ne dėl įspūdžio: ją inspiravo funkcija, kontekstas ir noras sukurti vaikams įdomią aplinką.
Studijos „NG architects“ vadovas I. Vengalis priduria: „BIG SEE Architecture Award“ komisijos darželio pastatą pastebėjo ir įvertino dėl nestandartinės architektūrinės raiškos ir funkcionalumo. Ne mažiau svarbu, kad sukurta saugi aplinka, kuri natūraliai atliepia žmonių poreikius ir yra pritaikyta kasdieniam gyvenimui.“
Antrasis fakulteto gyvenimas
Albertos universitetas (Kanada) įgyvendino ambicingą studentų miestelio pastato rekonstrukcijos projektą – prieš šimtą metų statytą istorinį Odontologijos ir farmacijos fakultetą transformavo į modernų atvirą studentų bendruomenės centrą „University Commons“ (dar žinomą kaip „Ucommons“). Interjero architektūra ir dizainas buvo patikėti įmonei „Zeidler Architecture“, kuri pavertė naująsias erdves universiteto kampuso šerdimi, atspindinčia Albertos universiteto, kaip pirmaujančios institucijos, raidą ir orientaciją į atvirumą, prieinamumą bei įtrauktį.
Istorinius pastato sluoksnius su griežtais energinio efektyvumo reikalavimais pavyko suderinti šiuolaikiniais inžineriniais sprendiniais. Viena sudėtingiausių inžinerinių užduočių buvo sujungti senąjį mūrinį pastatą su naujuoju septynių aukštų stikliniu korpusu. Architektų komanda „GEC Architecture“ ir paveldo ekspertai „ERA Architects“ nusprendė naujos konstrukcijos neapkrauti senų sienų fragmentais. Senas mūras paliktas kaip vidinis naujosios erdvės akcentas, o tai reiškia, kad visa apkrova (taip pat vėjo ir sniego audrų) tenka naujojo korpuso pamatams ir karkasams, judėjimo jėgos neperduodant šimto metų senumo plytų sienoms. Užuot tiesiogiai du pastatus sujungę siena į sieną, architektai tarp jų suprojektavo didelį šviesų stiklinį atrijų. Ši erdvė veikia kaip struktūrinis amortizatorius. Naujosios zonos su senuoju pastatu sujungtos tik lengvais, grakščiais pėsčiųjų tilteliais, besiremiančiais į naujojo pastato karkasą. Prie paveldo sienų jie pritvirtinti lanksčiomis, judėjimą kompensuojančiomis jungtimis.
Regione, kur žiemą lauko temperatūra nukrinta žemiau nei iki -30 °C, o vasaros yra palyginti karštos, inžinieriams buvo ypač svarbu renovuotame pastate užtikrinti energiškai efektyvų mikroklimatą. Senasis pastatas nebuvo pritaikytas modernioms ŠVOK sistemoms, jo sienos kvėpuoja kitaip nei šiuolaikiniai sandarūs stiklo fasadai, todėl teko projektuoti atskiromis mikroklimato zonomis. Atrijui ir naujajam korpusui parinktas dinamiškas, automatizuotas vėdinimas, veikiantis terminio sluoksniavimo kontrolės principu.
Šiltas oras surenkamas viršutinėje pastato dalyje, o vėsesnis šviežias oras tiekiamas apačioje, taip mažinant mechaninio vėdinimo poreikį. Istoriniame pastate integruota visiškai nauja paslėpta inžinerinė infrastruktūra, palaikanti stabilią temperatūrą bei drėgmę ir taip apsauganti senąsias sienų medžiagas nuo skilimo ir pelėsio.
Naujojo korpuso patalpų mikroklimatas reguliuojamas stiklo fasade integruotomis išmaniosiomis vėdinimo sklendėmis. Jos automatiškai reaguoja į lauko temperatūrą bei vėją. Atrijus yra didžiulis, todėl palubėje kabančios medinės kompozicijos nėra tik dekoracija – kiekviena medinė lamelė pritvirtinta tiksliu kampu, kad veiktų kaip garso sklaidos plokštė.
Bendrosios „University Commons“ erdvės pritaikytos hibridiniam mokymuisi – staluose integruotos paslėptos išmaniosios jungtys, o sienose sumontuotos akustinės plokštės su ekranais ir garso įranga. Visi jutikliai, langų sklendės, LED apšvietimas ir ŠVOK įrenginiai sujungti į vieningą skaitmeninę pastato valdymo sistemą, kuri realiuoju laiku reaguoja į pastato užimtumą ir lauko oro sąlygas, tiekdama energiją tik ten, kur tuo metu yra studentų.
Kiekviename pastato kampe įrengtos dvigubo aukščio erdvės. Jų funkcijos nėra griežtai numatytos iš anksto – studentai ir dėstytojai čia gali rengti kultūrinius renginius arba paskaitas.
Saugumas – svarbiausia
Dvikalbė pradinė mokykla „Maple Bear Schools Czechia“ Brno mieste Čekijoje įrengta buvusiame pramoninės teritorijos biurų pastate. Šioje pradinėje mokykloje įgyvendinti šiuolaikiniai edukacinės architektūros sprendiniai kardinaliai keičia požiūrį į tradicinę mokymosi aplinką. Projektas atspinti šiuolaikines mokyklų statybos tendencijas – vietoj siaurų, tik praeiti skirtų koridorių sukurta vientisa ir lanksti erdvė. Judėjimo zonos susilieja su poilsio salelėmis, skaityklomis ir žaidimų erdvėmis, skatinančiomis vaikų bendravimą bei aktyvią veiklą. Pertvarkydami pramoninį pastatą į pradinę mokyklą, architektai „SOA architekti“ siekė, kad suprojektuotos atviros erdvės ir industrinės konstrukcijos būtų saugios mažiesiems moksleiviams. Įėjimo holas per du aukštus buvo transformuotas į pagrindinę mokyklos ašį. Sujungta moderni biblioteka, poilsio zonos, priimamasis, įrengta nedidelė parduotuvėlė. Erdvė lengvai transformuojama iš ramios skaityklos į bendruomenės susirinkimų vietą.
Metalinių laiptų ir platformų turėklai suprojektuoti ženkliai aukštesni nei įprasti, kad vaikai negalėtų persisverti. Vertikalūs raudoni jų statramsčiai išdėstyti itin tankiai, kad tarp jų negalėtų įstrigti vaiko galva. Antrojo aukšto galerijose ir praėjimuose sumontuoti tvirti, stori, lenkti apsauginiai stiklo skydai su vientisu viršutiniu porankiu. Taip sukurtas estetiškas ir itin veiksmingas barjeras, apsaugantis nuo kritimo iš didelio aukščio. Atviros erdvės be koridorių ir skaidrios stiklinės klasių bei salių pertvaros suteikia mokytojams ir personalui galimybę lengvai stebėti mokinius iš bet kurio taško.
Sunkiausia techniškai, architektų teigimu, buvo pritaikyti šiuolaikinius priešgaisrinės saugos sprendimus atviroje mokyklos erdvėje. Kai pastate nėra tradicinių koridorių ir uždarų gaisrinių zonų, ugnies bei dūmų plitimas kontroliuojamas pasitelkiant išmaniąsias inžinerines sistemas ir specialias medžiagas. Mokykloje integruota automatinė dūmų šalinimo sistema. Kilus pavojui, sistema akimirksniu išjungia bendrąjį vėdinimą ir aktyvuoja galingą dūmų siurbimą iš viršutinės patalpos dalies, taip išlaikydama saugius evakuacijos kelius. Atviroje erdvėje labai svarbu greitai lokalizuoti gaisro židinį, todėl mokykloje įdiegti pažangūs dūmų ir temperatūros jutikliai, kurie milimetrų tikslumu nustato pavojaus vietą, o ne tik jo zoną ir siunčia koordinates apsaugos pultui. Visi atviri elementai – nuo lubų konstrukcijų iki metalinių laiptų ir atitvarų – yra padengti specialiais gaisrui atspariais dažais. Veikiami karščio, šie dažai išsipučia ir sukuria apsauginį sluoksnį, neleidžiantį metalui perkaisti ir deformuotis. Interjere matomos lenktos stiklo konstrukcijos atlieka ne tik estetinę funkciją. Nors vizualiai erdvė atrodo vientisa, tam tikrose vietose įrengtos stiklinės pertvaros, sertifikuotos kaip ugniai ir dūmams atsparios gaisrinės sienutės, fiziškai sustabdančios dūmų judėjimą iš vieno aukšto į ki
tą.
Atsakas į skaitmeninį amžių
Inovatyvus mokyklos „The Garzón School“ Garsone (Urugvajus) projektas sulaukė didelio dėmesio architektūros pasaulyje ir pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir švietimo įstaigų architektūros kategorijos „Designverse Awards“. Mokyklą suprojektavusi tarptautinė dizaino ir architektūros studija „Rosan Bosch Studio“ rėmėsi biofilinio dizaino ir mokymosi gamtoje principu. Projekte ištrinamos tradicinės klasės bei gamtos ribos ir pagrindine mokymosi vieta paverčiamas aplinkinis miškas. Greta mokyklos įrengtas spiralę primenantis raudonų plytų amfiteatras suprojektuotas kaip bendruomenės susibūrimų ir pamokų erdvė, skirta mokiniams dirbti grupėse. Mokyklos pastato architektūra – tarsi šiuolaikinio švietimo, kuriame vis labiau įsitvirtina išmanieji ekranai ir dirbtinis intelektas, atsvara. Užuot pasirinkus įprastus koridorius ir uždaras klases, erdvės suprojektuotos pagal natūralius gamtos ir socialinio elgesio modelius. Jos suskirstytos į šešias zonas, pritaikytas skirtingų stilių mokymuisi.
Visas mokyklos plotas – 2023 kv. m. Mokyklos karkasas ir vidinių erdvių konstrukcijos pagamintos iš specialiai apdorotos konstrukcinės medienos, sunaudota apie 184 kub. m kryžmai klijuotos (CLT) ir klijuotosios sluoksninės (GLT) medienos. Iš anksto paruoštas karkasas statybvietėje surinktas vos per mėnesį. Fasadams parinkta tradicine japonų technika „Shou Sugi Ban“ deginta mediena.
Architektai atsisakė sudėtingų, daug energijos suvartojančių mechaninių vėdinimo bei šildymo sistemų ir pritaikė pasyvaus dizaino dėsnius. Pastatų geometrija ir langų išdėstymas užtikrina, kad šaltuoju periodu į patalpas patektų maksimalus kiekis dienos šviesos, o vasarą viduje vyrautų pavėsis. Projekte panaudotos natūralaus presuoto molio (rammed earth), vietos akmens ir terakotos plytų dangos kaupia šilumą dieną ir lėtai ją atiduoda naktį, taip stabilizuodamos pastato mikroklimatą.
„The Garzón School“ architektūra iš esmės keičia pamokų eigą, nes ji veikia ne kaip fonas, o kaip aktyvus pedagoginis įrankis. Pavyzdžiui, gavę užduotį perskaityti tekstą, mokiniai patys renkasi aplinką. Vieni lieka prie bendrų stalų, kiti su knyga pasislepia giliau klasėje įrengtoje oloje, kad niekas netrukdytų, o treti įsitaiso lauke po medžiu. Mokykloje atsisakyta ilgų, tiesių koridorių. Vietoj jų įrengti vingiuoti takai, laipiojimo elementai ir atviros erdvės, kurios į akademinį procesą integruoja fizinį aktyvumą. Perėjimas iš vienos erdvės į kitą tampa natūralia pertrauka, mažinančia stresą ir padedančia vėl susitelkti į pažinimą.
Erdvės visai bendruomenei
„Bruch“ pradinės mokyklos plėtra ir atnaujinimo projektas yra reikšmingas modernios edukacinės architektūros pavyzdys Liuksemburge. Šio urbanistinio ir architektūrinio komplekso projektą parengė Vokietijos architektų biuras „JSWD Architekten“, bendradarbiaudamas su vietos partneriais „Jim Clemes Associates“.
Architektai pakeitė iki tol buvusį uždarą miesto kvartalą į trijų pastatų kompleksą su vidiniu žaliuoju kiemu. Antrojo aukšto lygyje visi pastatai (ir senas, ir nauji) sujungti pereinamaisiais tiltais.
Projektuojant mokyklą svarstyta, kaip jos plėtra galėtų pagerinti aplinkinio rajono gyventojų kasdienybę. Apsistota ties naujos sporto salės projektu. Jei salė būtų buvusi suprojektuota kaip atskiros antžeminės patalpos, ji būtų vizualiai užgožusi istorinį mokyklos korpusą bei aplinkinius gyvenamuosius namus. Suprojektavus salę po žeme, pastato aukštis buvo suderintas su viso kvartalo aukštingumu. Pirmajame mokyklos aukšte įrengta atskira sporto salės fojė. Tai itin protingas funkcinis zonavimas: vakarais ar savaitgaliais vietos bendruomenė gali patekti tiesiai į sporto salę, visiškai nekirsdama mokyklos klasių ar kitų erdvių.
Architektai siekė maksimaliai sumažinti pastato priežiūros poreikius ir elektros energijos vartojimą. Pastato fasade integruota išmani, dinamiška, prie metų laikų prisitaikanti langų sistema „Parieto system“. Vasarą ji užtikrina, kad į patalpas patektų vėsus, gaivus lauko oras, taip sumažindamas kondicionavimo sistemų apkrovą. Žiemą šaltas lauko oras pirmiausia patenka tarp stiklo paketų ir tik sušilęs nukreipiamas į klasių vidų.
Užuot pasikliovus vien sudėtingais, daug elektros energijos suvartojančiais mechaniniais vėdinimo įrenginiais, mokykloje pirmenybė teikiama natūraliam patalpų vėdinimui. Ant naujųjų korpusų stogų sumontuotos saulės baterijos, generuojančios žaliąją elektros energiją. Naujųjų korpusų išorėje naudojamas kokybiškas, tvirtas apdailos plytų mūras.
Moderniame interjere derinamos natūralaus medžio apdailos konstrukcijos, betono tekstūros, prie lubų pritvirtintos apskritos akustinės plokštės bei šviestuvai sukuria dinamišką ir estetišką aplinką mokiniams. Ryškią tulžio freską mokyklos laiptinėje sukūrė žinomas Liuksemburgo menininkas Danielis Macas Lloydas kartu su „Kamellebuttek“ kūrybine komanda.
Viskas dėl pažinimo
Architektų Chen Yango ir Liwei Guo sukurtame „Greenterrace Kindergarten“ („Žaliųjų terasų vaikų darželio“) projekte ekologiniai sprendimai yra ne tik inžinerinė pastato dalis, bet ir edukacinė priemonė vaikams. Architektai siekia, kad mokiniai nuo mažens suprastų gamtos išteklių ciklus per tiesioginę patirtį. Šio neįprasto darželio statybai ruošiamasi Junano provincijoje pietvakarių Kinijoje.
Darželio forma visiškai atkartoja natūralias aplinkinių kalnų ryžių terasų linijas, todėl iš viršaus jis atrodo kaip organiška kraštovaizdžio dalis. Pastato sluoksniavimas suprojektuotas atsižvelgiant ir į vyraujančius kalnų vėjus, todėl patalpos bus vėsinamos nenaudojant daug energijos eikvojančių kondicionavimo sistemų. Ant stogų bei terasų surinktas lietaus vanduo bus filtruojamas ir vėliau naudojamas sanitariniams poreikiams bei aplinkiniams augalams laistyti naudojant efektyvią rūko drėkinimo sistemą. Ant pastato integruoti saulės kolektoriai generuos elektros energiją. Projektuojant stogo sporto aikšteles ir lauko terasas panaudotas kalvotas reljefas, vaikai bus skatinami judėti, tyrinėti aukščių skirtumus ir lavinti motoriką natūralioje aplinkoje. Pamokos apie atviras pastato technologijas (pavyzdžiui, lietaus vandens surinkimą ar rūko drėkinimą) yra įtrauktos į kasdienę programą. Vaikai patys matys ir analizuos, kaip veikia gamtos ištekliai, per aplinkos stebėjimą bus ugdomas jų ekologinis sąmoningumas.
Darželis bus Junano ryžių terasose, todėl vaikai galės ne tik stebėti tradicinius žemės ūkio ciklus, bet ir patys juose dalyvauti, tyrinėti vietos florą ir fauną.
Šis projektas pelnė 2026 m. „Architizer A+Awards“ prestižinį „Jury Winner“ apdovanojimą koncepcijos kategorijoje. Komisija jį įvertino už novatorišką idėją ir teorinį indėlį į šiuolaikinę kaimo edukaciją bei ekologiją.
Sveika ir tvari aplinka vaikams
Brolių Fričų pradinė mokykla (Základní škola bratří Fričů) Ondržejove (Ondřejov) Čekijoje buvo suprojektuota laikantis tarptautinio pasyviojo namo standartų. Pastato metinis šilumos poreikis yra minimalus, o didžioji dalis energijos sugeneruojama arba išsaugoma pasyviomis priemonėmis.
Architektų studija ATELIER 6 mokyklą suprojektavo taip, kad metinis šilumos poreikis neviršytų pasyviesiems namams privalomų 15 kWh vienam kvadratiniam metrui. Tai pasiekiama per ypač storą, vientisą termoizoliacinį pastato sluoksnį be šilumos tiltų. Mokykloje įrengta vėdinimo sistema su šilumos grąža (rekuperacija). Sistema geba išsaugoti iki 85–90 proc. paimamo ir išmetamo oro šilumos ir ja pašildyti įeinantį šviežią orą, dėl to žiemą nėra būtinybės vėdinti klases atidarius langus. Už mokyklos pastato įrengta net 20 geoterminių gręžinių, kiekvienas iki 140 metrų gylio. Šilumos siurbliai žemė-vanduo žiemą efektyviai šildo pastato grindis, o vasarą ta pati sistema veikia vėsinimo režimu. Ant vieno iš korpusų integruota 30 kWp galios saulės fotovoltinė elektrinė. Centrinis atrijus ir koridoriai suprojektuoti su specialios formos stoglangiais. Šiaurinės dalies langai įleidžia maksimalų kiekį natūralios dienos šviesos (taip mažinamos išlaidos apšvietimui), o pietinis stogo šlaitas skirtas saulės moduliams. Didžiuosiuose klasių languose integruotos automatinės išorinės žaliuzės, saugančios patalpas nuo perkaitimo. Sporto salės korpusas iš dalies įleistas į žemę, o ši aplink pastatą veikia kaip natūrali šilumos izoliacija – žiemą saugo nuo šalčio, o vasarą neleidžia patalpoms įšilti.
Mokykla pavadinta broliams Fričams, įkūrusiems šalia esančią garsiąją Ondržejovo observatoriją, pagerbti. Šis ryšys užkoduotas ir mokyklos interjere: kabantys apskriti akustiniai skydai vizualiai primena dangaus kūnus, o pastato langų rėmai bei tvoros nudažyti specifine žalia spalva, atkartojančia istorinę observatorijos estetiką. Kad pastatas neatrodytų kaip monolitinis blokas, jis padengtas klinkerinių plytų apdaila.
