Spalio 15 d. viešbučio „Pacai“ konferencijų centre vyko „Structum × ACO“ konferencija „Žaliojo miesto architektūra: tarp funkcionalumo ir dizaino“. Į UAB ACO iniciatyva surengtą renginį susirinkę miestų planuotojai, architektai, verslininkai ir mokslininkai diskutavo, kaip pereiti prie tvarios ir klimatui neutralios urbanistinės plėtros, kuri gerintų gyvenimo mieste kokybę ir mažintų neigiamą poveikį aplinkai.
„Labai tikiuosi, kad ne dėl visko sutarsime“, – sveikindamas susirinkusius pašmaikštavo renginio vedėjas Lietuvos architektų sąjungos projektų direktorius Marius Dirgėla ir pridūrė suprantantis, su kokiu teiginiu sutiks visi renginio dalyviai: nors žaliosios evoliucijos raidoje būta nemažai akligatvių, ji yra vienintelis kelias į priekį.
UAB ACO direktorius Kęstutis Jokubauskas savo pranešime „Inžinerija paviršiaus dizaine“ apžvelgė prieš aštuonis dešimtmečius šiaurės Vokietijoje įkurtos pasaulinės vandens technologijų ir drenažo sistemų rinkos lyderės „ACO Group“ indėlį į žaliojo miesto koncepcijos kūrimą.
Jau trisdešimt metų „ACO Group“ Lietuvoje veikia per savo oficialią patronuojamąją įmonę ACO, kuri diegia integruotus lietaus vandens valdymo bei žaliosios ir mėlynosios infrastruktūros sprendimus. ACO sistemos apima nuo žaliųjų zonų kūrimo iki naftos produktų, sunkiųjų metalų bei plastiko valymo iš vandens.
Remdamasi „miesto – kempinės“ modeliu, ACO kuria sistemas, kurios, užuot tradiciškai nukreipusios lietaus vandenį tiesiai į perkrautas nuotekų sistemas, sulaiko jį iškritimo vietoje. Nors ACO įrenginiai gaminami užsienio gamyklose, įmonės technologijos yra tapusios neatsiejama svarbiausių Lietuvos infrastruktūros objektų dalimi. ACO sprendimai naudojami modernizuojant Lietuvos miestų pėsčiųjų alėjas, skverus, parkus, kuriuose diegiamos estetiškos ir tvarios lietaus vandens valdymo sistemos.
„Įmonei svarbu surinkti vandenį ne tik iš grunto paviršiaus – kuriamos ir namų stogų žaliosios bei mėlynosios sistemos, kurios ne tik sulaiko vandenį, bet ir jį kaupia pakartotinai naudoti arba lėtai išleidžia į miesto lietaus nuotekų tinklą“, – pabrėžė K. Jokubauskas.
Miesto – kempinės idėją skaitydamas pranešimą „Sponge City“ pratęsė „ACO Smart Solutions“ padalinio vadovas Axelis Leyboldas, kuriantis technologijas vandens rezervuarams stebėti ir duomenims, kurie padeda miestams prisitaikyti prie klimato kaitos sukeltų liūčių ar sausrų, rinkti.
„Ateities miestų infrastruktūra privalo derinti inžineriją su gamtos dėsniais. Reikia sukurti optimalias sąlygas miesto augalams augti asfalto dangoje, priešingu atveju medžiai išgyvena apie 5–10 metų ir žūsta, taip ir netapę prieglobsčiu paukščiams ir vabzdžiams, nesukūrę mikroklimato tūkstančiams mikroorganizmų“, – neslėpė susirūpinimo žaliosiomis miestų zonomis A. Leyboldas.
Pabrėžęs, kad būtina spręsti didžiausią miesto medžių problemą – dirvožemio suspaudimą, dėl kurio augalas žūsta, nes jo šaknys neaprūpinamos pakankamu kiekiu deguonies bei vandens, – kaip vieną iš tinkamų pavyzdžių jis pateikė Stokholmo medžių sodinimo metodą.
Marius Slabada, UAB ACO pardavimų vadybininkas, pranešime „Korteninės medžių vazos“ gvildeno išmaniųjų medžių ir augalų vazonų sistemos „ACO ClimateBoxx“ privalumus.
Vazonuose integruota vandens talpykla ir tikslingas augalų šaknų zonos drėkinimas požeminių vamzdelių sistema leidžia sutaupyti iki 70 proc. vandens. Vazonai užtikrina optimalų dirvožemio drėgnumą net ir sausrų metu. Dėl automatinio laistymo, naudojant laikmačius arba išmaniuosius drėgmės jutiklius, augalų priežiūros išlaidos ženkliai sumažėja, o jų gyvybingumas pastebimai sustiprėja.
Urbanistikos ir architektūros studijos „PUPA / Life Over Space“ partnerė urbanistė Justina Muliuolytė pranešime „Žaliasis miestas prasideda nuo urbanistikos“ pristatė studijos projektus nuo Klaipėdos priemiesčių tyrinėjimo ir viešųjų erdvių tvarkymo iki kartu su trimis architektų komandomis rengto 10 hektarų dydžio uždaros industrinės teritorijos konversijos urbanistinio plano Aleksote, Kaune.
Konferencijos metu J. Muliuolytę pasiekė itin džiugi žinia – „PUPA / Life Over Space“ kartu su partneriais sukurtas „Terapinis sodas“ Kyjivo VDNG ekspozicijų centre sulaukė itin aukšto tarptautinio įvertinimo. Ukrainos pirmosios ponios Olenos Zelenskajos globojamas inovatyvių neurourbanistikos ir biofilinio dizaino sprendimų projektas, skirtas emociškai atsigauti nuo karo nukentėjusiems kariams ir jų šeimoms, tapo prestižinių Europos Komisijos apdovanojimų „The New European Bauhaus Prizes 2026“ nugalėtoju.
Urbanistikos ir kraštovaizdžio architektūros biuro BAULAND įkūrėjas urbanistas ir architektas Donatas Baltrušaitis pranešime „Saugoti ar \ ir tausoti? Tvarus balansas tarp gamtos apsaugos ir miesto erdvės įveiklinimo“ teigė: „Miestų aplinka negali gyvuoti be gamtinės struktūros, o jų tarpusavio balansas yra esminis uždavinys, kurį mes sprendžiame – ieškome pusiausvyros tarp gyvybingumo, pritaikymo žmogui ir gamtos išsaugojimo.“
Architektas pabrėžė, kad studija savo projektuose netaiko copy – paste principo, žudančio erdvių autentiškumą ir dvasią. Kiekvienas projektas pradedamas nuo kruopščių vietos istorijos studijų, pasitelkus įvairių sričių specialistus.
Istorinio ir vietos konteksto atskleidimas, kompleksinis mąstymas prieš penkerius metus BAULAND ir jų partneriams padėjo laimėti Vilniaus savivaldybės skelbtą architektūrinį-urbanistinį konkursą Šeškinės šlaitų geomorfologiniam draustiniui atgaivinti. Architektai sumąstė draustinio teritoriją paversti muziejumi po atviru dangumi, nes būtent Vilniuje aplink Šeškinę ir Šnipiškes kadaise aptikta mamutų (Mammuthus primigenius) kaulų. „Mamutų slėnio“ parke architektai suprojektavo specialius pėsčiųjų maršrutus per ledynmečio istoriją. Parko statybai bus pasitelktos natūralios, žemiškos medžiagos (vietos molis, medis, smėlis) ir atkurtos laukinės pievos. Slėnyje turėtų atsirasti ir 70 metrų kabantis tiltas.
AKETURI įkūrėjas ir partneris architektas Lukas Rekevičius, skaitydamas pranešimą „Tvarumo principai praktiškai: tvari architektūra be tvarios gyvensenos neegzistuoja“, pabrėžė: „Tvarumas prasideda nuo urbanistikos.“ Jo teigimu, individualios žmonių pastangos gyventi tvariai (rūšiuoti šiukšles ar taupyti vandenį) yra ne itin efektyvios, kaip beje, ir architektų siekiai projektuoti energiškai efektyviausius namus, jei aplinka, kurioje žmonės gyvena, yra suprojektuota netvariai.
Miestai sugeneruoja didžiąją dalį pasaulio šiltnamio efektą sukeliančios dujų emisijos, todėl būtent urbanistinis planavimas diktuoja taisykles, kaip mes turime judėti, šildyti namus, kur dirbti ir kiek išteklių suvartoti. Urbanistinis planavimas tiesiogiai lemia miesto poveikį aplinkai, gyventojų sveikatą ir ekonominį efektyvumą.
Vien faktas, kad ryte tūkstančiai žmonių tuo pat metu iš miegamųjų rajonų juda centro ar verslo kvartalų link, o vakare grįžta atgal, iliustruoja, kaip nesprendžiama spūsčių problema didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Vienos išeities, architekto akimis, nėra, tačiau galima pasistengti prie žmogaus pritaikyti gatves. Užuot plėtus miestą į periferiją, įgyvendinti apleistų teritorijų konversijos projektus ir tankinti esamus rajonus. Pastatai turi būti statomi kokybiškai, kruopščiai atsirenkant vietos medžiagas, kad niekas ateityje jų nenorėtų nugriauti.
Konferencijos pabaigoje vykusioje diskusijoje „Žalioji miestų evoliucija: mada ar naujas miestų kūrimo standartas?“ Marius Dirgėla susirinkusiųjų klausė, ar gera miestų želdinimo linkme judame. Į šį klausimą nesulaukta vieningo atsakymo.
Ingrida Vainauskienė, žinoma Lietuvos kraštovaizdžio architektūros ir želdynų specialistė, UAB „Gruta“ bendrakūrė ir projektavimo skyriaus vadovė, pabrėžė kelias svarbias žaliojo miesto plėtros kliūtis. Kai pastatai ar infrastruktūra jau suprojektuoti arba baigiami statyti, žaliosioms erdvėms tenka tik neišleisti biudžeto likučiai – prasideda taupymas, svarstoma, „gal šito nedarom, o gal išvis nieko nedarom“, ir galiausiai geros idėjos lieka neįgyvendintos.
Kitas svarbus momentas – užsakovai dažnai nenutuokia, kiek iš tiesų kainuoja kokybiškas želdynų įrengimas. Sukuriamos gražios koncepcijų vizualizacijos, tačiau pamirštama, kad to pagrindas – brangus techninis įrengimas. Kai rangovai projekto pabaigoje įvardija realią sumą (pavyzdžiui, pusę milijono eurų), užsakovus ištinka šokas.
„Nors mano kalba dėl dabartinės praktikos skamba šiek tiek pesimistiškai, pinigų želdynų projektams yra, reikia tik suplanuoti jų paskirstymą“, – su optimizmu baigė I. Vainauskienė. Taigi, problema – ne investicijų trūkumas, o tų lėšų būtent žiedinės inžinerijos ir želdynų etapui iš anksto nenumatymas.
Architektas, urbanistas ir VILNIUS TECH Architektūros fakulteto profesorius, kraštovaizdžio architektūros studijų programos vadovas Gintaras Stauskis pabrėžė, kad tankinamų miestų parkai, skverai ar žolynai negali atlikti tik vizualinės funkcijos.
Anot jo, žaluma turi teikti realią naudą, būti visavertė, funkcionali ir produktyvi ekosistemos dalis, o ne tiesiog gražus dirbtinis priedas prie pastatų. Miestas turi veikti kaip save atkurianti sistema, o norit tą pasiekti, reikia peržiūrėti urbanistinį planavimą. Miestas turi gebėti save reprodukuoti – užuot tik vartojęs išteklius, būti tvarus, save išlaikantis organizmas.
„Vykstanti žalioji evoliucija yra dėsninga, ji atspindi ir palaiko mūsų jėgų pusiausvyrą. Mane ši kryptis džiugina, nes žmonės tapo jautrūs tam, ką pradeda prarasti“, – sakė profesorius.
