Neutralūs fasadai, pilkos gatvės ir santūrių spalvų interjerai dažnai laikomi saugiu, universaliu pasirinkimu. Tačiau tarptautiniu mastu pripažintas architektas, dizaineris ir menininkas Adamas Nathanielis Furmanas ragina permąstyti tokį požiūrį.
Jo įsitikinimu, spalva architektūroje nėra paviršutiniška puošmena – ji veikia mūsų pojūčius, kuria emocinį ryšį su aplinka ir padeda miestams išsaugoti savitumą.
Kodėl architektūra tapo tokia neutrali?
Šiuolaikinėje architektūroje balta, pilka, smėlio ir kitos prislopintos spalvos dažnai siejamos su rafinuotumu, profesionalumu ir ilgaamžiškumu. Tuo metu ryškesnės spalvos neretai laikomos rizikingu sprendimu, galinčiu greitai pabosti ar susiaurinti potencialių pirkėjų ratą.
A. N. Furmano manymu, toks požiūris nėra nei universalus, nei istoriškai savaime suprantamas. Priešingai, spalvos naudojimas architektūroje ilgą laiką buvo įprasta kūrybinės raiškos dalis, o dabartinį polinkį į monochromiškumą galima laikyti gana nauju reiškiniu.
„Spalvų nebuvimas yra keista anomalija“, – teigia architektas.
Jo kritika nukreipta ne prieš konkrečią spalvų paletę, o prieš įsitvirtinusią nuostatą, kad architektūra tampa rimtesnė ir kokybiškesnė, kai joje sumažinama vizualinė raiška.
Menininko požiūriu, santūrumas gali būti sąmoningas ir prasmingas pasirinkimas, tačiau jis neturėtų tapti vieninteliu priimtinu standartu.
Prie neutralių sprendimų populiarumo prisideda ir nekilnojamojo turto rinkos logika. Kai būstas vertinamas pirmiausia kaip investicija, kurią ateityje reikės parduoti, individualumas gali būti suvokiamas kaip rizika. Todėl kuriami interjerai, kurie turėtų patikti kuo platesniam pirkėjų ratui, o asmeninį skonį atspindinčios detalės dažnai pašalinamos.
A.N. Furmanas atkreipia dėmesį, kad šį požiūrį sustiprino ir populiarioji kultūra. Jungtinėje Karalystėje 2000-aisiais išpopuliarėjusios būsto pertvarkymo laidos skatino rinktis neutralius interjerus, kurie esą palengvina būsto pardavimą. Tai skyrėsi nuo ankstesnių televizijos formatų, kuriuose daugiau dėmesio buvo skiriama individualiems gyventojų norams ir saviraiškai.
Taip architektūra ir interjero dizainas vis dažniau pradėti vertinti ne pagal tai, kokią patirtį jie suteikia kasdien gyvenantiems žmonėms, o pagal tai, kaip lengvai juos galima parduoti kitam savininkui.
Spalva svarbi ne tik akims
Pasak architekto, spalva nėra vien dekoratyvinis sluoksnis, kurį galima pridėti prie jau suprojektuoto pastato. Ji veikia tai, kaip žmogus patiria erdvę, ją prisimena ir su ja susitapatina.
Dizaineris spalvą lygina su maisto skoniu ar muzika: jos poveikis neapsiriboja racionaliu vertinimu. Spalvos gali sukelti prisiminimus, pažadinti emocijas, suteikti jaukumo arba pakeisti vietos atmosferą.
Šis poveikis yra labai unikalus ir asmeniškas – ta pati spalva vienam žmogui gali priminti saugią ir malonią aplinką, o kitam sukelti visiškai kitokių asociacijų.
Todėl A.N.Furmanas nepritaria universalioms taisyklėms, kuriomis bandoma nustatyti, kokios spalvos yra tinkamos architektūrai, o kokios – ne. Jo manymu, projektuojant svarbu atsižvelgti ne vien į abstrakčias estetines normas, bet ir į tai, kaip žmonės iš tikrųjų patiria aplinką.
Šis požiūris ypač svarbus viešosiose erdvėse. Pastatai, aikštės, perėjos ir gatvės nėra tik infrastruktūra, skirta žmonėms judėti iš vienos vietos į kitą. Tai ir kasdienės aplinkos dalis, kuri gali skatinti norą sustoti, tyrinėti, bendrauti ir sugrįžti.
Nuo baroko iki šiuolaikinio miesto
Spalvos ir emocinio poveikio santykį A.N.Furmanas aiškina pasitelkdamas architektūros istoriją. Jo aptariamas pavyzdys – dviejų baroko architektų, Gian Lorenzo Bernini ir Francesco Borromini, kūryba.
G.L.Bernini suprojektuota Šv. Andriejaus bažnyčia Romoje (Sant’Andrea al Quirinale) pasižymi teatrališka erdvės kompozicija, turtinga medžiagų raiška ir stipriu emociniu poveikiu.
F.Borromini suprojektuota San Carlo alle Quattro Fontane bažnyčia taip pat yra išskirtinis architektūros kūrinys, tačiau joje ypač ryškus geometrinis sudėtingumas ir intelektualiai apgalvota erdvės struktūra.
Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad architektūra gali veikti skirtingais būdais – per erdvės logiką ir geometriją, bet ir per spalvas, medžiagiškumą, šviesą bei juslinę patirtį.
„Man svarbu, kad emocinis architektūros poveikis nebūtų laikomas mažiau vertingu už racionaliai paaiškinamus projektavimo principus. Spalva gali būti ne tik kompozicijos elementas, bet ir lygiavertė priemonė kurti prasmingą architektūrinę patirtį”,– interviu dalinasi A.N.Furmanas.
Spalva – neatsiejama medžiagos dalis
Šio garsaus menininko kūryboje spalva dažnai neatsiejama nuo medžiagos ir jos paviršiaus. Tai ypač gerai atskleidžia jo suprojektuota kolonada prie East Croydon geležinkelio stoties Londone.
Maždaug aštuonių metrų aukščio kolonų ir sienų kompozicija padengta rankų darbo glazūruotomis porceliano plytelėmis. Jų spalva palaipsniui kinta: nuo sodrios, povandeninę gelmę primenančios mėlynos apačioje iki šviesesnio žydrumo ir baltos viršuje. Likusi pastato fasado dalis, kurią projektavo HTA Architects, taip pat apdailinta baltomis keraminėmis plytelėmis.
Čia spalva veikia kartu su medžiagos faktūra. Glazūros blizgesys, jos netolygumai ir šviesos atspindžiai sukuria paviršių, kurį norisi ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti. Spalva tampa ne atskirai užteptu sluoksniu, o pačios architektūros dalimi.
Šis projektas atskleidžia ir platesnę A.N.Furmano poziciją: net kasdienė, funkcionali miesto vieta gali tapti išskirtine, jei skiriama dėmesio medžiagoms, detalėms ir žmogaus patirčiai.
Tokie sprendimai, dizainerio manymu, gali suteikti vietai atpažįstamą charakterį ir paskatinti žmones ją vertinti kitaip. Viešoji erdvė tampa ne tik praėjimo vieta, bet ir miesto gyvenimo dalimi.
Žaluma ir spalvos – kokybiškesnei viešajai erdvei
Kalbėdamas apie miestus, A.N.Furmanas spalvos klausimą sieja ir su gamta. Jo kritikos objektu tampa viešosios erdvės, kuriose dominuoja kietos dangos, granitinės trinkelės, betoniniai suolai ir pilki paviršiai, o augalijai skiriama mažai vietos.
„Tokia aplinka gali būti funkcionali, tačiau vien funkcionalumo nepakanka, kad vieta būtų patraukli ir maloni kasdieniam naudojimui. Žaluma, spalvos ir skirtingos medžiagos padeda kurti vizualiai turtingesnę aplinką, kurioje žmonės nori praleisti daugiau laiko”,– teigia pašnekovas.
Pastaraisiais metais didesnis dėmesys želdynams siejamas ir su praktiniais miestų poreikiais – lietaus vandens surinkimu, jo infiltracija bei potvynių rizikos mažinimu. Tačiau gamtiniai sprendimai svarbūs ne vien dėl techninių funkcijų. Jie gali pagerinti ir estetinę bei emocinę viešųjų erdvių kokybę.
Furmano požiūriu, gerai suprojektuotas miestas neturėtų rinktis tarp funkcionalumo ir emocinio patrauklumo. Abu aspektai gali papildyti vienas kitą.
Miestas kaip skirtingų tapatybių visuma
A.N.Furmanas architektūrą vertina ir kaip priemonę miestų tapatybei kurti. Jo manymu, miestų aplinka turėtų atspindėti visuomenės įvairovę, o ne kartoti visur atpažįstamus, vienodais estetiniais principais paremtus pastatų sprendimus.
„Šiuo atžvilgiu miestas gali būti suprantamas lyg parlamentas, kuriame erdvės ir pastatai išreiškia skirtingas kultūrines patirtis, estetinius pasirinkimus ir žmonių tapatybes. Kai architektūra tampa pernelyg vienoda, silpnėja ir vietos savitumas”,– įsitikinęs menininkas.
Išraiškingi fasadai, ornamentai, spalvos bei skirtingos medžiagos gali padėti kurti gatves, su kuriomis žmonės užmezga emocinį ryšį. Tai ypač aktualu istoriniuose rajonuose, kur architektūros įvairovė ir detalės dažnai yra svarbi vietos charakterio dalis.
Vis dėlto A.N.Furmanas nesiūlo visų pastatų dažyti ryškiomis spalvomis ar kiekvieną viešąją erdvę paversti vizualiniu spektakliu. Jo tikslas – ne pakeisti vieną dogmą kita, o išplėsti architektų, užsakovų ir visuomenės galimybes rinktis.
Spalva – ne taisyklė, o galimybė
Kartu su bendraautore Kate Mazade A.N.Furmanas parengė knygą „Chromatic Architecture: The Craft of Colour in Design“, kurioje nagrinėjama spalvos reikšmė architektūroje ir projektuojant miestus.
Leidinyje aptariama, kaip spalva, medžiagos ir amato tradicijos skirtingais istoriniais bei kultūriniais laikotarpiais formavo pastatų ir viešųjų erdvių charakterį.
Knygos idėja atspindi platesnę dizainerio poziciją: spalvos naudojimas neturėtų būti laikomas išskirtiniu ar rizikingu sprendimu, kurį reikia pateisinti. Tai viena iš priemonių, leidžiančių architektūrai tapti įsimintina, emociškai paveikia ir artima žmonėms.
A.N.Furmano žinutė nėra raginimas atsisakyti santūrios architektūros. Greičiau jis kviečia pripažinti, kad spalva, ornamentas ir medžiagiškumas gali būti tokie pat svarbūs kaip forma, konstrukcija ar funkcija.
Architektūra neturi būti vien neutrali, kad būtų laikoma profesionalia.
Pilną interviu klausykite DOGMA85 youtube kanale.
