Jam gal net nerūpi, kad buvęs „Hermio“ bankas pelnė jo autoriams Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų vardą; jis nesuka galvos dėl to, kad buvęs Vilniaus miesto VPK kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje – savitas, architektūriniu požiūriu dėmesio vertas objektas. Jam reikia tik teritorijos, jis trokšta ploto.
Susiklosčius tokiai situacijai, supranti, kad tie praeities trupiniai – eskizai, brėžiniai, nuotraukos – netrukus liks bene vieninteliai anų dienų liudytojai.
Tačiau teisus ir tas, kuriam neįdomu raustis po šūsnis senienų, kuriam norisi gyvo žodžio, gilios minties. Jis visiškai teisus – architektūros muziejai Vakarų Europoje ir pasaulyje seniai nustojo būti mumijų saugyklomis. Įdėmaus žvilgsnio, plataus interesų lauko prikeltos, šios vietos tampa gyvos ir patrauklios, į jas plūsta visi: nuo senuko iki vaiko, nuo profesionalo iki bandančiojo susigaudyti, kas per daiktas yra architektūra, ką ji lemia mūsų gyvenime, kaip ji reiškiasi mūsų kasdienybėje.
Virtualus Lietuvos architektūros muziejus (archmuziejus.lt) negali atstoti tokio fizinio traukos centro, tačiau jis siekia tapti analogiška vieta virtualioje erdvėje. Jau penktus metus čia kaupiami ne tik suskaitmeninti garsių bei mažiau žinomų architektų darbų atvaizdai, bet ir filmuoti pašnekesiai su jais (tokių atvirų, skaudžių, linksmų ir gerklę gniaužiančių pokalbių dabar retai išgirsi). Čia galima perklausyti garso įrašą, o nuo šių metų ir paskaityti kritinį straipsnį apie istorinius ar dabarties architektūrai opius dalykus.
Paruošta šešių straipsnių serija, o jų autoriai yra architektai, architektūros istorikai ir teoretikai, sociologai. Jau dabar galite susipažinti su „perestroikos“ laikų individualių namų statyba, jų atsiradimo aplinkybėmis ir architektūra (A. Galaunytės straipsnis „Perversmo architektūra: postmodernistiniai individualūs gyvenamieji namai Lietuvoje“).
Be galo įdomus ir atviras architekto prof. Vytauto Dičiaus, nominuoto 2016 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijai, straipsnis „1957–1970 metų Kauno architektūra: V. Dičiaus refleksijos“. Svarbu tai, kad tekstus galima skaityti ir anglų kalba, todėl tinklalapyje laukiami lankytojai iš viso pasaulio.
Asmeniškai aplankyta dvylika privačių archyvų, saugomų pačių architektų ar jų artimųjų. Akademikas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Jurgis Dičius, Algimantas Mačiulis, Nijolė Elena Bučiūtė (vilniečiai, juk neretai praeiname pro jos kurtą Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą?), neseniai mus palikęs Justinas Šeibokas, Ričardas Krištapavičius, Eugenijus Miliūnas-Simas, šiais metais svetingai duris atvėręs Saulius Juškys ir draugų nepamirštas amžinatilsis Gytis Ramunis… Iškilūs, saviti kūrėjai, kuriuos sieja vienas dalykas – ištikimybė architektūrai.
Suskaitmeninta beveik tūkstantis eksponatų. Ne vienam tikru atradimu gali tapti tai, kad architektai ne tik projektuoja. Jie ir tapo, piešia, kuria plakatus, vaidina, sportuoja. Tarp mūsų gausu renesanso tipo kūrėjų. Reikia tuo didžiuotis ir viešai apie tai kalbėti. Jie verti pagarbos, nes stebėjo, stebi mūsų kasdienybę ir, perleidę per save, įamžina ją statiniuose.
Su jų darbais, žodžiais ir šių dienų tyrėjų mintimis galima susipažinti atnaujintame tinklalapyje www.archmuziejus.lt.
Projekto „Virtualaus Lietuvos architektūros muziejaus plėtra-2“ sumanytojas ir įgyvendintojas – kūrybinių industrijų parkas Architektūros centras. Rėmėjai ir partneriai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos architektų sąjunga, savanoriai.
Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis. Vilniaus miesto VPK kelių policijos pastatas. Giraitės g., Vilnius, 1980–1984 m. Spalvota eksterjero (link įėjimo) nuotr.
Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis. Vilniaus miesto VPK kelių policijos pastatas. Giraitės g., Vilnius. 1980–1984 m. Spalvota eksterjero (šiaurės ir rytų fasadai) nuotr.
Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis. Buvęs „Hermio“ bankas. Jogailos g., Vilnius. 1992–1995 m.
