Vienas iš nedaugelio Lietuvos viešbučių, turinčių 5+ žvaigždučių įvertinimą. Kol suspindėjo nepaprastu svetingumu ir prabanga, praėjo nemažą ir nelengvą istorinį kelia. Nuo pat savo gyvavimo pradžių XVI a. šiame pastate buvo teikiamos svetingumo paslaugos ir tik tarybiniu laikotarpiu viešbučio numeriai virto butais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. daug ką mačiusiame pastate įsikūrė kelionių agentūra „Baltic Travel Service“, kuri ir tapo viešbučio naujos epochos pradininke.
Kuriozinės namo paslaptys
Naujųjų laikų Subačiaus gatvės 2-ojo namo istorija prasidėjo nuo jo XX a. pradž. gyvenimo „aido“. Į „Baltic Travel Service“ biurą užsuko vienas kaimynas – ponas V. Grybas – ir papasakojo, kad iki Antrojo pasaulinio karo jo šeima valdė šį namą, kuriame tuo metu buvo įsikūręs viešbutis. Turizmo subtilybių žinovai, kurių verslas tiesiogiai susijęs su istorinėmis vietomis, iš karto užsidegė idėja atkurti viešbutį. Čia jų laukė daug netikėtumų ir kukliai pastato slepiamų architektūrinių ypatumų.
Netikėtu tapo namo istorijos epizodas, rodantis, kad net kriziniu laikotarpiu šioje vietoje buvo teikiamos svetingumo paslaugos. Karo metais čia veikė viešnamis, kuriame buvo galima apsistoti keletui dienų. Pradėjus nagrinėti namo architektūrines šaknis, paaiškėjo, kad jis neturi pamatų, kurių pavedimui prireikė nemažai konstruktorių išmonės ir žinių. Atliekant šiuos darbus, paaiškėjo, kad po namu teka upelis. Na, o kad jis nepakiltų iki namų pamatų lygio, buvo pasirinktas šiuolaikinis sprendimas, koreguojantis upės kryptį, su kuriuo šimtmečius šioje vietoje šeimininkaujanti stichija lengvai susidorojo. Likus mėnesiui iki viešbučio atidarymo, upelis išlaužė visas naująsias konstrukcijas ir buvo nuspręsta problemą spręsti, vandenį aplink pastato pamatus pastoviai pumpuojant elektrinėmis pompomis. Kad, dingus elektrai, pumpavimas nenutrūktų ir viešbučio svečiai nepatirtų diskomforto, ant viešbučio stogo įrengtas galingas dyzelinis generatorius.
Istorijos ir fantazijos lydinys
Deja, atrasti pastate istorinio interjero likučių ir išsaugoti juos naujai atstatytame viešbutyje buvo neįmanoma, nes tarybiniu laikotarpiu pastatas išgyveno net du kapitalinius remontus ir viskas, kas dar liko iš ankstesnių laikų, buvo neatstatomai sunaikinta. Iš autentiškų XVI a. „liudininkų“ liko tik išorinės ir laikančiosios sienos. Taigi visas vidaus išdėstymas ir interjeras teko naujųjų savininkų ir architektų fantazijai, nes jokių dokumentų, kurie padėtų atkurti viešbučio interjerą, neišliko. Nors iš gatvės pastatas atrodo visai nedidelis, šiuo metu viduje slepiasi talpus 55 kambarių viešbutis su treniruoklių sale ir garine pirtimi, restoranas, pokylių ir konferencijų salės bei jaukus atviras vidinis kiemelis, kuriame smagu atsigerti kavos ne tik kvepiant pavasario sodams, bet ir žiemą – grožintis apsnigtais senamiesčio stogais.
Paversti dviejų aukštų prastos būklės namą su mansarda prabangiu ir talpiu viešbučiu – tokia užduotis gulė ant garsaus šviesaus atminimo architekto prof. Algimanto Nasvyčio pečių. Olegui Vasinui kartu su profesoriumi A. Nasvyčiu teko pereiti nemažai valdininkų kabinetų, kol suplanuota pastato rekonstrukcija buvo suderinta. Iki rekonstrukcijos pastatas nebuvo įtrauktas į istorinių paminklų sąrašą, o dabar liks saugomas ateinančioms kartoms ne tik kaip XVI a. menantis namas, bet ir kaip Lietuvos architektūrinio talento liudijimas.
Trys interjero piliakalniai – komfortas, saugumas ir prabanga
„Imperial Hotel & Restaurant“ interjeras buvo kuriamas jau po pastato rekonstrukcijos, jam buvo keliami du uždaviniai: kuo naudingiau išnaudoti kiekvieną pastato centimetrą ir įgyvendinti tai art nouveau stiliumi. „Svarbiausia buvo padaryti kiekvieną kambarį kiek įmanoma patogesnį svečiui. Turizmo srityje dirbu per 30 metų ir teko daug kur keliauti, gyventi skirtinguose viešbučiuose. Kiekvieną kartą pastebėdavau – čia patogu, o čia ne. Kas patikdavo, stengiausi įgyvendinti mūsų viešbutyje“, –
vienu iš sėkmingo viešbučio receptų dalinasi jo vadovas O. Vasinas. Tais pačiais pastebėjimais grindžiamos tokios viešbučio kambarių ypatybės, kaip kavos aparatas kiekviename kambaryje, kad mėgstamiausio gėrimo nereikėtų laukti, o galima būtų pasidaryti pačiam tik panorėjus. Dar vienas nepamainomas viešbučio „Imperial“ pranašumas – idealus vėdinimas. „Į kambarius paduodamas oras praeina pro kelis filtrus ir yra pašildomas arba pašaldomas iki reikiamos temperatūros“, – sako O. Vasinas.
Koja kojon su komfortu eina ir svečių saugumas. Kai viešbutis tik atsidarė, jis dirbo pagal Amerikos viešbučių sistemos „Ramada“ franšizę. Amerikiečių viešbučių sistemoje pirmoje vietoje – ne patogumas ar prabanga, bet saugumas: pradedant nuo konstrukcijų ar durų nedegumo, nustatytų atstumų iki išėjimo ar tarp koridoriaus ir laiptų, baigiant garso izoliacija ir keliais išėjimais į skirtingas gatves.
Trečiuoju viešbučio unikalumo piliakalniu tapo prabangus interjeras. Bet čia prabanga – tai ne tik kriauklių skaičius ar paauksuoti čiaupai, bet pirmiausia jų kokybė ir patogumas. „Imperial Hotel & Restaurant“ prabangos supratimą rodo viešbučio vonios kambariai – jų visų grindys išklotos mediena, kokią būtų galima rasti prabangioje jachtoje. Ant jų nešalta ir malonu stovėti. Grindims antrina individualiai gaminti baldai pagal iš Italijos atvežtus pavyzdžius, tik iš kokybiškesnių ir natūralesnių medžiagų. Baldams ir visoms interjero detalėms buvo keliami ne tik komforto, praktiškumo ar estetiniai reikalavimai, bet ir pritaikymo prie erdvių – kiekvienas viešbučio centimetras turi būti protingai išnaudotas.
Užduotis architektams ir dizaineriams, kurių priešakyje – p. Mira Šeibokienė, apsunkino faktas, kad nė viena istorinė pastato siena nėra lygi, neišlenkta. Kiekvieno kambario bendra ir atskirų interjero elementų spalvų gama taip pat buvo parenkama individualiai. Savininkai, vizionieriai ir dizaineriai lankėsi kambariuose įvairiu paros metu ir ieškojo atspalvių, kurie būtų maloniausi akiai, geriausiai išryškintų kambario pranašumus ir ryte, ir vakare. Bet ir čia svarbiausia, kad šilko tapetai būtų nedegūs, impregnuoti, kilimai būtinai ne mažiau nei iš 80 % iš vilnos, nedegūs.
Maži akcentai – menas ir istorija
Kiekvienas viešbutis pasirenka savo meninį atspalvį, kuris geriausiai tinka jo veidui – paveikslus, skulptūras, nuotraukas, plakatus. „Imperial Hotel & Restaurant“ dvasią geriausiai atspindi gobelenai, atvežti iš Belgijos. Jie tiek įaugo į viešbučio stilių ir atmosferą, kad dabar periodinių rekonstrukcijų ir atnaujinimo darbų metu sienos dengiamos priderintais išraiškingais šilko tapetais. Bet ne visi meno kūriniai, kurie puošia šį svetingumo kampelį, yra mūsų amžininkai. XIX a. Subačiaus gatvės 2-ojo namo savininkas buvo Jonas Kazimieras Vilčinskis – kolekcininkas, kultūros veikėjas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos narys. Jis tapo plačiai žinomas dėl „Vilniaus albumo“ – serijos litografijos albumų – leidybos. Albumai pristatė tuometį Vilnių per miesto ir apylinkių vaizdus, žymias vietas ir kultūros paminklus, atskirus pastatus, istorijos ir kultūros veikėjų portretus. Dalis šių albumų reprodukcijų, kurių originalams buvo naudoti garsių tuomečių Lietuvoje dirbusių menininkų darbai, šiandien iškabinti „Imperial Hotel & Restaurant“ bendrose patalpose bei koridoriuose.
Restorane – legendiniai patiekalai, bare – Kalifornijos dvasia
Valstybinių vizitų pietūs ir vakarienės – įprastas, nors ir nelengvas gyvenimo ritmas „premium“ klasės restorane „Imperial“. Prieš kiekvieną vizitą kruopščiam pasiruošimui ir individualiam meniu reikia visos komandos profesionalų įgūdžių ir susitelkimo į kiekvieno konkretaus svečio poreikius. Pavyzdžiui, praėjusiais metais išrinktos Gruzijos prezidentės Salomės Zurabišvili vizito metu viešbučio restoranas parengė meniu, kuris jai primintų mielą laiką, praleistą Prancūzijoje, iš kur moteris yra kilusi.
Vienas gražiausių Vilniaus klasicistinių kiemelių – puiki vieta ne tik įvairių delegacijų priėmimams ar tarptautinių įmonių vadovų sąskrydžiams, bet ir tokiems privatiems renginiams kaip elegantiškos vestuvės. 2019 m. kiemelis rezervuotas jau kiekvieną savaitgalį, sparčiai pildomas ir 2020 m. kalendorius – kaip reklama veikia geri svečių atsiliepimai, sklindantys iš lūpų į lūpas.
Nors savo veiklos pradžioje restoranas daugiau orientavosi į aukštąją Amerikos virtuve, šiuo metu ją daugiausia sudaro prancūziški patiekalai. Tiems, kas nori įsigilinti į Lietuvos virtuvės subtilybes, visada parengti net du valgiaraščiai – „Didikų vaišės“ ir „Bajorų vaišės“. „Bajorų vaišės“ – tai nacionaliniai patiekalai: cepelinai su jautiena, tarkuotų bulvių blynai ir pan., „Didikų“ – istoriniai, LDK rekonstruoti valgiai, pavyzdžiui, Bonos Sforcos skryliai.
Nors restoranas „Imperial“ didžiuojasi savo komanda ir jos sukurtais patiekalais, ne mažiau malonumo teikia ir kitų pasaulyje pripažintų restoranų šefų padovanoti receptai. Vienas tokių – legendinės Eliziejaus laukų juodųjų trumų sriubos receptas, kurį viešbučio savininkas Lione gavo iš paties Paulio Bocuse’o rankų.
„Imperial“ šefas – garsiose pasaulio virtuvėse sukauptą patirtį demonstruoja kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį pristatydamas išskirtines vakarienes, kurių metu pats šefas pristato išskirtinius patiekalus, o someljė – gėrimus. Tokius ketvirtadienio renginius „Imperial“ Lietuvoje pradėjo rengti pirmieji.
Visai kitokiomis nuotaikomis apdovanoja jau legendiniu Vilniaus baru tapęs dešimtmetį veikiantis baras „California“. Čia galima paragauti ir retų gėrimų, ir pavalgyti – atsiliepiant į klientų norus, baro meniu per dešimtmetį gerokai išaugo. Daug patiekalų gaminami atviroje virtuvėje svečių akivaizdoje. Interjeras kurtas toks, kad leistų trumpam pasijusti lyg Los Andžele. Šio miesto dvasią taip pat formuoja ispaniškas meniu, bet juo baras neapsiriboja – svečiai gali susipažinti ir su kitomis amerikietiškos virtuvės kryptimis.
Bet vis dėlto pagrindinis receptas, kuris padėjo viešbučiui prie penketo prisidėti pliusą, – tai kiekvienam svečiui skiriamas dėmesys didesnis, nei jis tikėjosi. Šis principas leidžia namui Subačiaus gatvėje 2 ir toliau tęsti savo turtingą istoriją. Per pastarąjį dešimtmetį jame buvo apsistoję prezidentai ir premjerai, princesės ir princai, aukšto rango politikai ir visa plejada žvaigždžių – nuo Alos Pugačiovos iki Enrique’ės Iglesias ir Stingo. Jeigu namas galėtų kalbėti, jis būtinai pasidalintų ne viena įdomia istorija, nors atmosfera apgaubia lyg neįprasto gyvenimo puslapio užuomina ir verčia sugrįžti dar, dar ir dar.
