Kiekvienas naujas projektas daro įtaką aplinkai. Miestas ir jo architektūra – ne tik jaukios gatvės, prekybos centrai, parduotuvės, automobilių stovėjimo aikštelės, pramogų erdvės. Ne mažiau svarbios ir erdvės šalia pastatų. Šios viešosios zonos – parkas, skveras, gėlynas, medžių, krūmų želdiniai ar vaikų žaidimų aikštelės – kuria miesto vertę. Ten vaikštome, prisėdame, planuojame, svajojame, atsipalaiduojame, stabtelime. Tai tikroji miesto erdvės kokybė, kuri yra visų mūsų nuosavybė ir atsakomybė.
Daugiau nei jaukumas
Miestovaizdžio grožio sampratos pokytis neįvyko per naktį. Tai – lėtas ir kryptingas judėjimas link to, ką turėsime ateityje. Pastaraisiais dešimtmečiais įsigali idėja, kad miestų ekologines, socialines, ekonomines ir kitas problemas reikia spręsti integraliai. Užtruko, kol pradėjome žiūrėti į ateitį. Ilgą laiką buvo stebima tendencija, kad darni aplinka, palanki architektūra ir kraštovaizdžio pertvarkymai tiek visuomenės, tiek architektų sąmonėje dažniausiai siejami su gamtine užmiesčio aplinka ir tik joje derančia ekologine estetika.
Mediena, molis, greta pasatų apželdinti paviršiai siejosi su kaimu. Dėl tokių priežasčių viešųjų erdvių kūrimas miesto viduje nesulaukdavo nei architektų, nei valdžios paskatinimo, ten gyvenančios visuomenės palaikymo, supratimo. Ne taip seniai prie Seimo rūmų buvusio fontano, apačioje ištrupėjusių purkštuvų piramidės, pasodintas „kitoks“ gėlynas – vaidinamosios „olandiškos bangos“ arba „naujųjų daugiamečių augalų“ stiliumi.
Gėlyną želdinusios įmonės parinkti augalai – ne trumpalaikiai prabangūs vidurvasario žiedai, o stiprūs želdynai, kuriems nereikia ypatingos priežiūros. Tai stiprėjanti ir madinga želdinimo pakraipa visoje Vakarų Europoje – ne tik sodybose, bet ir miestų želdiniuose. Tačiau, nemažai ne tik tuomečių Seimo narių, bet ir miestiečių piktinosi, kad miesto viduryje želia „žydintis dirvonas“, o ne įprastas vienmečių begonijų ar pelargonijų gėlynas.
Džiugina, kad po truputį vaduojamės iš provincialų sindromo, tampame imlesni naujovėms, pokyčiai pagaliau atsispinti tiek architektūroje, tiek bendrai formuojant visą miestovaizdį. Tiesa, viešųjų erdvių formavimas vis dar kelia daugybę ginčų. Bet be diskusijų nebūtų ir žingsniavimo į priekį.
Unikali terasa
Šių dienų miesto architektūroje pastebima šiltesnė tendencija rinktis medį, plytą. Šios medžiagos populiarėja po truputį konkuruodamos su metalu ir stiklu. Savo vietą randa net plastikas.
Vilniuje prie banko „Swedbank“ įrengta šiuolaikiškai nuožulni medinė terasa ne tik su gėlynais ir originaliomis kėdėmis, bet ir puikiu vaizdu į miestą. Pastatą ir jo viešąją erdvę kūrė architektas Audrius Ambrasas (2016 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas) ir jo komanda.
Banko atstovas spaudai Saulius Abraškevičius sako, kad vietą spėjo pamėgti ir gyventojai, ir miesto svečiai.
„Terasa populiari ne tik balandžio pabaigoje, kai pražysta sakurų sodas. 4,5 tūkst. m2 erdvei lankytojai specialiai sukūrė interneto puslapį, kuriame skelbia nuotraukas visais metų laikais“, – stebisi S. Abraškevičius.
Žemutinė pastato dalis meistriškai atkartoja Neries šlaito linijas. Taip pastatas puikiai „pririšamas“ prie vietos. Vertikalaus tūrio suskaidymas į dvi dalis, perskirtas stiklo erdve, suformuoja gyvą charakterį. Fasadams naudotos medžiagos – nerūdijantysis plienas, medis, stiklas – harmoningai dera ir kokybiškai išreiškia verslo administracinio pastato įvaizdį.
Bendras interjero įspūdis – šviesus, atviras, orientuotas į miestą. Išpildytas vienas pagrindinių lūkesčių, kad būtų kuo daugiau erdvių, kuriomis galėtų naudotis ne tik darbuotojai, bet ir miesto svečiai. Tam puikiai tinka ir apželdintoji terasa.
Miesto aikštės
Viešosios erdvės Lietuvos Respublikos teisės aktuose apibūdinamos, kaip „žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti aikštes, parkus, skverus ir kitus želdynus“. Tai bendro naudojimo teritorijos, skirtos visuomenės poreikiams tenkinti. Jas formuoja gatvės, keliai, takai, inžinerinių komunikacijų koridoriai, rekreacinės teritorijos, sporto aikštynai ar kitos erdvės.
Viešoji erdvė gali būti uždara ar atvira. Prie pastarųjų tinka bendrauti, burtis, aktyviai ilsėtis skiriama miesto aikštė. Šiuo metu kuriami nauji miesto aikščių asutvarkymo idėjų projektai yra pritaikomi esamiems visuomenės poreikiams: estetine išvaizda, srautų paskirstymu (miesto aikštės dažnai išdėstytos prie pagrindinių gatvių).
Taip pat svarbus tikslingas kolorito parinkimas, kompozicijos radimas, meninių priemonių integravimas, suplanuotas estetinis aikštės apželdinimas, trumpalaikio poilsio vietų tinkamumas, aktualumas, kad papildytų miesto aikštės funkcijas ir kad ji nebūtų tik dar vienas pereinamas, pravažiuojamas, kertamas miesto gabaliukas be pastebimos aiškios paskirties, ryškaus dominuojančio pagrindinio akcento.
Miesto aikštės ar skverai dabar tampa daug funkcijų atliekančiu miesto elementu, iš formalių – žaliosiomis erdvėmis. Tie laikai, kai jos atlikdavo kokią nors vieną funkciją, kaip antai prekybinę arba skirtą vien tik paradų susibūrimams, jau praeitis.
Laisvės idėjos
Visų nekantriai laukiama istorinės Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Neringa Kolkaitė informuoja, kad jos rekonstrukcija numatyta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planuose.
„Pertvarkius aikštę pagal savivaldybės kartu su Aplinkos ministerija parengtas sąlygas, ji taps funkcionalesne. Taip pat bus išplėsta žalioji parko dalis, sumažintas aikštės centras, išgrįsti 5 tūkst. m2 naujos kietosios dangos. Lukiškių aikštė – reprezentatyvi ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, skirta poilsiui ir susibūrimams per iškilmingas šalies šventes“, – aiškina specialistė.
Aikštė taps daugiafunkce Lietuvos laisvės ir demokratijos erdve, kurioje atsispindės ir nuolatinė lietuvių kova už laisvę, ir šiuolaikinė demokratija, vienybė. Iš pristatyto projekto matyti, kad atnaujintoje Lukiškių aikštėje vietos atsiras kiekvienam ir kiekvienas čia ras save – ar atėjęs susikaupti, pagerbti, ar tiesiog pasivaikščioti ir pailsėti.
„Pagrindinė idėja – didžiulėje erdvėje išpildyti visų socialinių grupių lūkesčius. Lukiškių aikštės erdvė išliks žaliojo charakterio, tačiau joje bus aiškiai išreikštos funkcinės zonos. Aikštė pavirs savotišku gyvybės medžio simboliu. Medis – tai takelių forma, perauganti į smulkesnes šakeles žaliojoje zonoje ir savotiškai įsiliejanti į miesto erdves“, – pasakoja architektas Gintaras Čaikauskas.
Pristatytoje aikštės koncepcijoje brėžiama įtampos meninė linija – riba tarp okupacijų ir laisvės. Ši riba dalija aikštę į dvi dalis: reprezentatyvią kietąją aikštės zoną, kurioje galės vykti reprezentacinės šventės bei miesto mugės, ir žaliąją demokratinę zoną, kurioje daug gyvybės ir žalumos – vietos iškyloms, lauko kavinės, vaikų žaidimų aikštelės, mankštinimosi aikštelės, pasivaikščiojimų takai, dviračių takas, nauji šviestuvai.
Parkai svečiams ir gyventojams
Šiuo metu pradėta daugiau dėmesio skirti viešųjų erdvių tvarkymo ir kokybiško želdinimo darbams. Pasigėrėjimą kelia po rekonstrukcijos atidarytas Bernardinų sodas, kurį gyventojai ir miesto svečiai vadina viena mėgstamiausių sostinės erdvių. Pastebimi ir pokyčiai Vingio parke, kur jau atlikta dalis numatytų tvarkymo darbų.
VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ direktoriaus padėjėja Kristina Kalantaitė džiaugiasi, kad Neries upės pakrantėje vilniečiams atsivėrė dar viena nauja pasivaikščiojimo vieta – sutvarkytas beveik 1 km gamtinis takas prie VU Botanikos sodo, suremontuotos sportavimo, treniruoklių aikštelės, papildomai numatyta miestiečiams įrengti paplūdimio tinklinio aikštes.
Pasak jos, per artimiausius kelerius metus naujam gyvenimui bus prikelta ir daugiau žaliųjų miesto oazių. Daugiausia dėmesio sulauks centrinėje miesto dalyje esantys Reformatų parkas ir Misionierių sodai.
Taip pat sostinės laukia dar vienas ambicingas žaliojo projekto įgyvendinimas. Vilniaus centre dešiniojoje Neries krantinėje, ties Žalgirio ir Geležinio Vilko ir Lvovo gatvių sankirta, sužaliuos japoniškas sodas.
Žaliasis projektas parengtas pagal Japonijos kraštovaizdžio architektų Shiro ir Yukihiro Nakane koncepciją. Projektavimo darbus tęsia UAB „Terra firma LT“ kraštovaizdžio specialistai, vadovaujami Ramunės Sanderson.
VšĮ „Vilniaus japoniškas sodas“ direktorius Kęstutis Taletas sako, kad vieta pasirinkta neatsitiktinai. „Tai lėmė geologinė istorija. Šioje teritorijoje kadaise per Lietuvą slinko ledynas, tekėjo ledyninė upė. Tą laikotarpį mena dabar šioje vietoje tyvuliuojantis Šnipiškių ežerėlis. Dar viena apleista ir užmiršta teritorija taps modernia rekreacine erdve žmonėms“, – kalba specialistas.
Dėmesys vaikams
Vaikai, taip pat kaip ir suaugusieji, turi teisę į saugią ir sveiką aplinką. Jų poilsį ir laisvalaikį garantuoja įstatymai. Įvairių šalių reglamentuose, planavimo dokumentuose laikomasi pozicijos, kad planuojant miestus turi būti atsižvelgiama į vaikų poreikį, būtina turėti žaidimų aikštelių ir jiems tinkamų parkų. Bet kurio savo augančiu piliečiu besirūpinančio miesto siekis, kad aplinka visai šeimai, vaikų laisvalaikiui būtų saugi, švari ir darni. Tačiau dažnai dėl lėšų stygiaus naujų vaikų žaidimų aikštelių savivaldybėse įrengiama mažai, o jau esančiose aikštelėse nėra užtikrinama tinkama aplinka.
Gyventojus, dažniausiai jaunas šeimas, į naujos statybos rajonus patraukia būtent gerai sutvarkyta ši struktūra – kad būtų kur išeiti su vaikais ir vaikams. Aikštelė turi būti tokioje vietoje, kuri matoma iš bent vieno buto kambario lango, bendro naudojimo patalpų ir ne arčiau kaip 10 m nuo įvažiavimo gatvės, buitinių atliekų išmetimo vietos. Įmonėms, gaminančioms vaikų žaidimų aikštelių įrangą, galioja įsipareigojimai gaminti aukščiausios kokybės, labiausiai aplinką saugančius produktus. Pagrindiniu kriterijumi tiek gamintojams, tiek projektuotojams išlieka saugumas.
