Sakoma, kad kartais pasiruošti ginklus reikia dar prieš mūšiui prasidedant – tai ypač aktualu tuomet, kai kalbame apie gaisro prevenciją. Svarbu, kad kelias nelaimei būtų užkertamas jai nespėjus įvykti. Tai padaryti nėra taip sudėtinga. Specialistai įvardija, kad šiandien dėka modernių inžinerinių sprendimų, įmanoma išvengti katastrofų, atnešančių daugybę materialinių ir netgi emocinių nuostolių. Svarbiausia – sąmoningas požiūris bei teisingai pasirinkti gaisro prevencijos įrankiai.
Pasimokyti iš svetimų klaidų
Tragiškas pasekmės atnešęs gaisras Maskvoje, 2015 metais, Rusijos mokslų akademijos Socialinių mokslų mokslinės informacijos instituto bibliotekoje, kilo, kaip ir visos tokio pobūdžio nelaimės, – netikėtai, nelauktai ir galingai. Malšinti liepsnojančią ugnį buvo siunčiamos gausios ugniagesių pajėgos. Pastatas bet kurią akimirką galėjo susmukti, tačiau, nepaisydami pavojaus ir milžiniško karščio, ugniagesiai brovėsi pro siaurus koridorius, malšindami liepsnas ir bandydami pasiekti gaisro židinį. Trapių, neįkainojamą vertę turinčių leidinių puslapius, kuriuos skaitytojai dar prieš kelias valandas vertė su didžiausiu atsargumu, svilino liepsnos ir skandino čiurkšlėmis liejamas vanduo.
Kadangi gaisras kilo penktadienio vakarą, jis buvo pastebėtas pavėluotai ir ugnis spėjo įsišėlti. Per pusantro šimto ugniagesių ją pažaboti sugebėjo tik po daugiau nei 25 valandų. Per šį laiką sudegė arba buvo sugadinta apie penktadalis viso bibliotekos fondo. Apie 3 mln. egzempliorių užšaldyti restauravimo darbams, kurie gali trukti pusantro amžiaus. „Tai didžiulė netektis mokslo bendruomenei“, – agentūrai „RIA Novosti“ sakė tuometis šalies Mokslų akademijos prezidentas Vladimiras Fortovas, šį gaisrą palyginęs su Černobylio katastrofa.
Ir tai – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kai ugnis sunaikino svarbius mokslo ir kultūros kūrinius.
Tokių nelaimių būta ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto biblioteka vien XX a. degė du kartus – 1962 ir 1968 metais. Per pastarąjį gaisrą sudegė 23 tūkst. knygų, o vandeniu užlieta apie 100 tūkst. leidinių. Nukentėjo ir saugykla, kurioje laikytos XIX a. knygos lenkų, lietuvių, rusų kalbomis.
Degimo trikampis
Šiandien technologijų sprendimų gausa leidžia parinkti optimaliausius sprendimus, tačiau norint efektyvaus rezultato apie juos būtina galvoti vos pradėjus projektuoti pastatą. Intelektualių inžinerinių sprendimų bendrovės FIMA gesinimo sistemų eksperto Raimundo Skapčiaus teigimu, norint išvengti gaisro keliamų pavojų ir galimų nuostolių, apie efektyvias jo aptikimo ir gesinimo sistemas būtina pagalvoti iš anksto. Jas projektuojantys specialistai turi pasverti visus šiuolaikinių priešgaisrinių sistemų pranašumus ir trūkumus, atsižvelgdami į objekto specifiką, saugomą turtą, konstrukcijas, architektūrą.
„Degimo procesui reikia trijų pagrindinių komponentų: degiosios medžiagos, deguonies ir uždegimo šaltinio. Pašalinus bent vieną iš šių komponentų, degimas nutrūksta. Gaisro gesinimo sistemų tipų ir rūšių yra dešimtys, dauguma jų paremtos aušinimo ir deguonies ribojimo būdais“, – sako R. Skapčius.
Bibliotekoms, muziejams, meno galerijoms ir panašioms įstaigoms kaip niekam kitam svarbu, kad gaisras padarytų kuo mažiau žalos ir nesugadintų turto. Tačiau jose nuolat būna žmonių, todėl gesinimo dujomis sistemos, kad ir kokios efektyvios, bendrosiose patalpose nėra tinkamos naudoti.
Mažiau = daugiau
Patogiausia ir gana efektyvi gaisro gesinimo priemonė – vanduo. Tačiau įprasta, vadinamoji „sprinklerinė“, gesinimo sistema vandens naudoja palyginti daug ir žalos bibliotekų fondams, muziejų ar galerijų eksponatams gali padaryti net daugiau nei pati ugnis.
Kaip šią sistemą patobulinti, kad vanduo patektų būtent ten, kur jo reikia, ir tiek, kiek reikia? Šis rebusas jau turi atsakymą: gesinimas vandens rūku.
„Buvo išrastas ekonomiškas, tačiau efektyvus ir mažai žalos padarantis gaisro gesinimo būdas, kuriam naudojamas tas pat vanduo, tik kitokios būsenos – rūko pavidalo. Jis išpurškiamas naudojant didelį slėgį ir tolygiai paskirsto itin mažus, iki 1 mm skersmens, vandens lašelius gesinamoje zonoje. Toks vandens rūkas labai gerai sugeria karštį, be to, garuodamas vanduo praretina deguonį prie gaisro židinio ir tai padeda nutraukti degimo reakciją. Ši sistema gaisrą užgesina kur kas efektyviau, o naudoja net 3–4 kartus (arba 70–80 %) mažiau vandens“, – paaiškina R. Skapčius.
Galvojantiems apie ateitį
Gesinimo vandens rūku sistema yra pakankamai lanksti ir dinamiška, ją galima įrengti ne tik naujuose, bet jau esamuose pastatuose. Kadangi gesinimo vandens rūku sistemai reikia mažiau vandens, mažiau vietos užima ir jo rezervuarai, o tai leidžia sutaupyti vietos. Be to, naudojami gerokai plonesni, 10–60 mm skersmens, vamzdžiai, taigi ją galima įrengti išvengiant žalos paveldui priskirtiems pastatams, tačiau išlaikant estetiką.
Įrengiant sertifikuotą vandens rūko sistemą galima ne tik sumažinti draudimo išlaidas, bet ir mažiau išleisti jai išlaikyti. Remiantis FIMA specialistų skaičiavimais, vandens rūko sistemos priežiūros išlaidos per 15 metų yra beveik triskart mažesnės nei, pavyzdžiui, dujinės gesinimo sistemos.
Gaisro gesinimo rūku sistemos yra diegiamos ne tik bibliotekose, parodų centruose, archyvuose, net duomenų centruose, bet ir biuruose, viešbučiuose bei kitos paskirties pastatuose.
FIMA rekonstravo Lietuvos centrinio valstybės archyvo gaisro gesinimo sistemą
Besimokant iš svetimų klaidų ir siekiant išvengti tragiškas pasekmes turinčios nelaimės, buvo nuspręsta rekonstruoti gaisro gesinimo sistemą ir dalyje Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) saugyklų.
Projekto vykdymo metu LCVA pastate buvo demontuota technologiškai pasenusi ir automatiškai nefunkcionuojanti gesinimo dujomis sistema ir įrengta nauja „Marioff HI-FOG“ automatinė, stacionari gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku sistema. Gesinimo vandens rūku sistema šiam objektui buvo pasirinkta dėl gerokai mažesnių priežiūros išlaidų, paprastesnio montavimo ir priežiūros, nekenksmingumo žmonėms. Be to, kad ši sistema veiktų efektyviai, nereikia užtikrinti patalpų sandarumo.
Įdiegtos sistemos pranašumas tas, kad saugyklose išvedžiotuose vamzdeliuose nėra laikomas vanduo. Tai ypač svarbu patalpoms, kuriose saugomos drėgmei jautrios vertybės.
Įgyvendinus rekonstrukciją buvo sudarytos galimybės apsaugoti unikalius ir ypatingos reikšmės rašytinius dokumentus nuo sudegimo ir suniokojimo. Šiose LCVA saugyklose saugomi 1918–1940 m. aukščiausių LR valdžios institucijų ir svarbiausių įstaigų, Lietuvos prezidentų, diplomatinių atstovybių dokumentai, sudarantys apie 10,5 km lentynų (daugiau nei milijonas bylų).
