Ar pamenate tuos negrįžtamai praėjusius laikus, kai viešuoju transportu buvo ne tik galima nuvykti iš vieno miesto galo į kitą – ten dar buvo galima susipažinti, sužinoti naujienas ir net gyvai apžiūrėti įspūdingiausius mados klyksmus. Keista, jame niekuomet nebuvo nuobodu. Miestas ir jo gatvių arterijos sudarė gyvą, pulsuojantį socialinį tinklą – visi visada žinojo, kuriame name yra „taškas“, kur gyvena vietinė įžymybė (sportininkas ar artistas) ir kuriame kieme auga skaniausios vyšnios.
Tolimame XX amžiuje miestas pats savaime buvo socialinis tinklas – būtent tokį jį apmąstė žymusis urbanistas Lewisas Mumfordas dar 1938 m., teigdamas, kad miesto socialinės funkcijos yra prioritetinė mąstymo apie miestą sritis. Miestas, rašė L. Mumfordas savo knygoje „Miestų kultūra“, „tikrąja šio žodžio prasme yra geografinis tinklas, ekonominė organizacija, institucinis procesas, teatras visuomeniniam veiksmui ir estetinis kolektyvinės vienybės simbolis. Miestas puoselėja meną ir yra menas. Miestas sukuria teatrą ir yra teatras. Būtent mieste, mieste kaip teatre, tikslingesnės iš žmogaus veiklų yra sutelkiamos ir per kovojančias ar bendradarbiaujančias tarpusavyje asmenybes, įvykius, grupes yra perdirbamos į vis žymesnes kulminacijas.“
Puikus tokio teatro pavyzdys – Kauno Laisvės alėja – buvo ne tik miesto centras, bet ir pagrindinė miesto arterija, socialinio tinklo ašis su savo nuosavais žymekliais: fontanu, kavinėmis „Pasaka“ ir „Astra“, poetu Gintaru Patacku, režisieriumi Gyčiu Padegimu, įspūdinga muzikinės grupės „Tigro metai“ būgnininko ševeliūra ir gėlių pardavėjomis ties požemine perėja.
Vidinė miesto naršyklė
Tie seniai praėję laikai nostalgiškai prisimenami dabarties mąstytojų, kurie, atrodo, iš naujo mokosi taikyti žinomas sąvokas pagal šiuolaikines aktualijas. Štai urbanistas Julius Narkūnas, lygindamas miesto ir socialinių tinklų erdves, teigia, kad informaciją mieste pradedame suvokti pagal analogiją su internetu: „Kaip miesto pastatuose ir skulptūrose atpažįstame kultūros ir istorijos citatas, taip ir internete randame ištisus miesto fragmentus: vartotojų keliamas nuotraukas, vaizdo įrašus, skelbiamus renginius, realiojo laiko žemėlapius.“ Šiuolaikinės mobiliojo ryšio reklamos jaunąjį interneto vartotoją siekia pritraukti vaizduodamos miestą kaip interaktyvią pele valdomų paviršių erdvę. Anot J. Narkūno, net mūsų judėjimas po miestą veikia pagal kompiuterinio tinklo logiką: „Vidinis miesto žemėlapis panašus į naršyklės istoriją. Pagyvenę kurį laiką viename mieste, žinome, kaip nuvykti iš vienos vietos į kitą, kur skaniai pavalgyti, kur patogiau susitikti ir kiek laiko trunka kelionė nuo namų iki darbo ar universiteto.“ (Tiesą sakant, mes tai žinojome visada – vienas įdomesnių „vidinių naršyklių“ pavyzdžių pateikiamas J. K. Jerome’o romane „Trise valtimi“: vienas pagrindinių veikėjų Haris „visada žino vietelę už kampo, kur galima išgerti“. Romanas, beje, parašytas XIX amžiuje…).
Bandymas nusakyti, kuri mąstymo forma vyrauja (ar pradėjome taikyti kompiuterio schemas realybėje, ar kuriame IT programas pagal realybę), panašus į amžinąjį vištos ar kiaušinio pirmumo klausimą. Naujųjų medijų teoretikas L. Manovičius teigia, kad sukūrėme naują kultūros tipą: kuriame ir vartojame kultūrą pagal kompiuterinių programų principus. Šis veiklos metodas, vadinamas transkodavimu, L. Manovičiaus teigimu, reiškia kompiuterio ir kultūros suliejimą. Jis nusako būdus, kuriais kompiuterinė logika keičia bei transformuoja medijų ir kultūros pavidalus. Kultūros kompiuterizacija yra transkodavimo procesas, kultūros ir informacinių technologijų sluoksnių persidengimas, veikiantis globalizuotą šiuolaikinę kultūrą ir visus jos vartotojus. Šis procesas – negrįžtamas, negalime nuo jo atsiriboti, todėl belieka tik išmokti su tuo gyventi.
Pavyzdžiui, vienas labiausiai erzinančių interneto vartojimo aspektų – kai negalime greitai ir paprastai rasti reikiamos informacijos, sakykime, kokiame nors feisbuko profilyje (ypač savame), ir turime peržiūrėti daugybę puslapių. Tam sugaištame skandalingai ilgas dešimt minučių!
Susinerviname aptikę pasenusius duomenis feisbuke ar internetiniame įmonės puslapyje, arba kai pateikiama informacija išvis klaidinga (pavyzdžiui, vieno iš į restoranų trisdešimtuką patekusio Vilniaus restorano nurodytu adresu taip ir nepavyko rasti). Lygiai taip pat anksčiau piktindavomės atsitrenkę į užrakintas kokios nors viešosios įstaigos duris su užrašu „Persikėlėme kitu adresu“, „Pietų pertrauka“ ar tiesiog tuščia vitrina be pėdsako ir net be durų kilimėlio. Tai – ne miesto ar socialinio tinklo, o komunikacijos problema, kurią interneto buvimas nebūtinai gali padėti spręsti.
Kalbėdami apie tradicines miesto erdves, urbanistas K. Rudokas bei kiti autoriai mini „viešosios erdvės identiteto krizę“, kurią, daugelio mąstytojų nuomone, nulėmė internetinės visuomenės formavimasis pasaulyje. Kitaip tariant, internetui užkariavus virtualią erdvę, viešosios fizinės miesto (ir ne tik) erdvės prarado buvusias žmonių subūrimo į krūvą funkcijas. Dabar buriamės ir diskutuojame virtualiose arenose, o medijos veržiasi į fizines miestų erdves didžiulių šviesos diodų (LED) ekranų pavidalu. Juose transliuojamos reklamos niveliuoja miestus, kurdamos vieno globalaus megapolio vaizdinį, kuriame Niujorko Taimso aikštė nedaug skiriasi nuo Londono Pikadilio.
Kur yra miesto centras
Miesto, kaip viešosios erdvės, samprata ir planavimas laikui bėgant kito: klasikinis senosios Graikijos „polis“ buvo statomas aplink centrinę aikštę – forumą, viduramžių miesto centre stūksojo pilis, renesansinio miesto pagrindinė viešoji erdvė vėlgi buvo aikštė, piazza – turgaus, teatro ir viešų bausmių arena. Augant miestams, aikščių daugėjo, baroko epochoje svarbią vietą Europos miestuose užėmė bažnyčių šventoriai ir jų kapinės (siautė maras, todėl gyventojų skaičius kapinėse gerokai pranoko likusiuosius kitose miesto dalyse). Industrializacija ir garo katilo išradimas nulėmė staigų miestų plėtimąsi bei išaugusią susisiekimo tarp centrinės miesto dalies ir jo pakraščių svarbą. XX amžiaus pabaigoje miesto viešosios erdvės svarba susitelkia į socialinį turinį – postmodernistinė policentrizmo idėja persmelkia visus kultūrinius sluoksnius: nuo literatūros iki gatvės subkultūrų. Miesto centras tampa individualizuotas, suvokiamas pagal konkretaus asmens poreikius – riedlentininkas, hipsteris arba „skinheadas“ turi savo „miesto“ (t. y. jo centro) viziją. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje miesto samprata gan tiksliai susijusi su centrine miesto dalimi. Todėl kiekvienas, pavyzdžiui, Kaune užaugęs pilietis žino, kad „važiuoti į miestą“ vienareikšmiškai yra žygis į Laisvės alėjos apylinkes. O štai šiuolaikinis jaunimas „miesto“ erdves supranta kitaip: kai pasakau savo vaikams, kad „važiuosiu į miestą“, jie visada patikslina – ar į „Akropolį“? Man, kaip ir daugeliui vidurinės kartos atstovų, „miestas“ išlieka „centro“ sinonimu (Gedimino prospektas, senamiestis Vilniuje, Laisvės alėja Kaune), bet jaunoji karta „miesto“ sąvoką sieja su pramogų ir prekybos centrais.
Mokslininkai tai irgi linkę aiškinti interneto ir mobiliųjų telefonų išplitimu. Anot K. Rudoko, kaip visuotinė telefonizacija XX amžiaus pradžioje nulėmė verslo sutelkimą miesto centre bei gyvenamojo ploto orientaciją į miesto priemiesčius, taip XXI amžiaus pradžioje visuotinis interneto ryšys ir išmaniųjų telefonų prieinamumas lemia tolesnę miesto viešosios erdvės kaitą: „nuo informaciją teikiančio – iki pramoginės rekreacijos kodo, nuo nacionalinio – iki globalaus identiteto ir galų gale nuo realios – iki virtualios erdvės.“
Socialinio miesto tinklo legenda
Tai reiškia, kad senieji miesto aikščių ir viešojo transporto tinklai užleidžia vietą naujosioms bendruomenėms ir virtualiems tinklams, o mums telieka prisitaikyti ir išmokti jais naudotis – tiek savo mieste, tiek tuose, į kuriuos važiuojame paviešėti.
Kalbant apie pastaruosius, vienas dalykas nesikeičia – žmonėms ir toliau reikia legendų, kuriomis jie galėtų vadovautis naujame mieste. Čia labai gelbsti „istorijų pasakojimo“ (storytelling) praktika, kurią amerikiečių ekonomistas ir rašytojas Danielis Pinkas apibūdina kaip „gebėjimą kontekstualizuoti faktus ir perteikti juos su emociniu užtaisu“. Istorijų pasakojimas– galingas įrankis. Tinkamai papasakota istorija įtraukia klausytojus į savo pasaulį. Ją mielai naudoja kelionių agentūros, viešbučių bei būsto nuomos portalai ir kiti, suinteresuoti pelnu iš turizmo srautų viename ar kitame mieste ar regione. Vartotojai kviečiami vertinti viešbučius, oro bendroves, kitas keliavimo srities paslaugas. Ši įsitraukimo galimybė – turbūt svarbiausias interneto indėlis į šiuolaikinių miestų dinamiką.
Ji puikiai veikia ne tik svečiuojantis, bet ir savo mieste – bet kuris miesto erdvėje esantis žmogus gali siųsti savo pasakojimą – tiek teksto, tiek vaizdo forma (naudingą viešojo transporto informaciją, eismo aplinkybes ir pan.) į to miesto virtualią erdvę, vertinti viešbučius, muziejus, kavines ar restoranus, net parduotuves ar viešųjų įstaigų darbą. Tai didina šių įstaigų veiklos skaidrumą, leidžia miesto administracijai tiesiogiai pajusti miestiečių nuotaikas bei puoselėti bendruomenės jausmą, raginti juos tapti atsakingais, aktyviais piliečiais. Kita vertus, tai leidžia gyventojams tapti miesto istorijos dalimi – veikėjais ir pasakotojais tuo pačiu metu – ir taip kuria įsitraukiančią miesto auditoriją.
Pabėgti nuo interneto
2015 m. Masačusatso technologijos instituto atlikta studija patvirtino, kad urbanistiniai tinklai iš tiesų formuojasi ne geografiniu, kaip buvo tradiciškai manoma anksčiau, o socialiniu pagrindu. Lokacijos nustatymas, esantis beveik visų modelių telefonuose, leidžia tyrinėti naujus miestiečių socialinius įpročius ir tai, kaip žmonės iš tiesų „vartoja“ miestą. Apdoroję 7 milijardų mobiliųjų telefonų duomenis iš 155 miestų Ispanijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje, tyrėjai aptiko, kad urbanistinius miesto tinklus formuoja individai, kuriuos sieja panašūs interesai, hobiai ir karjera. Taigi socialinius miesto tinklus nulemia socialinė, o ne geografinė miesto bendruomenių struktūra.
Taigi, ar pagrįstas yra tikėjimas, kad internetas mums bus reikalingas tam, kad, kaip rašo Julius Narkūnas, galėtume pabėgti nuo interneto? Panašu, kad ši svajonė būdingesnė vidurinės kartos ir vyresniems interneto vartotojams. Jaunoji karta gyvena dviejose erdvėse – realioje ir virtualioje – vienu metu, ir tai nesukelia jiems jokio noro kur nors bėgti. Realus gyvenimas, jo įvykiai ir jų įspūdžiai, užfiksuoti vaizdais ir (arba) tekstais, atsiduria internete greičiau, nei spėjame pagalvoti ar reikėjo tai viešinti (tviteris teigia, kad jo aplinkoje kasdien siunčiama daugiau nei 500 mln. trumpųjų žinučių, o instagramas praneša, kad jo vartotojai pasidalija apie 60 mln. nuotraukų per dieną). Iš asmeninės patirties drįsčiau teigti, kad tiek interneto poreikis, tiek poveikis negrįžtamai pakeitė ir miesto, ir miestiečių gyvenimą: kiekvienas turime savo virtualią aikštę, forumą ar Laisvės alėją, kurioje kasdien jaučiamės privalantys apsilankyti ir „prisiregistruoti“. Miestas išlieka socialiniu tinklu, tačiau, patinka mums tai ar ne, jis veikia dviejose erdvėse – realioje ir virtualioje.