Miesto aikštės – svarbiausios viešosios vietos, supažindinančios su miesto kultūra, kurioje slypi vietos tapatumas. Tai svarbus miesto dizaino elementas bei urbanistinis objektas, kurio funkcijoms atlikti svarbus vietos funkcionalumas, ilgalaikiškumas, o dar projektavimo stadijoje turi būti atsakingai parinkti ne tik patyrę ir profesionalūs rangovai, bet ir šiuolaikiškos bei kokybiškos medžiagos. Iš naujo įprasmintas miesto veidas neturi subyrėti po kelerių metų, o jo dangos, želdynai ir fontanai, pėsčiųjų takai, apšvietimas, lietaus nuotekų tinklai, automobilių stovėjimo aikštelės, mažosios architektūros elementai ir kita infrastruktūra privalo dar ilgus metus būti viešųjų erdvių išmanaus sutvarkymo pavyzdys. Svarbi ir darbų kokybė, ir jų organizavimas – tvarkomos miesto aikštės negali paralyžiuoti svarbiausių miesto transporto arterijų ir sujaukti darnaus gyvenimo.
Architektūrinė estetika
Viešosios zonos yra miesto socialinio ir kultūrinio gyvenimo centrinis taškas, dažnai paveikiamas esamos politinės tvarkos, religijos, moralinių vertybių bei architektūrinių tendencijų.
Gintautas Tiškus (VGTU) savo darbe „Kai kurie estetiniai aikščių formavimo aspektai ir jų identifikacijos Lietuvos miestų aikštėse“ rašo: „Vienas svarbiausių aikštės, kaip architektūrinės erdvės, atributų yra ribos, kurios išskiria aikštę iš aplinkos ir suteikia jai geometrinę formą. Geometrinė aikščių forma visais aikščių formavimo laikais buvo ir yra svarbus estetinis aspektas, lemiantis aikštės erdvės ir aplinkos konteksto darną. […] Antras svarbus aikštės atributas – jos funkcija, kuri lemia trečiąjį atributą – aikštės vidinį turinį, tai yra aikštės architektūrą ir estetiką.“
Unikalus aikštės ir aplinkinių pastatų santykis sukuria emocinę patirtį, panašią į bet kurio kito meno kūrinio poveikį. Pakanka žvilgtelėti į tokius pavyzdžius kaip Šv. Morkaus aikštė Venecijoje ar Šv. Petro aikštė Romoje, kartu su aplinkiniais pastatais ir dangaus kupolu tapusias unikaliomis kompozicijomis. Dauguma didžiųjų pasaulio aikščių turi skulptūrinių dekoracijų ir paminklų. Greta mažų aikščių yra namų, bažnyčių ar rūmų, kurie ir žymi jų buvimą. Didelę reikšmę tokiose miesto zonose turi, pavyzdžiui, plytelių kompozicija bei apšvietimas. Tikslingas jų parinkimas (arba, priešingai, trūkumas) gali turėti tiesioginės įtakos žmonių būsenai jiems esant aikštėje.
Austrijos architektas ir miesto planuotojas Camillo Sitte, kurio knyga „Miesto planavimas pagal meno principus“ buvo parašyta XIX a. ir iki šių dienų laikoma klasikine miesto planavimo literatūra, ypatingą dėmesį skyrė aikštėms ir jų vaidmeniui visuomenėje. C. Sitte rėmėsi principu, kad viešosiose erdvėse būtina sukurti jausmingą miesto erdvės patirtį, o ne tik patrauklią, nieko nereiškiančią estetiką.
„Vidaus“ elementai
Vokiečių architektas Josefas Stübbenas savo darbuose būtent ir išskyrė aikščių „vidaus elementus“, darančius didelę įtaką šių erdvių charakteriui. Tokie yra meniniai objektai, fontanai, žibintai, skelbimo stulpai, dekoratyviniai aksesuarai, augalai – medžiai, krūmai, gėlės. Jis taip pat didelį dėmesį skyrė aikštės paviršių zonavimui, kuris, anot jo, turėtų būti šiek tiek įdubęs. J. Stübbenas teigė, kad aikščių dizainas turėtų būti žaismingas ir įdomus, jame derėtų geometrija, menas bei gamta.
G.Tiškus savo darbe cituoja Konstantiną Jakovlevą Mateckį, kuris knygoje „Miesto kraštovaizdžio architektūra“ rašė: „Formuojant aikštės erdvę, želdynų kompozicijas, svarbu įvertinti ne tik augalo ekologines biologines savybes, bet ir jo išvaizdą. Medžių išvaizdą lemia jų architektūrinės ir dekoratyvinės savybės, kurias sudaro medžio dydis (aukštis, plotis), kamieno ir šakų struktūra, lajų forma ir spalva. […] formuojant stambias erdves naudojami dideli medžiai, […] mažoms erdvėms formuoti naudojami nedideli medžiai.“ Kitaip tariant, dekoratyviniai aikštės elementai ir želdynai turi būti vientisa architektūrinė visuma.
Viešosios aikštės funkcijos
Kai ankstus rytas beldžiasi į langus ir norisi išeiti į miestą, įkvėpti jo kol kas dar minios šurmulio nepaliesto oro ir pasiklausyti tik pradedančių žadinti paukščių čiulbėjimo, einame į miesto aikštę. Kai vėlai vakare, pavargę po dienos darbų, norime su užtarnautu puodeliu kvapios kavos prisėsti prie čiurlenančio fontano, einame į miesto aikštę. Kaip paversti labiausiai bendruomenišką poilsio vietą ne tik patraukliu miesto veidu, atveriančiu jos unikalumą ir amžiais grynintą žavesį, bet ir jaukumą atspindinčia siela? Kaip sukurti tokią erdvę ne tik pasitelkiant kokybiškiausius pastarųjų dešimtmečių statybų industrijos atradimus, bet ir nesutrukdyti miesto gyvybei būtinos „kraujotakos“?
Juk miesto aikštė jau nuo ankstyvųjų amžių buvo atvira visuomeninio gyvenimo ir raiškos mieste erdvė. Antikinės Graikijos miestuose agora buvo miesto tarybos susirinkimų vieta. Senovės Romos aikščių forumai veikė ne tik kaip turgaus aikštės, bet ir kaip miesto gyventojų susirinkimo erdvė. Šiandien miesto aikštės tapo kritiškai svarbiomis zonomis, ypač dideliuose miestuose, sukuriančiomis akimirkos atotrūkį nuo spartaus ar net chaotiško miesto gyvenimo.
Psichologinė aikštės funkcija nėra veikiama jos dydžio ar geometrinės formos, tokia zona bet kokiu atveju veikia kaip jungiamasis ryšys tarp miesto ir žmogaus bei tarp atskirų bendruomenės narių. Aikštės suteikia prieglobstį nuo saulės, sausakimšų gatvių, įtampos ir veikia kaip susitikimų vietos, iškilmingų renginių erdvės, atlieka kultūros simbolių, bylojančių apie miesto ar net šalies istoriją, funkciją.
Pastaruoju metu daugelyje šalies miestų vyko ir tebevyksta svarbiausių jų viešųjų erdvių – miestų aikščių – pertvarkymas ar atnaujinimas, kurį lėmė kultūriniai, politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kt. pokyčiai. Urbanistikos specialistai akcentuoja, kad tvarkant aikštes miestuose svarbu išspręsti klausimus, kaip padaryti, kad vienoje erdvėje derėtų daugybė funkcijų ir jos atitiktų skirtingų žmonių įsivaizdavimą, kaip ši vieta turėtų atrodyti. Moderni, inovatyvi viešoji erdvė kartu gali būti ir pavyzdinė, ir demokratiška.
