Senos statybos pastatų nesandarumas nulemtas ankstesniais laikais vyravusio suvokimo, kad šilumos energija yra pigi ir nėra reikalo jos taupyti. Dėl to ne itin daug dėmesio buvo skiriama medžiagų šiluminėms savybėms, projektavimo sprendiniams bei montavimo kokybei. Tačiau dabar, pasikeitus laikams ir energijos kainoms, nekreipti dėmesio į šiuos dalykus tiesiog per brangu. Be to, griežtėjant Europos Sąjungos reikalavimams, keliamiems energijos vartojimui, vis svarbesni tampa ir pastatų energinio naudingumo reikalavimai. Jau nuo 2016 m. lapkričio 1 d. įsigalios statybos techninio reglamento STR2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas“ reikalavimas naujai statomus pastatus projektuoti ne žemesnės kaip A energinio naudingumo klasės. Visi naujai statomi pastatai turės atitikti reglamente nurodomus energijos vartojimo efektyvumo rodiklių, atitvarų savitųjų šilumos nuostolių, pertvarų ir tarpaukštinių perdenginių šiluminių savybių bei kitus reikalavimus. Be to, visi naujai projektuojami pastatai turės būti sandarūs, t. y. nepralaidūs išorės oro infiltracijai.

Šilumos nuostolius lemia projektavimo ir montavimo klaidos

Pastatuose (ypač senos statybos) dalis šilumos prarandama per nesandarius langus ir duris, per plyšius aplink langus ir duris, per sienų ir stogų arba perdangų jungtis, per šviestuvų ir kitų prietaisų įrengimo išorinėse perdangose vietas, per komunikacijų tinklų lizdų įrengimo vietas, per ortakių bei vamzdynų tiesimo pro išorines atitvaras vietas. Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Banionis sako, kad, žinant šias problemines vietas, būtina dar projektuojant pasirinkti tokias medžiagas ir sprendinius, kurie leistų užtikrinti pastato sandarumą. Pašnekovo nuomone, yra dvi pagrindinės problemos, lemiančios naujai statomų pastatų nesandarumą, t. y. projektavimo ir montavimo klaidos.

K. Banionio teigimu, projektavimo klaidų daroma tuomet, kai netinkamai parenkami medžiagų deriniai, netinkamai suprojektuojami įvairūs komunikacijų mazgai ir pan. Montavimo klaidos dažniausiai pasireiškia netinkamai sumontuojant konstrukcijas, aplaidžiai žiūrint į sandarinimo būtinybę, t. y. manoma, kad nebūtina klijuoti sandarinamųjų juostų ar naudoti kitų medžiagų ir t. t.

Pastato sandarumui užtikrinti ypač svarbu tinkamai parinkti medžiagas. Statytojas (ar statybininkas) niekaip neužtikrins pastato sandarumo, jei projekte bus nurodyta naudoti medžiagas, kurios nėra sandarios arba nedera tarpusavyje. Tarkime, keramzitbetonio blokeliai. Nors patys savaime jie turi gana geras šilumines savybes, tačiau yra gana korėti (akyti) ir pralaidūs išorės oro infiltracijai. Tai nereiškia, kad jie yra netinkama statybinė medžiaga, tačiau nepatartina sumūryti sienos vien iš jų ar naudoti, pavyzdžiui, su mineraline vata iš išorės ir gipskartonio plokštėmis iš vidaus. Tokia konstrukcija būtų gana pralaidi ir taip pastatytos sienos neužtikrintų sandarumo. Galima uždėti kad ir pusės metro storio mineralinės vatos sluoksnį, jis vis tiek problemos neišspręs. Ir sandarumo bandymas tokiam pastatui greičiausiai bus neįveikiamas. Tokioje konstrukcijoje paprasčiausiai nebus sandarinamojo sluoksnio, todėl oras per tokią konstrukciją migruos. Netgi netinkamai klijuojant polistireninį putplastį (taškais, o ne perimetru) ir nesandarinant siūlių, per tam tikras vietas, pavyzdžiui, prie sandūros su cokoline dalimi, per kitus plyšelius oras taip pat gali migruoti ir keliauti į pastatą.

Tačiau, pasak K. Banionio, problemą sprendžia tai, kas prie esamos laikančiosios konstrukcijos bus naudojama kaip garo izoliacija ir kaip sandarinamasis sluoksnis. Pavyzdžiui, tuos pačius keramzitbetonio blokelius iš vidaus padengus tradiciniu tinku, pastato siena tikrai taptų gana sandari ir išlaikytų geras šilumines savybes. Išorinės termoizoliacinės medžiagos gali likti ir tos pačios. Tinkuojant išlieka jau tik jungčių klausimas – perdangų su sienomis, langų montavimas ir pan. Šioms jungtims sandarinti gali būti naudojamos įvairios sandarinamosios juostos ir pan.

Dažnai klaidingai manoma, kad visas tokias problemas gali išspręsti purškiamosios poliuretano putos. Esmė ta, kad niekas negali pasakyti, kaip tolygiai pasiskirstys pats poliuretanas. Labai sudėtinga paskirstyti jį tolygiai, kad jis vienodai užsandarintų visas ertmes. Dėl to ir rekomenduojama naudoti specialias sandarinamosios juostas, užtikrinančios tolygų ir kokybišką plyšių sandarinimą.

K. Banionis tvirtina, kad kokybiškai užsandarinti galima net karkasinį namą. Mokslininkas iš patirties sako, kad pasitaikė atvejų, kai teko matuoti keleto karkasinių namų sandarumą ir jo lygmuo kartais net viršijo mūrinio namo sandarumą. Akivaizdu, kad tuose namuose dar projektuojant buvo išspręsti visų mazgų ir konstrukcijų sandarinimo klausimai, taip pat vykdoma gana gera statybos techninė priežiūra ir kontrolė.

Be to, statant energiškai naudingą pastatą, svarbu kreipti dėmesį ir į jo būsimą formą. Kuo jis kompaktiškesnis, tuo geriau. Kuo mažesnis paviršių plotas, tuo mažiau šilumos per juos prarandama. Svarbu, kad būtų gerai bei tinkamai apšiltintos ir užsandarintos atitvaros, kad būtų rūpestingai sujungtos konstrukcijos, taip sumažinant šiluminių tiltelių skaičių, kad per pastato langus būtų gaunama daugiausia saulės ir t. t.

Svarbu, kad būt įrengta reguliuojama šildymo sistema, taip pat vėdinimo sistema su šilumogrąža, kad būtų galima laikinai apšiltinti langus naktį, naudojant langines, žaliuzes ar storas užuolaidas. Mažai energijos naudojančiuose pastatuose turėtų būti aktyviai naudojama saulės ir vėjo energija (vandens šildymas saulės kolektoriuose, saulės fotoelementai ar vėjo jėgainė elektros energijai, šilumai gaminti), taip pat taupiai naudojama elektra (A ir aukštesnės klasės buitinė įranga, energiją taupančios lemputės, maksimalus natūralaus apšvietimo naudojimas, kt.).

Aišku, kiekviena tokia sistema ar aukštesnės kokybės medžiagos atitinkamai kainuoja, todėl gali kilti klausimas, ar išties verta investuoti į jas pinigus, jei šiek tiek žemesnės – A ar B – klasės pastatuose galima taip pat patogiai gyventi, o jie kainuos gerokai pigiau.

Tačiau, K. Banionio teigimu, bendraujant su statytojais aiškėja kita tiesa. Dauguma jų sako, kad norint peršokti iš, tarkime, B klasės pastato statybos į A klasės pastato statybą, išlaidos išauga ne daugiau kaip 15 %.

Sandarumas reglamentuojamas

Pastatų sandarumą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos standartas LST EN ISO 9972:2015 „Šiluminės statinių charakteristikos. Pastatų pralaidumo orui nustatymas. Ventiliatorinis slėgių skirtumo metodas (modifikuotas ISO 9972:2015)“, taip pat šie statybos techniniai reglamentai:

STR2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“, STR2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas“ ir STR2.09.04:2008 „Pastato šildymo sistemos galia. Šilumos poreikis šildymui“.

Pagal STR2.05.01:2013 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas“, C, B, A, A+ arba A++ energinio naudingumo klasės pastatai (ar jų dalys) turi būti suprojektuoti taip, kad jų sandarumas pagal LST EN ISO 9972:2015 sandarumo bandymo sąlygų reikalavimus, esant 50 Pa slėgių skirtumui tarp pastato vidaus ir išorės, neviršytų šioje lentelėje nurodytų oro apykaitos verčių.

Pagal STR2.01.09:2012 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“, A+ ir A++ energinio naudingumo klasių gyvenamosios, administracinės, mokymo ir gydymo paskirčių pastatų sandarumas turi būti išmatuotas. Esant 50 Pa slėgių skirtumui tarp pastato vidaus ir išorės, oro apykaita turi neviršyti 0,6 karto per valandą. Kitų energinio naudingumo klasių ir kitos paskirties pastatams sandarumo matavimo reikalavimai nekeliami.

A klasės pastatams sandarumo bandymas privalomas

Tais atvejais, kai keliami reikalavimai pastato sandarumui, jo matavimus turi atlikti bandymams akredituotos laboratorijos. Šie matavimai turi būti atliekami užbaigus visus pastato statybos darbus. Sandarumas turi būti matuojamas baigtame statyti pastate, prieš atliekant pastato energinio naudingumo sertifikavimą.

Vertinant pastato atitiktį sandarumo reikalavimams, naudojama daugybė formulių ir duomenų lentelių, kurios visos nurodytos jau minėtuose statybos techniniuose reglamentuose. Pats pastato sandarumo matavimas – tai oro apykaitos pastate nustatymas, esant 50 Pa slėgių skirtumui tarp patalpų ir išorės. Jis atliekamas dirbtinai sukuriant teigiamą ir neigiamą slėgį pastate („pučiančių durų“ metodas). Į kokią nors atitvarą, pavyzdžiui, į durų angą įmontuojama orui nelaidi „užuolaida“ su joje įmontuotu ventiliatoriumi. Ventiliatoriumi sudaromas slėgių skirtumas tarp vidaus ir išorės. Tuomet suskaičiuojama, koks oro kiekis per tam tikrą laiką (per valandą) pratekėjo pro ventiliatorių. Taip gaunamas rezultatas – oro kaita pastate per valandą. Toks sandarumo bandymas Lietuvoje privalomas A ir aukštesnės klasės pastatams. B ir C klasės pastatams jis nėra privalomas.

Probleminių vietų nustatymas atliekamas termovizoriumi, išmatuojant pastatą prieš sukuriant slėgių skirtumą, o po to, kai per nesandarias konstrukcijas einantis oro srautas nusistovi, atliekamas pakartotinis matavimas termovizoriumi ir tada visos pastato problemos išryškėja.

Vieno ir dviejų butų gyvenamojo pastato sandarumo matavimai turi būti atlikti visose šildomose pastato patalpose. Gali būti matuojamas iš karto visų pastato šildomų patalpų sandarumas arba gali būti matuojama atskirose šildomose patalpose ar atskirose pastato dalyse. Žinoma, visais atvejais rekomenduojama atlikti matavimus visame pastate iš karto, jei tai techniškai įmanoma.

Daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose turi būti matuojamas viso pastato arba atskirų butų sandarumas. Kai matuojamas atskirų butų sandarumas, matavimai turi būti atlikti ne mažiau kaip 10 % pastato butų, tačiau ne mažiau kaip trijuose butuose. Iš jų turi būti išmatuotas sandarumas ne mažiau kaip vieno buto, turinčio atitvaras pastato pakraščiuose, ir ne mažiau kaip vieno buto, turinčio atitvaras pastato kampuose.

Kitas būdas nustatyti pastato nesandarumą yra dūmų bandymas, itin gerai jį atvaizduojantis. Bandymas atliekamas dūmų generatoriumi tam tikrose vietose arba užpildant visą pastatą dūmais. Vietoje dūmai pučiami į bandomą paviršių ir žiūrima, ar dūmai pro jį skverbiasi.

Atliekant viso pastato bandymą, pastatas užpildomas dūmais, sudaromas viršslėgis ir dūmai pradeda skverbtis į išorę per visus pastate esančius plyšius, taip juos parodydami. Kartais, vykdant tokį bandymą, iš išorės gali atrodyti, kad namas dega. Dėl to, prieš atliekant tokį bandymą, būtina įspėti kaimynus, kad neiškviestų ugniagesių.

Šiaip sandarumo bandymai Lietuvoje atliekami jau senokai. Pirmieji akredituoti bandymai, kurie buvo aktualesni pastatų statytojams, prasidėjo maždaug nuo 2011 m., nors realiai reikalavimai statyti tik A klasės pastatus atsirado tik dabar. Pagal Lietuvos teisės aktus, mūsų šalyje jie turėjo įsigalioti 2016 m. sausio 1-ąją, tačiau terminas buvo atidėtas iki lapkričio 1 dienos.

FOTO: Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas dr. KAROLIS BANIONIS,