Dažniausias sprendimas renovuojant pastatus – išorinių atitvarų šiltinimas. Ypač didelis apšiltintų konstrukcijų storis nėra tikslingas dėl šių priežasčių: ekonominių aspektų, ploto sumažėjimo, didesnių transportavimo sąnaudų, architektūrinių bei technologinių apribojimų, todėl skiriamas vis didesnis dėmesys netradicinių termoizoliacinių medžiagų naudojimo galimybėms tobulinti. Taip pat dėl išaugusių darnios plėtros standartų reikalavimų vis labiau populiarėja alternatyvių energijos šaltinių diegimas modernizuojant pastatus (Jelle, 2011).

Taigi straipsnyje iškeliami du tikslai. Pirma, apžvelgti pastatų išorinių atitvarų atnaujinimo galimybes, kad būtų galima įvardyti, kokie sprendiniai taikomi šiltinant pastatus, koks geriausias konstrukcinis šiltinimo mazgas, kada pasiekiamas optimalus renovacijos efektas, kokia yra užsienio šalių pastatų šiltinimo praktika ir kokios yra perspektyviausios netradicinės termoizoliacinės medžiagos bei jų pritaikymo pavyzdžiai. Antra, apžvelgti saulės energijos pritaikymo pavyzdžius, modernizuojant pastatus, kad būtų galima nustatyti, ar ši alternatyvios energijos rūšis yra perspektyvi statybos srityje.

Šilu minė renovacija

Ekonominis pastatų renovacijos efektyvumas priklauso nuo energiją taupančių priemonių įgyvendinimo. Pastatų atitvarų šiltinimas yra viena geriausių priemonių, kai pasiekiamas efektyvus energijos vartojimo lygis (Ginevičius et al., 2008). Apšiltintos pastato atitvaros sulaiko šilumos pratekėjimus. Įrengta šilumos izoliacija, kurią sudaro daugybė mikroskopinių aklinų oro porų, slopina (užkirsdamos kelią oro judėjimui) konvekcinį šilumos perdavimą. Taigi, oras, esantis izoliacinės medžiagos struktūroje, suteikia šiluminį pasipriešinimą (Mohammad et al., 2005). Tinkamai apšiltintos pastatų atitvaros lemia padidėjusią pastato vertę, nes šiluminės renovacijos metu atnaujinami ir architektūriniai pastato sprendiniai. Taip pat apšiltinus išorines atitvaras pasiekiama ekonominė nauda, nauda aplinkai, pastato vartotojui ir valstybei, padidėja šilumos komfortiškumas, sumažėja triukšmo lygis, pastato konstrukcijoms suteikiamas vientisumas, išauga garų kondensacijos apsauga ir apsauga nuo gaisro (Mohammad et al., 2005).

Šilumos izoliacijos dinaminės savybės priklauso nuo įvairių veiksnių: izoliacinės medžiagos vietos šiltinamojoje konstrukcijoje, termoizoliacinių sluoksnių skaičiaus bei jų kiekio skirtingose konstrukcijos vietose, klimato sąlygų, veiksnių, kurie veikia apšiltintą konstrukciją (Al-Sanea et al., 2011).

Vykdant pastatų atitvarų šiluminę renovaciją, galimi tokie apšiltinimo būdai:

1) iš išorinės šiltinamosios konstrukcijos pusės;
2) iš vidinės šiltinamosios konstrukcijos pusės;
3) užpildant tarpus esančioje konstrukcijoje.

Pirmasis variantas yra populiariausias, šiltinant išorines aitvaras, naudojant plonasluoksnio tinko sistemas bei apdailinio mūro ar lakštinės apdailos sluoksnį. Taikant išorinę šiltinimo sistemą, sutvarkomi paviršių defektai, pastatui suteikiamas naujas architektūrinis vaizdas, išvengiama didelio šilumos tiltelių skaičiaus susidarymo, saugoma saulės perteklinė ir vidinė sukaupta šiluma, vasaros metu užtikrinama vėsesnė patalpų temperatūra nei lauke. Tokios sistemos pagrindiniai trūkumai: šiltinimo sistemos ilgalaikiškumas trumpesnis, nei šiltinant kitais dviem būdais dėl klimato poveikių, apdailinis sluoksnis turi būti įrengtas kokybiškai, nes jo pagrindinė funkcija – termoizoliacinio sluoksnio apsauga (Mohammad et al., 2005).

Antrasis variantas, kai šiltinama iš vidinės pusės, termoizoliacinių medžiagų parinkimas gali būti įvairesnis nei šiltinant iš išorės. Tačiau taikant šią sistemą atsiranda daug problemų, susijusių su šiltinimo kokybe. Šis metodas dažniausiai naudojamas, kai renovuojamų pastatų fasadų paviršiai yra sudėtingų formų, siekiama išlaikyti fasado autentiškumą (kultūros paveldo statiniai), daugiabučių namų gyventojai savarankiškai įrengia šilumos izoliaciją butuose. Pagrindiniai vidaus šilumos izoliacijos sistemų trūkumai yra šilumos tilteliai, kuriuos pašalinti praktiškai neįmanoma, taip pat temperatūriniai sienų paviršių skirtumai, išorinė sienos pusė nėra apsaugota nuo aplinkos poveikio bei pažeidimų, be to, šiltinant iš vidaus, sumažėja naudingas gyvenamosios erdvės plotas bei vandens garo kondensacija termoizoliacijos sluoksnyje. Taip yra dėl skirtingų temperatūrų, kurios susidaro dėl netinkamo termoizoliacinės medžiagos storio parinkimo bei netinkamos ar neįrengtos garo izoliacijos (Pavlik et al., 2009).

Pasirinkus trečiąjį būdą, naudojami kelių komponentų putplasčiai, kurie, įpurkšti į tuštumas, sudaro gerų termoizoliacinių savybių putas. Tačiau šis variantas gali būti tik pagalbinis būdas, atliekant šiluminę renovaciją. Oro tarpas dažnai būna netolygus, vietomis, o ypač apačioje, susiaurėja dėl mūro skiedinio netolygumo, taip pat būna įrengti metaliniai ryšiai, kurie yra didžiausi konstrukcijos šilumos tilteliai. Tuštumų užpildymas dažniausiai naudojamas, siekiant užtikrinti efektyvų konstrukcijos apšiltinimą iš išorės, nes kai šiltinamojoje konstrukcijoje yra tuščias oro tarpas, per vidinę sienos dalį įšilęs oras kyla į viršų ir per įvairias nesandarias vietas pastogėje šiluma išsisklaido („Namo šiltinimas iš lauko ar oro tarpo užpildymas“, 2010).

S. A. Al-Sanea (2011) atliko tyrimą Riyadho mieste, kur nagrinėjo apšiltintos sienos charakteristikas, modeliuodamas įvairias termoizoliacinio sluoksnio vietas sienos konstrukcijoje. Kiekvienu atveju buvo naudojama tokia pati ir to paties storio šiltinimo medžiaga, kad šiluminė varža būtų vienoda. S. A. Al-Sanea įvertinęs visas šiltinimo konfigūracijas pagal tris parametrus (laiko tarpas, kai pasiekiama vienoda temperatūra sienos vidaus ir išorės paviršiuje, esant pastoviomis sąlygomis, sienos vidinio paviršiaus temperatūros svyravimų amplitudė bei šildymo ir vėdinimo apkrovos) nustatė, kad geriausi šiltinimo variantai yra, kai siena apšiltinta trim ar dviem sluoksniais skirtingose sienos konstrukcijos vietose (iš išorės, viduryje, vidinėje pusėje) bei vienu iš išorės šilumos izoliacijos sluoksniu. Neefektyviausias šiltinimo būdas – iš vidinės konstrukcijos pusės. Lyginant efektyviausią mazgą, kai konstrukcija apšiltinta trim vienodais izoliaciniais sluoksniais konstrukcijos išorėje, viduryje bei viduje, su neefektyviausia, kai konstrukcija apšiltinta iš vidaus, laikas, kai pasiekiama vienoda vidaus ir išorės temperatūra, geriausios alternatyvos yra du kartus didesnis nei blogiausios, šildymo ir vėdinimo apkrovos yra 20 % mažesnės, o temperatūros svyravimų amplitudė – net 10 kartų žemesnė.

Taigi, remiantis S. A. Al-Saneos atliktu tyrimu, geriausias šiltinimo mazgas yra, kai atitvara apšiltinta trim termoizoliacinės medžiagos sluoksniais. Vis dėlto siekiant optimalaus modernizacijos efektyvumo turi būti įvertinti ir kiti šio proceso parametrai. Didžiausias konstrukcijų šiltinimo ekonominis efektas pasiekiamas, kai naudojama optimalaus storio izoliacinė medžiaga. Optimalus šiltinimo medžiagos storis lemia minimalią kainą, kuri apima izoliacinės medžiagos ir energijos vartojimo per visą pastato gyvavimo ciklą kainą (Ozel, 2011).

Ypač didelio storio izoliaciją naudoti neracionalu. Šilumos nuostoliai mažėja tada, kai izoliacijos storis didėja, o kuro kaina mažėja, kai šilumos nuostoliai taip pat mažėja. Vis dėlto izoliacijos storio didėjimas taip pat didina šiltinimo sistemos kainą. Tačiau yra lūžio taškas, kai kaina tampa optimali iki tam tikro izoliacijos storio. Pasiekus šį tašką ir toliau didinant termoizoliacinės medžiagos storį, kaina vis auga, o atsipirkimo laikotarpis ilgėja. Šiltinamojoje konstrukcijoje naudojant optimalaus storio izoliacinę medžiagą, šilumos sutaupoma efektyviausiai (Comakli et al., 2003). Tik įvertinus visus šiltinimo proceso parametrus bei norimą pasiekti galutinį rezultatą, parenkamas optimalus atitvarų šiltinimo sprendinys. Šiam tikslui gali būti taikomi daugiakriterio vertinimo metodai.

Suomijos modernizacijos patirtis

Šiuo metu yra gana daug įvairių alternatyvų pastatų modernizacijai. Lietuvoje dažniausiai šiltinant pastatus taikoma plonasluoksnio tinko sistema, o kartais – trisluoksnė vėdinamoji sistema, kai apdailos sluoksnis įrengiamas iš plytų mūro ar lakštinės apdailos. Vis dėlto užsienio šalys yra sukaupusios didesnę pastatų renovacijos patirtį, o kai kurie jų renovacijos projektai yra išskirtiniai.

Suomijoje buvo įgyvendintas unikalus modernizacijos projektas, kuriame senas daugiabutis namas po renovacijos tapo pasyviuoju, energiškai efektyviu gyvenamuoju namu. Projektui buvo pasirinktas tipinis keturių aukštų 40 m. senumo daugiabutis Ryhimehio miestelyje. Palyginti su Lietuvos stambiaplokščiais pastatais, Suomijoje tokiuose pastatuose jau buvo įrengta šilumos izoliacija, o langai buvo montuojami kuo arčiau šio sluoksnio, siekiant sumažinti šilumos tiltelius. Šio pastato sienų modernizacijai buvo naudojami specialūs skydai (1 pav.). Tai – vertikalūs skydai, einantys per visą pastato aukštį, su šilumos izoliaciniu sluoksniu iš „Paroc“ akmens vatos. Jie buvo gaminami gamykloje pagal specialų užsakymą, juose buvo įrengti ortakiai per visą pastato aukštį kiekvienam butui atskirai. Taip buvo užtikrintas patikimas pastato patalpų vėdinimas.

Iš viso buvo pagaminti 69 tokie skydai, kiekvieno jų ilgis buvo 12 m, o patys jie buvo unikalių matmenų. Skydų gamybai buvo naudojama daugiasluoksnė klijuota mediena. Tarp skydų karkaso tašų buvo įrengiama minkšta akmens vata. Ant vidinės skydų pusės buvo užkaltos medžio drožlių plokštės, o ant išorinės – cementinio plaušo plokštės, nes jos yra laidžios vandens garams. Skyduose buvo įrengta vėdinimo ortakių sistema ir įstatyti langai, kurių vieta sutapo su senų langų vietomis. Skydai iš išorės papildomai buvo apklijuoti vertikaliai orientuoto plaušo akmens vatos plokštėmis ir įrengtas armavimo sluoksnis. Šie skydai buvo montuojami, tik nudaužius fasado apdailą ir nuėmus seną termoizoliacinį sluoksnį (2 pav.).

Toks renovacijos būdas lemia spartesnį tempą. Taip pat naudojant gamyklose iš anksto pagamintus skydus užtikrinama darbų kokybė, lengviau kontroliuojami vykstantys procesai, nes statybvietėje sumažėja technologinių operacijų. Tačiau turi būti skiriamas didelis dėmesys projektavimo stadijai. Net ir menkiausia klaida tokiame projekte gali turėti didelės įtakos („Paroc“, 2012, Lylykangas, 2012). Vis dėlto Lietuvos statybos rinkoje inovacijoms skiriamas mažas dėmesys ir dažniausiai taikomi daug metų naudojami, jau patikrinti sprendiniai.

Netradicinės šiltinimo medžiagos

Netradicinių šiltinimo medžiagų naudojimas šiltinant pastatus yra viena iš statybos inovacijos krypčių. Energijos suvartojimas pastatų sektoriuje yra opi problema visame pasaulyje. Kaip jau buvo minėta, pastatų šiltinimas yra pagrindinis šios problemos sprendimo būdas. Siekiant, kad termoizoliacijos kiekis būtų minimalus, o sistema kaip įmanoma labiau efektyvi, statyboje vis labiau analizuojama netradicinių medžiagų pritaikymo galimybė. Perspektyviausios ateities termoizoliacinės medžiagos yra aerogeliai, vakuuminės ir dujų izoliacinės plokštės bei fazių kaitos medžiagos (Jelle, 2011).

Aerogeliai – medžiaga, kurią daugiausia sudaro poros. Aerogelis yra labai mažo tankio (0,01–0,1 g/cm3), kietosios būsenos medžiaga, gaunama iš gelio skystus komponentus pakeitus dujomis džiovinimo metu. Dėl itin poringos vidaus struktūros aerogelių šilumines bei akustinės savybės yra labai geros (Caps et al., 2008). Struktūrinių aerogelių šilumos laidumas yra 0,013–0,014 (W/(m·K)), esant tam tikram aplinkos slėgiui. Jų gniuždymo stiprumas yra didelis, tačiau jie yra trapūs dėl mažo tempimo stiprumo. Aerogeliai gali būti gaminami matiniai arba pusiau permatomų medžiagų, todėl atsiranda galimybė juos naudoti statyboje. Jie gali būti pritaikomi stiklinių statybos konstrukcijų gamybai: aerogeliniai langai, stoglangiai, švieslangiai, fasadiniai elementai ir pan. (Buratti et al., 2012). 3 pav. pateiktas aerogelinių „Kalwall“ plokščių naudojimas daugiaaukščio gyvenamojo pastato fasadui. Tai kompozitinės daugiasluoksnės plokštės, užpildytos aerogeliais. Šios plokštės gamykloje gaminamos tam tikros konfi gūracijos ir surenkamos kiekvienam projektui atskirai („Kalwall panels“, 2013). Vis dėlto šiuo metu aerogelių skaidrumas bei šviesos sklaida, lemiantį prastą jų perregėjimo kokybę, bei sudėtingas ir brangus gamybos procesas yra pagrindinės kliūtys naudoti juos masiškai (Buratti et al., 2012).

Vakuuminės izoliacinės plokštės (VIP) yra sudarytos iš atvirų akytojo silicio porų, padengtų metalizuotu polimeriniu laminato sluoksniu. Kai plokštė nauja, jos laidumo koefi cientas siekia 0,003–0,004 (W/(m·K)) ir 0,008 m (W/(m·K)) po 25 metų eksploatacijos. Padidėjusį šilumos laidumą lemia vandens garų patekimas į plokštės vidaus turį. Šis neišvengiamas reiškinys yra didžiausias vakuuminių plokščių trūkumas. Pradurtas paketas sukelia šilumos laidumo didėjimą iki maždaug 0,02 (W/(m·K)). Todėl tokių plokščių negalima pjaustyti statybos aikštelėje ar kitaip mechaniškai apdoroti, nes ypač suprastėja jų kokybė. VIP yra svarbus gaminys, norint pasiekti pasyviųjų namų ar nulinės emisijos pastatų standartus ir reikalavimus. Didesnis nei 50 cm šilumos izoliacijos storis nėra pageidautinas, tokio storio pastatų dangoms reikėtų papildomų techninių konstrukcijų, todėl VIP plokštės gali tapti optimaliu sprendimu daugumos pastatų paviršiams apšiltinti ateityje tiek šiluminės energijos, tiek ekonominiu požiūriu (Jelle, 2011).

Fazių kaitos medžiagos (PCM) – tai medžiagos, kurios jas kaitinant kinta iš kietos būsenos į skystą, taip sugerdamos endoterminio proceso energiją. Kai aplinkos temperatūra nukrinta, skystos PCM medžiagos vėl tampa vientisa kieta mase kartu atiduodamos anksčiau egzoterminio proceso metu sugertą šilumą. Toks fazių kaitos ciklas stabilizuoja pastato vidaus temperatūrą ir sumažina šildymo ir vėdinimo sąnaudas. Įvairūs parafi nai yra tipiniai PCM pavyzdžiai, tačiau mažas šiluminis laidumas ir didelės apimties pokytis fazinio virsmo metu riboja jų pritaikymą statyboje (Jelle, 2011). Fazių kaitos medžiagos gali būti pritaikomos įvairiose pastatų konstrukcijose (fasaduose, jų elementuose, stoguose ir pan.). Užsienio statybos rinkoje prekiaujama įvairiais fazių kaitos medžiagų tinkais, PCM dembliais, kurie gali būti montuojami tarp termoizoliacinio ir gipso plokštės sluoksnio pastatų sienose bei lubose, stiklo konstrukcijos, kuriomis gali būti stiklinami fasadai, PCM langai, gipso plokštės su parafi nu („On the horizon: building with pase change materials“, 2013). Vienas iš fazių kaitos medžiagų pavyzdžių naudojimo statyboje yra stiklinimo sistema „GlassX“. Tai langas, kur tarp dviejų stiklo plokščių yra įdedama PCM medžiaga. Esant žemai temperatūrai, ši PCM medžiaga yra kietos būsenos ir langas yra pusskaidris, tačiau padidėjus temperatūrai, PCM tirpsta ir langas tampa skaidrus. Taigi stiklo paketas su PCM saulėtą dieną adsorbuoja, kaupia šilumos energiją, o vėstant ją atiduoda pastatui. Taip pat langai „GlassX“ turi saulės spindulių sklaidymo funkciją. Vasarą jie atspindi saulės spindulius dideliu kampu, o žiemą spinduliai pereina tiesiogiai per langą esant mažam atspindžio kampui. Visi šie pranašumai ypač tinka pasyviųjų bei nulinės energijos namų statybai bei esamų pastatų renovacijai. Vis dėto didelė kaina riboja tokių langų naudojimą, tačiau pasaulyje jau yra nemažai šios konstrukcijos pritaikymo pavyzdžių įvairiuose pastatuose (4 pav.) („Astounding phase – change Windows“, 2012).

Tradicinės izoliacinės medžiagos yra gana stiprios, lanksčios ir pritaikomos statybvietėse. Tačiau jų šilumos laidumas, palyginti su netradicinėmis termoizoliacinėmis medžiagomis, gana didelis, todėl šalto klimato sąlygomis pastatams apšiltinti reikia, kad medžiagos sluoksnis būtų storesnis. Remiantis B. P. Jelle (2011), šiuo metu nėra idealios izoliacinės medžiagos, todėl svarbu atlikti mokslinius tyrimus ir nuolat tobulinti esamas tradicines bei netradicines termoizoliacines medžiagas.

Saulės energijos pritaikymas modernizacijai

Modernizuojant pastatus ir norint pasiekti kuo aukštesnę energinę klasę, neapsiribojama vien tik išorinių aitvarų šiltinimu, taip pat didelis dėmesys skiriamas alternatyviai energijai. Pasaulinės energetikos sektoriuje saulės energija įgauna vis didesnį pagreitį ir yra viena pagrindinių naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių. Saulės sukuriama energija yra ekologiška bei tausojanti aplinką (Kelly et al., 2011). Europos Sąjunga iki 2020 m. įsipareigojo pasiekti 20 % galutinės energijos suvartojimo iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama saulės energijos gamybos sistemos elementų integracijai į naujai statomus bei renovuojamus pastatus (Aste et al., 2012).

Italijoje buvo įgyvendintas atsinaujinančios energijos pavyzdinis projektas „Kompleksinis saulės stogas“, kurio metu buvo analizuojamos saulės energijos naudojimo galimybės ant pastato stogo. Renovacijai buvo pasirinktas pastatas Italijos šiaurėje. Pastatas orientuotas rytų ir vakarų kryptimis, o jo pagrindinis fasadas nukreiptas į pietų pusę. Ant pietinio fasado šlaitinio stogo dalies, kurio plotas – 390 m², buvo įrengti saulės energijos gamybos elementai. Pagrindinėje stogo dalyje buvo įrengti 104 oro šildymo saulės kolektorių moduliai, kurių energija buvo naudojama pastatams šildyti, taip pat buvo įrengti ir 104 vandens šildymo saulės kolektorių moduliai karšto vandens gamybai bei 26 mišrieji saulės elementai, kurių pagaminta energija buvo skiriama kitiems pastato mechaniniams įrenginiams (ventiliacijos sistemai ir pan.). Visi saulės stogo elementai buvo sujungti į bendrą stebėsenos sistemą, kad būtų galima rinkti jos veikimo duomenis ir įvertinti įdiegtų priemonių efektyvumą (Aste et al., 2012).

Remiantis gautais rezultatais, saulės kolektorių sukuriama energija sudarė apie 13 % viso bendro pastato energijos poreikio (oro šildymo kolektorių sukuriama energija sudarė 8 %, vandens šildymo saulės kolektorių – 4 % bei mišriųjų – 1 %). Toks per metus iš atsinaujinančių energijos šaltinių sukurtas energijos kiekis leidžia mažiau naudoti gamtinių išteklių. Taip kasmet sutaupoma 11 000 litrų naftos ir sumažinama anglies dioksido emisija, jei pastatui reikalinga energija gaunama deginant naftos produktus. Seno pastato stogo modernizacijos bei saulės energijos stogo įrengimo kaina buvo 2 253 Lt/m². Bendra projekto vertė – 87 9191 litas. Atlikus ekonominius skaičiavimus, kurių metu buvo įvertintas energijos brangimas, palūkanų norma bei kitos investicinės sąnaudos, gauta, kad tokio projekto atsipirkimo laikotarpis – 22 metai (Aste et al., 2012).

Saulės kolektoriai taip pat gali būti montuojami ir ant pastatų fasadų. Norint, kad vertikaliai ant fasado sumontuoti saulės kolektoriai pasiektų tokį pat efektyvumą, palyginti su ant stogo 45 laipsnių kampu sumontuotais kolektoriais, jų plotas turėtų būti padidintas 30 %. Kai kolektoriai montuojami ant pastato fasado, jie gali būti įrengiami tiesiai ant termoizoliacinio sluoksnio. Nereikalingas joks atskiriamasis sluoksnis. Saulės kolektoriai tampa vientisa konstrukcija su pastato sienomis. Tai turi keletą esminių pranašumų, palyginti su saulės kolektoriais, montuojamais atskirai ant pastato atitvarų. Šiuo atveju kolektoriai atlieka pastato apsaugos funkciją nuo atmosferos poveikio, pagerinamos atitvarų šiluminės savybės, be to, saulės kolektorių įrengimas ant fasadų yra estetiškai patrauklesnis sprendimas, palyginti su ant plokščiųjų stogų sumontuotais kolektoriais (Matuska et al., 2006).

Bylefelde (Vokietija) buvo renovuota 14 senos statybos gyvenamųjų namų. Į 100 mm storio apšiltinimo sluoksnį iš polistireno buvo įmontuota po 110 m² terminės saulės energijos kolektorių (iš viso 660 m²). Jie atlieka apšiltinimo funkciją ir kompensuoja apie 50 % pastato šilumos poreikio. 4,5 m pločio ir 2,75 m aukščio kolektoriai buvo sumontuoti vienas virš kito ant fasado (5 pav.) („Saulės energijos fasadai“, 2011).

Remiantis užsienio šalių praktika, saulės energija yra potenciali alternatyvios energijos rūšis. Vis daugiau pastatų

modernizuojama kompleksiškai, kai šiltinamos ne vien tik atitvaros, bet ir diegiami saulės energijos įrenginiai. Nors užsienio šalyse yra daug tokių projektų pavyzdžių, Lietuvoje pastatai dar taip nėra modernizuojami. Vienintelis saulės jėgainės pavyzdys Lietuvoje – kai ant naujos statybos daugiabučio pastato stogo Vilniuje buvo įrengti saulės elementai, kurių pagaminta energija yra parduodama elektros tinklams, o gautos lėšos naudojamos daugiabučio pastato komunaliniams mokesčiams padengti. Taigi, palyginti su užsienio šalių praktika, Lietuvoje modernizuojant pastatus didžiausias dėmesys skiriamas ekonominei naudai.