19-ojoje Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Lietuvos architektų sąjunga (LAS) su projektu „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“. Idėjos autorius – architektas Gintaras Balčytis. G. Balčytis sako, kad dažnai galvodami apie tvarią architektūrą klystame įsivaizduodami vien tik technologijas. Architektūra, pasak autoriaus, tvari yra tuomet, kai integruojasi į aplink esančią natūralią aplinką.

Venecijos bienalė laikoma prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje. 2025 metais pasirodysiančio Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje idėjos autorius ir kuratorius G. Balčytis apie žinutę, kurią parodoje neš pasauliui, išsamiau pasakoja interviu su structum.lt. 

2025 metais Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovaus Jūsų kurtas projektas. Ką tai reiškia Jums ir Lietuvos architektų sąjungai? 

Venecijos architektūros bienalė yra pagrindinė pasaulio architektūros arena, kur dalyvaujanti šalis gali prisistatyti vienokiu ar kitokiu požiūriu į savo šalį. Lietuvos architektų sąjunga, kaip kūrybinė profesinė organizacija, sakyčiau, įgauna egzistencinę prasmę, nes organizacijos rengtas projektas ten atstovaus šaliai. Architektų bendruomenės užduotis ir yra propaguoti savo kuriamą architektūrą, todėl bet kuriam architektui būti ten su savo projektu yra didžiausia garbė ir pasiekimas. Man, kaip paviljono kuratoriui, taip pat. Tačiau prisideda ir atsakomybės klausimai – tokio renginio dar nesame organizavę, todėl susiduriame su daug nežinomųjų – ekspozicijos gamyba, patalpų paieška, taip pat kas galės prižiūrėti ekspoziciją visus šešis mėnesius. Vienas iš iššūkių yra piniginiai ištekliai ir jų paieška. Lietuvos kultūros taryba, kuri finansuoja šį projektą, skiria sumą, kurios neužtenka pasiruošimui ir ekspozicijos organizavimui. Tad prie tos garbės, kad galime dalyvauti, prisideda ir nemažai iššūkių. 

Jūsų projekte „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ centre – architektūra, kurioje medis tampa gyvas. Kas paskatino šios idėjos atsiradimą? 

Viena vertus, projekto atsiradimą paskatino miestų ir miestelių situacija, kurioje tarsi vyksta priešprieša tarp statybų sektoriaus vystymosi ir esančios natūralios aplinkos, nes dažnai projektui įgyvendinti iškertama daug medžių, o tai daro įtaką konfrontacijos tarp vietos bendruomenių ir projekto vystytojų, savivaldybių administracijų atsiradimui. Kita vertus, klimato atšilimas, kuris tarsi visada buvo kažkur toli, dabar pasireiškia ir pas mus. Pamaniau, kad mes Lietuvoje turime puikių architektūros pavyzdžių, kai vystant architektūrą medžiai ne tik neiškertami, tačiau ir tampa naujos architektūros pagrindine idėja.  

Pagalvojau, kad per tokio požiūrio prizmę būtų galima papasakoti įtaigų architektūrinį pasakojamą apie klimato keitimąsi, vadinamąjį žaliąjį smegenų plovimą, bendruomenių ryšį su gyvenamąja aplinka, miesto planavimą ir architektų vaidmenį. Galiausiai tai būtų pasakojimas apie architektūrą, atsiradusią iš esančių medžių saugojimo, kuriai medžiai pasiūlė mintį architektūrinei idėjai atsirasti.  

Ką bienalėje pasakos Jūsų sukurtas projektas? 

Projektas pasakoja apie nenukirsto medžio naudą, kuri skatina atsirasti originalius architektūros sprendimus. Mes norėtume parodyti galimas kryptis ne tik pokyčiams architektūroje, bet ir žmonių mąstyme, parodyti, kad medžiai kuria pridėtinę vertę, kad galima ne tik naikinti medžius, bet ir integruoti. Manau, kad iš to gims labai daug pasakojimų globaliu ir vietiniu mastu.  

Idėjai iliustruoti pasitelkiame praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečio, dabartinio periodo pastatus ir ateities Lietuvos architektūros projektus, kurių architektūrinė idėja neatsiejama nuo toje vietoje tebesančių medžių. Norime parodyti, kad tvarus plėtros kelias yra, reikia juo tik pasinaudoti. Kokybiška architektūrinė veikla užkoduoja būsimą žmonių veiklą ir gyvenimo būdą, kur žmonės ir gamta yra lygiaverčiai partneriai ir kartu tampa laimėtojais. 

Kaip ir kada prasideda pasiruošimas Venecijos architektūros bienalei? 

Pasiruošimas bienalei prasideda dar nepasibaigus ankstesnei bienalei. Idėją reikia paruošti kur kas anksčiau. Dabar pasiruošimui turime metus ir dar kelis mėnesius. Per šį laiką reikia suburti kuratorių, dalyvių, savanorių ir palaikymo komandą, pagaminti eksponatus ir visą ekspoziciją. Iš esmės sukurti veikiančią ekspoziciją, surasti patalpas, kur ją eksponuoti. Taip pat surasti, kur apgyvendinti tuos žmones, kurie šešis mėnesius prižiūrės ekspoziciją.  

Interviu paminite žaliąjį smegenų plovimą, kurio randama ir architektūroje. Kada architektūrą iš tiesų galima laikyti tvaria? 

Dažnai sakoma, kad produktas yra „žalias“, tačiau nepateikiama, kokiomis priemonėmis jis pagamintas. Tai labai aktualu ir architektūroje. Nemanau, kad naikinant susiklosčiusią kultūrinę, išpjovus senus medžius ir pastačius aukštos energinės klasės namus tvarumo egzaminas bus išlaikytas. Taip pat nemanau, kad sunaikinus ar drastiškai pakeitus kultūrinę aplinką produktas atliks visus tvarumo reikalavimus.  

Architektūros tvarumas, mano manymu, prasideda nuo idėjos, atsakymo, kokį santykį su esama aplinka turės naujas projektas, kokia bus pasirinkta architektūrinė emocinė išraiška. Taip pat labai svarbu, kokią įtaką plačiąja prasme šie dalykai darys aplinkai ir žmonėms.  

Architektūra yra sunkiasvoris menas – jo pasekmės jaučiamos ne metus ar dešimtmečius, o kur kas ilgesnį laiką. Dėl to manau, kad tai yra svarbiausi architektūros tvarumo reikalavimai, o tik tada eina visi techniniai pastato tvarumo reikalavimai, užtikrinantys saugų pastato eksploatavimą. Kokybiškas techninis pastato parengimas yra neabejotinai būtinas, tačiau vien tik jo nepakanka, kad pastatą būtų galima laikyti tvariu.  

Jei architektūra yra kokybiška erdvės ir aplinkos požiūriu, ji atspindi tiek šios dienos reikalavimus, atspindės juos ir po 50 metų. Techniniai reikalavimai keičiasi, tad, jeigu vadovausimės tik jais, po 30 metų pastatas gali nebeatitikti tuo metu esančių reikalavimų, požiūrio į tvarumą. „Žaliasis“ smegenų plovimas dažniausiai ir vyksta tada, kai dėl vieno projekto išverčiami žalieji plotai, tačiau gaunami tvarumą įrodantys sertifikatai. Mano nuomone, nieko tvaraus tokiuose projektuose nėra. 

Kodėl svarbu urbanizuotose teritorijose išsaugoti medžius? 

Manau, kad medžiai yra ne tik estetinis klausimas. Jie dažniausiai yra surišti su vietos istorija, toje vietovėje gyvenančios bendruomenės gerove. Šiltėjančio klimato akivaizdoje brandūs medžiai yra tiesiog būtini, nes jie sumažina vietos lauko temperatūrą, suteikia šešėlį, dėl to neįkaista aplink esanti aplinka. Be to, jie sugeria perteklinį gruntinį vandenį.  

Jau nekalbant apie tai, kad kuria namus gausiai paukščių, vabalų ir kitos faunos bei floros populiacijai. Medžiai užtikrina vietos mikroklimatą. Net vienas medis yra gausi ekosistema, kurią sutrikdžius atsiranda negrįžtami gamtos degeneraciniai procesai, kuriuos mes visi dabar jaučiame. Jau prieš dešimtmetį buvo aišku, kad kertami atogrąžų miškai padarys milžiniškos žalos, tačiau mums atrodė, kad tai yra taip toli ir mūsų nepasieks. Bet vis dėlto pasiekė. Kai supranti, kad mes savame mieste negalime išsaugoti medžių, tuomet niekas kitas mums ir nepadės. Dėl to sakau, kad medžiai yra didelė vertybė, kurią vis labiau turime vertinti. 

Kaip Jūs įsivaizduojate išmanųjį miestą? 

Išmanusis miestas ateityje turbūt bus toks, kuriame žmonės norės gyventi ir gerai jaustis. Be visų dalykų, apie kuriuos šiandien kalbėjome, nemanau, kad miestas galėtų būti išmanus. Miesto be istorijos nesukursi, nors kai kurie žmonės juos įsivaizduoja dykumose ar Mėnulyje. Aš įsivaizduoju, kad tokiais atvejais yra įsivaizduojamos technologinės priemonės, kurios padės žmogui gyventi, bet technologijos keičiasi.  

Miestas nėra tik technologijos. Miestas yra tai, kokios patirties žmonės atsinešė iš praeities, kaip ją saugo – protingai ar ne – ir kaip ją naudoja. Manau, kad išmanusis miestas visų pirma yra žmoniška technologija, o ne techninė. O dabartinės mūsų turimos priemonės ir dirbtinis intelektas, kuris ateityje tikriausiai pranoks ir žmogaus sugebėjimus, vis tiek negalės atkartoti žmoniškos. Kalbant paprastai, išmanusis miestas yra toks, kuriame žmonės galvoja ne tik apie išmanias technologijas, bet ir apie tai, kaip jas panaudoti egzistenciniams klausimams spręsti.