Tvarumas – neatsiejamas naujosios architektūros principas. Bet kas iš tiesų slepiasi už šios sąvokos? Kokius pastatus galima laikyti tvariais? Į šiuos klausimus atsako ir dažniausiai pasitaikančius mitus apie aplinkai draugišką architektūrą šiandien griauna architektas Lukas Rekevičius.
Anot eksperto, prieš leidžiantis į gilesnes diskusijas šia tema, pirma, svarbu suprasti, kad tvarumo sąvoka apima gerokai daugiau aspektų nei vien tik energetinį efektyvumą.
„Už tokių tarptautinių sertifikatų kaip BREEAM ar LEED slypi daugybė reikalavimų, kuriuos įgyvendinus pastatas gali pelnyti atitinkamą taškų skaičių. Pavyzdžiui, svarbu tai, ar naudojami stiklai, turintys pakankamą atspindžio koeficientą, kad į langus neatsitrenktų paukščiai. Taip pat – ar pro langus darbuotojai mato gamtos vaizdus, ar gamyklą. Žinoma, svarbu ir tai, ar statyboms naudotos tvarios medžiagos, kaip efektyviai pastatas naudoja energiją, ar apsaugo rajoną nuo gatvės triukšmo, ar prisideda prie šviesos taršos mažinimo mieste“, – pasakoja architektas.
Visi šie elementai, pasak L. Rekevičiaus, ir nulemia tai, ar pastatas išties galės būti laikomas tvariu.
„Žinoma, tai gali pareikalauti kiek didesnių investicijų. Vis dėlto, jos atsiperka. Šiuolaikiniai nuomininkai nori biurų, kurie būtų patogūs jų darbuotojams, kurie neterštų aplinkos. Siūloma darbo vieta šiandien tampa netgi konkurenciniu pranašumu siekiant pritraukti ar išlaikyti norimus talentus“, – įžvalgomis dalijasi ekspertas.
Nepaisant to, tvarūs, nauji pastatai vis dar yra gaubiami daugybės mitų.
1. Naujai statomi tvarūs pastatai nėra ilgaamžiai.
Netiesa. Nors dažnai klaidingai manoma, neva, tvarūs pastatai yra gaminami iš neilgaamžiškų medžiagų, šis įsitikinimas – neteisingas. Mat, pasak architekto L. Rekevičiaus, kalbant apie pastato ilgaamžiškumą svarbiausia yra net ne inžineriniai sprendimai, bet jo pirminis išplanavimas.
„Pastato gyvavimo ciklas bene labiausiai priklauso nuo jo pirminio projekto. Jei jis bus padarytas taip, kad architektūrinis objektas bus tinkamas tik vienai funkcijai, tikėtina, kad po 30 metų jis bus nugriautas. Na, o jeigu jis bus išplanuotas taip, kad galėtų būti lengvai perdaromas ir į kitos paskirties pastatą, pavyzdžiui, iš gamyklos į naują verslo centrą, tikėtina, kad stovės dar ilgai“, – sako L. Rekevičius.
Vienas iš lietuviškųjų dabartinių pavyzdžių – iš industrinių pastatų į kultūrinę erdvę paverstas „Dūmų fabrikas“. Nors toks pokytis turbūt nebuvo planuotas šį pastatą statant, tačiau industrinio pastato paprastumas pasirodė labai dėkingas jį pritaikant kultūrinei veiklai dabar.
2. Tvarūs pastatai naudingi tik aplinkai.
Netiesa. Tvarūs pastatai, pavyzdžiui, verslo centrai, yra investicija ne tik į aplinką, bet ir į juose dirbančius žmones, įsitikinęs architektas.
„Geros, tvarios darbo aplinkos sukūrimas – šiandieninėje rinkoje yra itin svarbi investicija. Jei pro biuro langus darbuotojai galės matyti gražią panoramą, gamtos vaizdus, jei darbo erdvėse bus švarus oras, daug saulės šviesos ir žalumos, jei darbo vietos bus ergonomiškai patogios, jei į verslo centrą bus patogu atvykti įvairiomis transporto priemonėmis, darbuotojai jausis laimingesni, bus sveikesni. Bet kuriai kompanijai yra gerokai brangiau prarasti darbuotojus nei stengtis sutaupyti turint prastą biurą“, – sako L. Rekevičius.
Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – šiuo metu Vilniaus Žalgirio ir Linkmenų gatvių sankryžoje kylantis tvarus verslo centras „Sand Offices“.
Įprastai tokie pastatai statomi Lvovo ar Konstitucijos gatvėse. A+ energinės klasės biuras, turintis BREEAM Excellent in Built sertifikatą išplės centrinio Vilniaus verslo rajono ribas. Šiuo metu projekto vystytojas „Capitalica Asset Management“ viešame 4 mln. Eur apimties platinime investuotojams siūlo įsigyti 1000 Eur nominalios vertės, 2 metų trukmės „Sand Offices“ obligacijų su kasmetine 10 proc. grąža.
3. Seno pastato paversti tvariu neapsimoka.
Netiesa. Anot architekto, seno pastato konversija – vienas iš tvariausių šiuo metu prieinamų sprendimų. Jį remiama ir Naujojo Bauhauso judėjimas Europoje.
„Prieš projektuojant naujus statinius, pirma, reikia apsidairyti, ar negalima išnaudoti to, ką jau turime. Žinoma, inžineriniu atžvilgiu tai padaryti šiek tiek sunkiau – reikia prisitaikyti prie esamos situacijos. Bet tikrai padaroma. Net jei šiek tiek brangiau kainuoja įdiegti naujas inžinerines sistemas, vis tiek galiausiai gaunasi pigiau, nes nereikia iš naujo pastatyti viso pastato“, – pasakoja L. Rekevičius.
Kaip vieną iš pavyzdžių architektas išskiria Vilniuje šiuo metu atliekamą „Lelijos“ fabriko konversiją į „Tech Zity Lillium“ projektą.
4. Tvarūs pastatai nėra gražūs
Netiesa. Klausimas – kas yra grožis architektūroje – anot L. Rekevičiau, apskritai yra filosofinis, turintis nuolat kintančią reikšmę. Svarbiausias klausimas – ko iš architektūros tikimasi konkrečiu istoriniu laikotarpiu?
„Pastatas, kaip ir žmogus, gražus ir įdomus gali būti ne tik savo išore, bet ir vidumi, kitomis savybėmis. Skirtingos epochos turėjo vis kitą grožio receptą. Pavyzdžiui, baroko laikotarpiu pagrindinė architektūros užduotis buvo daryti įspūdį. Gynybinės architektūros prasmė buvo būti ne gražiai, o efektyviai gynyboje. Įmantrios bažnyčios ir kiti pastatai buvo pasitelkiami kaip pasipriešinimo kontrreformacijai įrankis. Vėliau, XX amžiuje, atsirado šiuolaikiškos metalinės konstrukcijos, gelžbetonio sijos, metaliniai tiltai. Žmonės pradėjo įžvelgti grožį architektūros funkcionalume, išradingame inžineriniame sprendime, konstrukcijų naujovėse. Jei pastatas gerai atliko savo funkciją, vadinasi, jis – gražus“, – pasakoja L. Rekevičius.
Vienas tokios architektūros pavyzdžių, anot architekto – San Francisko Aukso vartų tiltas: „Jo esmė – išradingas inžinerinis sprendimas, padedantis sujungti du krantus taip, kad po tiltu apačioje dar galėtų praplaukti ir laivai. Tilto „mašiniškumas“ – gražus pats savaime.“
XXI amžius išsiskiria šiek tiek kitokia filosofija. Šiandien tampa nebe taip svarbu, kaip pastatas atrodo.
„Svarbiausia tai, kaip pastatas veikia mieste. Ar jis kuria naujas žalias erdves, kurios būtų naudingos visiems – pėstiesiems, šalia gyvenantiems žmonėms. Pagrindinis pastato uždavinys, regis, labai paprastas – nedaryti miestui blogo, praturtinti aplinką, kuriame jis atsiranda. Šiandien gera laikoma architektūra, kuri organiškai įsilieja į miesto audinio visumą ir jos neiškreipia, kuri yra jautri aplinkos apsaugai ir skirtingų žmonių grupių poreikiams. Apie pastatus vis mažiau kalbame naudodami būdvardį „gražus“ – juos keičia žodžiai „tinkamas“, „įdomus“, „intriguojantis“, visai kaip apie gerą vyną paprastai nesakome, kad jis „skanus“. Taigi, tvarius pastatus turime laikyti atliepiančiais tai, ko iš architektūros tikisi šiuolaikiniai išsilavinę miestiečiai“, – sako L. Rekevičius.
