Sigita Kundrotaitė-Savickė
Sigita Kundrotaitė-Savickė. Martyno Plepio nuotr.

Architektės S.Kundrotaitės-Savickės svajonėse – nebenaudojamų didžiulių industrinių erdvių konversijos


Rugsėjo  7-ąją Vilniuje vyksiančioje Tarptautinėje architektūros konferencijoje „PASAULINIO LYGIO ARCHITEKTŪRA – naujos kasdienybės formos, įrodančios, kad nieko nėra neįmanomo“ –  puiki proga gyvai išgirsti talentingosios architektės Sigitos Kundrotaitės-Savickės pasakojimą apie savo kūrybos siekius ir iššūkius.

Kviečiame registruotis į konferenciją!

Dalyvavimas nemokamas, vietų skaičius ribotas.

Šios meniškos sielos architektės darbo laukas apima platų spektrą architektūros sričių, įskaitant parodų architektūrą, gyvenamąją bei komercinę architektūrą bei interjerus. Išskirtinai įdomi architektūros tema jai yra erdvės, skirtos menui ir patyrimui.

Septyneri metai, praleisti architekto Gintauto Natkevičiaus komandoje, sukaupė įvairiaspalvę patirtį darbuose nuo gyvenamosios architektūros iki valstybinės reikšmės objektų, taip pat dirbant prie įvairios paskirties konkursinių projektų.

Sigita Kundrotaitė-Savickė yra Kultūros laivo „Nemuno 7“ bendraautorė-architektė, „Studija Vynvytis“ Kaune architektė, Yoko Ono parodos „Laisvės pažinimo sodas” Kaune architektė. Ji – gyvenamo namo Palangoje, nominuoto ES šiuolaikinės architektūros apdovanojimui – Mieso van der Rohe premijai –  bendraautorė.

Objektas „Nemuno 7“ Lietuvos architektų sąjungos organizuojamoje parodoje „Žvilgsnis į save“ išrinktas tarp penkių geriausių 2021–2022 m. sukurtų Lietuvos architektūros projektų.

S.Kundrotaitės-Savickės pranešimo tema STRUCTUM architektūros konferencijoje – „Lanksčios architektūros ribos nekonvencinėse erdvėse“.

Prieš konferenciją STRUCTUM paprašė architektės pasidalinti mintimis apie savo kūrybinius planus.

– Jūsų kurtas Kultūros laivas Nemuno 7“ turbūt buvo ne tik vienas unikaliausių jūsų darbų, bet ir vienas didžiausių iššūkių?

– Tikrai taip. Iššūkiai prasidėjo vien nuo idėjos ir apsipratimo su mintimi projektuoti laive, ant laivo, kvestionuojant, ar tai yra architektūra. Tačiau objekto unikalumas ir įdomumas taip įtraukė, kad nebuvo jokių dvejonių imtis šio iššūkio.

– Sena žemkasė atitarnas mechanizmas buvo prikeltas naujai funkcijai. Šiuo atveju, funkcinis laivo panaudojimas įrengiant meno centrą ir parką, buvo gana netikėtas. Kaip pavyko viską suderinti?

– Laive pradėjome dirbti dar be konkrečios minties, kas jame bus. Visos komandos užduotis buvo sugalvoti, kaip galime žemkasę prikelti ir sudominti žmogų joje apsilankyti.

Nuo pat pradžių aišku buvo, kad augalai turės vaidinti svarbų vaidmenį. Tarpusavyje derinti pramonės paveldą, meno centrą ir želdynus nebuvo sudėtingiausia užduotis. Manau šios temos puikia viena kitą papildo ir tuo pačiu kontrastuoja.

– Šis objektas – ne tik architektūrinis, bet kultūrinis ir kūrybinis reiškinys. Kiek jums artimos meno erdvės? Ar esate kūrusi panašių projektų?

– Meno erdvės man tikrai labai artimos ir užima išskirtine vietą mano kūrybiniame lauke. „Nemuno 7“ – labai įdomus ir unikalus projektas, prie kurio teko dirbti.

Labai svarbus ir išskirtinis projektas buvos OSTRALE bienalės paroda Kauno centriniame pašte. OSTRALE šiuolaikinio meno centras parodas organizuoja netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose ne menui skirtose erdvėse.

Transformuojant šias erdves gimsta ir nauji kontekstai – pastato istorija, jo praeitis daro įtaką parodos lankytojų potyriams ir sukuria meno kūrinius papildančias asociacijas bei nuorodas. Kauno centriniame pašte pristatoma kūrinių dalis iš 2021 metais Dresdene vykusios OSTRALE bienalės BREATHTURN.

Drauge su kuratore Patricija Gilyte meno kūrinius eksponavome taip, kad lankytojai galėtų matyti ir pačio pašto erdves, ir jose atrasti kūrinius. Ekspozicija neatsitiktinai prasideda Kauno centrinio pašto rūmų vidiniame kiemelyje, siuntų paskirstymo skyriuje, prie svarbiausių pašto „arterijų“ – konvejerių bei vartų, skirtų siuntoms judėti įvairiausiomis kryptimis.

– Ar turite svajonių projektą? Gal esate kažką nusižiūrėjusi renovacijai ar konversijai?

– Svajonės kinta laike, bet  jau senokai pasvajoju prisidėti prie didelės industrinės erdvės atnaujinimo ir pritaikymo, kaip, pavyzdžiui, nenaudojamos elektrinės ar buvusios gamyklos konversijos. Na, ir tikiu, kad nebenaudojami laivai ar laivybos pramonės paveldas dar pratęs mano kūrybinius ieškojimus.

– Kas jus labiausiai žavi pasaulio architektūroje? Ar išties šiuolaikinėje architektūroje jau nieko nėra neįmanomo?

– Manau, kad įmanoma yra tikrai labai daug, gal net nesuvokiamai daug, bet taip pat galvoju, kad architektų tikslas netūrėtų būti neįmanomo siekimas. Mane labai žavi kaita pasaulio architektūroje ir tai, kad vis garsiau kalbama apie socialinį sąmoningumą.

Kaip yra pasakę Pritzkerio architektūros premiją laimėję žinomi prancūzų architektai Anne Lacaton ir Jeanas Philippe‘as Vassalis: „Dosnumas yra būtinas bet kokiame architektūros veiksme. Tiesiog pabandykite taisyti ir tiesiog pabandykite pridėti tai, ko trūksta“. Šie architektai nuolatos kalba apie socialiai atsakingą ir aplinkai jautrų požiūrį.

Kviečiame registruotis į konferenciją!

Dalyvavimas nemokamas, vietų skaičius ribotas.


Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.

NAUJAUSIAS NUMERIS

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų

Susiję straipsniai

Olandijos architektė iš Lietuvos

32 metų Elena Staškutė-Bol po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete iškart išvyko į Roterdamą. Ten ji yra vyriausioji architektė „Orange…

1
Has photos

Paskutinės naujienos

SKAITOMIAUSIA

Savaitės Mėnesio Pusmečio Metų