Architektų studija „JDS Architects Brussels“ išgarsėjo viešąją erdvę Orhuse paskyrus visais metų laikais naudojamam atviram lauko baseinui. Vėliau visuotinį dėmesį išlaikė su gamtos motyvus atkartojančiais logistikos centrais. Ir vos už kelių savaičių (birželio 6 dieną) konferencijoje „Antras gyvenimas – naujas gyvenimas. Restauracija. Renovacija“ šios studijos atstovas Paul Arsene pristatys Danijoje iškilsiantį „Ledkalnių“ projektą. „JDS Architects Brussels“ įkūrėjas Julien De Smedt jau dabar išduoda, kad ledkalnių formos statinių komplekso idėja atsirado, siekiant „neužstoti vaizdo“ kaimynams, kurie už jų, pastatą pradės statyti vos po kelių metų. „Prasidėjo persiorientavimo era“, – interviu pradžioje sako Julien De Smedt.
Esate daugiadisciplininė įstaiga, orientuota į architektūrą ir dizainą. Dirbate nuo didelio masto projektų iki baldų. Turite sukaupę didelę patirtį, rengiate projektus nuo ankstyvų eskizų iki darbų priežiūros vietoje. Kokie požymiai rodo, kad pastatas turi būti nugriautas, o kokie – kad jam verta suteikti antro gyvenimo?
Praėjusiais metais 100% senų pastatų atvejų rekomendavome išlaikyti/rekonstruoti. Senieji pastatai sudaro 40–60% statybos pramonės sukuriamo anglies kiekio. Mes negalime paprasčiausiai išmontuoti senus pastatus ir pastatyti naujus. Jeigu buvo padaryta žala, ją reikia ištaisyti. Ir šis visuotinai priimtas požiūris rodo, kad prasidėjo persiorientavimo era.
Julien Lanoo nuotr.
Kas geriausiai gali priimti šį sprendimą – vartotojas/architektas – ekspertas/ savivalda?
Kiekvienas kūrimo aktas reiškia vartojimą. Todėl kiekvienas šio kūrimo proceso dalyvis ir vartotojas turi dalyvauti sprendimų priėmime. Geriau klysti ir mokytis tobulėti nei nedaryti nieko.
Būtinas radikalus pokytis, kuris turi vykti. Pagal žymios anglų rašytojos Mary Shelley sukurto „Frankenšteino“ versiją, šis pokytis vystėsi nuo pat mūsų kapitalistinės visuomenės įkūrimo. Žmonės ir tie, kurie atsakingi už sprendimų priėmimą yra visuomenės rezultatas. Todėl nereikia visuotinai priimtų blogų įpročių laikyti savaime suprantama norma. Reikia išsklaidyti saviapgaulės miglą nuo akių ir pripažinti, kad tam tikrose situacijose elgiamės blogai arba blogiau nei galėtume.
Julien Lanoo nuotr.
Ar architektui sunkiau dirbti su naujais, ar rekonstrukcijos projektais? Galbūt jau susiformavusi pastato istorija ar įvaizdis per daug įpareigoja/apibrėžia architektą?
Tai dar vienas puikus dalykas, susijęs su persiorientavimu – tai ne tuščia drobė. Jūs pradedate nuo kažko ir tobulinate tai. Todėl galima greičiau pasiekti norimą rezultatą, nei pradedant kurti istoriją nuo nulio.
Istorija neriboja mūsų, ji maitina mus turiniu ir įkvepia. Architektai, kurie ne kartą bandė (ir nepavyko) būti unikalūs ir skirtingi, yra man mažiausiai įdomūs architektai. Tikiu progreso esme, tai reiškia, kad jūs pradedate nuo kažko ir tęsiate evoliucijos istoriją.
Kaip rasti tobulą pastato istorinio palikimo ir naujo architektūros pėdsako pusiausvyrą?
„Nauja“ architektūra ir „senoji“ architektūra yra dvi tos pačios monetos pusės. Tai tik architektūra, pagaminta skirtingais laikais. Stilistiniai skirtumai manęs nedomina ir nejaučiu prieštaraujančių kontrastų. Taip pat nėra tokio dalyko, kaip tobula pusiausvyra. Yra poreikiai ir atsakas į šiuos poreikius.
Mes negalime sau leisti daryti nereikalingų projektų. Kiekvienas gamybos veiksmas daro poveikį aplinkai.
Įžengėme į „Needs VS“ erą. Godumas ne dėl būtinybės, o poreikiai dėl norų nėra tinkamas tikslas, kuriam verta eikvoti energiją. Turime nukreipti savo energiją į kitą gana išlaisvinantį ir nuolankų tikslą – išlikimą.
Projekto autorių architektų studija „JDS Architects Brussels“ iliustracija
Žinau, kad ambicingas projektas Orhuse (kalbu apie ICEBERG), turintis užtikrinti naują kaimynystės plėtrą antrajame pagal dydį Danijos mieste, vis dar stringa dėl tankio ir aukštingumo apribojimų. Ar galite plačiau pakomentuoti visą situaciją? Ar galite išduoti kas lėmė, kad šiam projektui buvo pasirinkta „Iceberg“ koncepcija?
Pavadinimas „Iceberg“ geriausiai simbolizuoja pastato koncepciją. Konkurencijos ir planavimo nuostatomis buvo prašoma sudaryti standartinį 6 lygių perimetrinį bloką. Taikant šį išankstinį tūrį, tik viena bloko pusė būtų naudinga vienintelei regeneruotos vietos kokybei – jūrai. Tai yra mėgautis vaizdu galėtų vos 25 proc. ten gyvenančių žmonių.
Tai reiškia, kad kaimyninis pastatas, kurį planuojama kurti ateityje už mūsų, neturės jokio vandens vaizdo. Taip planuojame, kai norime pademonstruoti, kad nelygybė yra priimtina visuomenės būklė. Aš tam nepritariu. Manau, kad turėtume siekti mažinti arba panaikinti nelygybę per kiekvieną mūsų sprendimą. Net jeigu, kaip šiuo atveju, tai reikštų visišką konkurencinę tragediją. Taigi mes nusprendėme rizikuoti. Norint atsakyti į tankiai apgyvendintą ir sklypo plotą, turėjome ignoruoti aukščio ribojimus.
Mes organizavome pastatų apimtis kaip L formos plokščių seką su kintančiomis smailėmis (kurių aukštis varijuoja nuo vieno iki 11 aukštų). Taip galima vizualiai skaidriai matyti per visą sklypo gylį ir už jo ribų, kad ateityje kaimynai galėtų pastatyti pastatą iš kurio atsiveria vaizdas į jūrą.
Laimei sprendimų priėmėjai, nors ir viršijo savo nustatytus apribojimus, suprato, kad mūsų pasiūlymas yra kiekybiškai naudingas ne tik sau, bet ir bendruomenės labui. Tai retas atvejis. Taigi, statiniai bus pastatyti.
Daugiau apie persiorientavimą vykstantį Danijoje ir Belgijoje, kaip keičiasi miestai ir kokius naujus gyvenimus architektai sukuria seniesiems pastatams birželio 6 dieną STRUCTUM ir Lietuvos architektų sąjungos organizuojamoje konferencijoje „Antras gyvenimas – naujas gyvenimas. Restauracija. Renovacija“ pasakos architektų studijos „JDS Architects Brussels“ architektas Paul Arsene. Konferencija vyks 10 val. „Multikino” kino teatre, PC „Ozas” (Ozo g. 18, Vilnius). Daugiau informacijos čia: https://structum.lt/konferencijos/.
Pagrindinė nuotr. – Mikkel Frost
