Lietuvos miestų gyvenamuosiuose mikrorajonuose dažniausiai tvyro beveidė aplinka, neleidžianti pamiršti, iš kokios santvarkos ją paveldėjome. Specialistai pastebi, kad iki šiol neišnaudojamos galimybės kurti svetingus, kūrybingus, sportiškus, sveikus miestus su atitinkama gyvenamųjų rajonų infrastruktūra. Kad dar vis išlieka pavojus tęsti naujų teritorijų chaotišką užstatymą „visomis kryptimis“, kad lėti gyvenamųjų namų ir socialinės infrastruktūros renovacijos tempai, nevyksta kompleksinis daugiabučių namų kvartalų ir jų infrastruktūros atnaujinimas, vangiai rūpinamasi senųjų daugiabučių namų rajonų estetika. Nuo privačių investicijų – gyvenamųjų ir komercinių objektų plėtros – labai atsilieka socialinės, susisiekimo, inžinerinės infrastruktūros formavimas, ypač miestų pakraščiuose. Inžinerinės ir susisiekimo infrastruktūros objektai statomi tik tobulinant esamą miesto struktūrą, bet ne ruošiantis naudoti naujas teritorijas. Nepakankamai išplėtota aktyvios rekreacijos ir laisvalaikio infrastruktūra, jos pasiekiamumas miesto teritorijoje labai netolygus. Deramai netvarkomi gyventojų artimosios aplinkos (kvartalų) želdynai.
Vietoj žaidimų – automobilių ratai
Akivaizdu, kad senuosiuose miegamuosiuose rajonuose bendrosios erdvės, įskaitant ir nusidėvėjusias vaikų žaidimų ar kadaise buvusias sporto aikšteles, dažniausiai virsta automobilių statymo plotais, nyksta niekieno neprižiūrimas kraštovaizdis. Panaši situacija ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų daugiabučių namų kiemuose. Gera naujiena ta, kad apie vaikų žaidimo aikštelių saugumą prabilta Seime: po įvairių žinybų, įmonių, tėvų asociacijų atstovų diskusijų nutarta pirkti ir statyti tik saugią aikštelių įrangą, atitinkančią europinius kokybės standartus, patvirtintus gamintojų sertifikatais. O ar senosios aikštelės išnyks, viskas priklauso nuo namų bendrijų sąmoningumo – vietoj naujų brangių aikštelių kartais užtenka atsakingiau prižiūrėti jau esamas. Stabdantis šią iniciatyvą faktas, kad iki šiol dažniausiai nėra reglamentuotos aikštelių priklausomybės. O kai neaišku, kam įrenginys priklauso, nėra iš ko reikalauti atsakomybės ir dėl jo būklės, ir dėl galimų vaikų traumų. Negalima užsimerkti ir nereaguoti į faktą, kad statant naujus namus ir taupant plotą vaikų žaidimų aikštelės įrengiamos nesilaikant saugių atstumų reikalavimų – jos atsiduria šalia elektros pastočių ar prie pat transporto stovėjimo aikštelių.
Vis dėlto, pasinaudojus vietos bendruomenėms skiriama parama, įmanoma įrengti naujų žaidimų ir sporto aikštelių, jos pagal savivaldybių ir seniūnijų išgales po truputį atnaujinamos.
Ar tikrai minti pedalus patogiau?
Šiandien jau ne tik vilniečiai reikalauja dviračių takų, patogesnių sąlygų pėstiesiems, neįgaliesiems. Vieni pabrėžia, kad nėra dviračių takų, kuriais būtų galima pasiekti miesto centrą iš gyvenamųjų rajonų ar miesto pakraščių, kiti – kad trūksta rekreacinių takų ir galimybės saugiai palikti dviračius. Apgailestaujama ir dėl to, kad esamos dviračių trasos nesujungtos į vientisą tinklą, daugelyje vietų dviratininkai priversti rizikuoti visų eismo dalyvių saugumu. Lėtokai plėtojamas dviračių trasų tinklas. Takai tiesiami dažniausiai ne ten, kur jie labiausiai reikalingi, o ten, kur vyksta gatvių statyba, investuojant Europos Sąjungos paramos lėšas. Yra dviračių trasų, pagal pločius ir dangas neatitinkančių minimalių statybos techninių reikalavimų.
Laimei, bent sostinėje dviračių takų infrastruktūra formuojama sparčiai, jiems atsiranda vis daugiau modernių stovėjimo vietų. Vilniečiai pamėgo ir dviračių nuomą: su kaupu pasiteisino 2013 m. vasarą įdiegta VT sistema, papildanti miesto dviračių nuomos sistema „Cyclocity Vilnius“. 37 nuomos punktai užtikrina paprastą ir tinkamiausią dviračių naudojimą, keliaujant miesto centre, į darbą ir namus, leidžiant laisvalaikį. Netoli vienas kito esantys punktai turi ne mažiau kaip po 9 stovus.
Atgyvenęs planavimas gyvas ir šiandien
Dar nuo sovietinių laikų iš galvos neišeina stiprų įspūdį palikusi tuometė Vakarų Vokietijos praktika: pastačius naujų daugiabučių namų rajonėlį kurį laiką nebūdavo klojami šaligatviai, neįrengiamos įvairios paskirties aikštelės – buvo laukiama, kad naujieji gyventojai, kaip tos skruzdėlės, patys išvaikščiotų jiems patogiausius takus. Ir tik tuomet specialistai pateikdavo galutinį infrastruktūros projektą, žinoma, nenusižengdami estetikai ir pagrindinei rajono koncepcijai. Užtat Lietuva tarsi kontrastas, iki šiol vis negalinti atsikratyti specifinio sovietinio mikrorajonų planavimo. Jį savo infrastruktūra atkartoja ir kai kurie, deja, naujos statybos gyvenamieji kvartalai. Šiandien uždaryti ar susidėvėję anksčiau ten egzistavę infrastruktūriniai „patogumai“ kaskart primena, kad kažkas kitur gyvena geriau, gražiau ir patogiau. Tad ar įmanoma paskatinti spręsti Lietuvos mikrorajonų gaivinimo klausimą, nepamirštant, kad daugiabučių namų kvartalai yra organiška miesto dalis, galinti ir turinti patenkinti elementariausius gyventojų poreikius?
Iniciatyvos reikia ir iš plėtotojų, ir iš gyventojų
Kita vertus, ir patys statybų plėtotojai, ir senosios ar naujai besikuriančios gyventojų bendruomenės turėtų rodyti iniciatyvą dėl savo aplinkos infrastruktūros plėtojimo. Žinoma, viskas remiasi į finansus. Bet daug ką galima sutvarkyti, įrengti ar atnaujinti už gana nedideles sumas. Svarbu suvokti, kad net ir mažas namų kvartalas, padedamas infrastruktūros, taps savitas – o tai iškart pakelia ir jo vertę, ir pagerina bendrą miesto įvaizdį. Niekas neužginčys, kad šiandien neįkainojamas tampa sutvarkytas namų fasadas, vieta žaidimams, gražus želdinių darinys, nesutrupėjusių trinkelių takai, racionalus apšvietimas ir pan. Vilties suteikia ir vis labiau plintanti geroji praktika, kai naujų daugiabučių namų statytojai patys siūlo kurti naujakurių bendrijas, kurios savo nuožiūra gali pakoreguoti aplinkos infrastruktūros dedamąsias, pasinaudoti ES fondais. Gamintojai ir paslaugų kūrėjai irgi pateikia puikių galimybių – yra iš ko rinktis kuriant ar atnaujinant pėsčiųjų takų, želdinių zonas, laukia mažosios architektūros gaminiai, moderni žaidimų įranga, taupieji lauko šviestuvai, tvorelės, teritorijų apsaugos, dviračių stovai, didelė atliekų konteinerių įvairovė ir kiti šiuolaikiniai infrastruktūrai būtini dalykai.
