Kodėl tiltai ar pastatai negali būti amžini? Atsakymas į šį klausimą, atrodo, labai paprastas – svoris. Pastatų svoris lemia gyvavimo trukmę. Dėl įtrūkimų ir dėmių, reakcijos su lietumi ir kitais aplinkos veiksniais statybos vis dar nėra tvarios. Tad naujų, lengvų, tačiau tvirtų ir lanksčių medžiagų sukūrimas leistų užtikrinti amžinų statinių eros pradžią.

Visapusiškas perėjimas prie naujų medžiagų, automatizuotos gamybos sukurs prielaidas esminėms permainoms statybos sektoriuje, o tai leis sukurti pažangesnius ir tvaresnius miestus.

Jau dabar bandoma sukurti medžiagos, kurios reaguotų kaip žmogaus oda, o gautus signalus galėtų perduoti inžinerinėms sistemoms. Tarkim, kambaryje yra tvanku, tačiau jeigu vėsinimo sistema nesuprogramuota, ji nepradės vėsinti patalpos oro. Įsivaizduokime, kambarį, kurio sienos būtų iš pluošto, jaučiančio patalpoje esančių žmonių potyrius, pagal žmogaus nervų sistemos reakciją į aplinką, ir, reikalui esant, perprogramuotų sistemas. Skamba kaip fantastika? Ne, tai jau vyksta. 

Stiklo pluošto gelžbetonis – tai naujausia, lengviausia ir viena stipriausių medžiagų pramonės industrijoje.

Meno muziejaus Majamyje, Floridoje konstrukcijos yra iš stiklo pluošto gelžbetonio. Stiklo pluoštas yra įprasta statybinė medžiaga, tačiau stiklo pluošto gelžbetonis leis pastatui tapti amžinu.

Vis dėlto, tenka pripažinti, kad šiuo metu betonas ir kompozicinės medžiagos pasižymi didžiausiu biologinio atsako potencialu. Galimybe, atsiradus net mažiausiems pažeidimams pačiam save rekonstruoti, taip, kaip žmogaus oda kovoja su žaizda. Padidinus juslinius pajėgumus, pastatas galės greitai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Ateities sienos gebės veikti kaip biologinė medžiaga ir patys pašalinti įtrūkimus. Tarkim, betono sandaroje atsiras įtrūkimų, panašių į tokius, kurie atsiranda odoje. Betono pluoštas turi tam tikrą dervą viduje, tarsi kraują. Ši medžiaga – neskausmingos epoksidinės medžiagos mikroorganizmas. Atsiradus įtrūkimams, medžiaga, dėl medžiagos sąlyčio su oru, prasideda oksidacija. Procesas gali panaikinti įtrūkimus, reaguojant taip pat, kaip žmogaus kūnas sukelia cheminę reakciją, kad pradėtų gijimą. Kaip ir oda, mechaniniai jutikliai veiks kaip nerviniai impulsai, leidžiantys nuolat prisitaikyti prie aplinkos.

Vis dėlto, tvirtumo ir lengvumo nepakanka. Jau rytoj statybos projektuose bus naudojamos lankstesnės medžiagos, pagamintos iš anglies pluošto ir polimero arba natūralios medžiagos, tokios kaip šilkas ir medvilnė. Čia bus daug daugiau tvarių, lengvų ir pigesnių alternatyvų tankiam ir nelanksčiam betonui. Šios rūšies pažanga jau naudojama kuriant futuristinius baldus ir aukštos kokybės automobilius, tarkim, 3D spausdintas jachtas.

Kita vertus, architektai neabejoja, kad vien naujų statybinių medžiagų nepakanka. Ar nebūtų įspūdinga jeigu 3D spausdintų ne tik tiltus, bet ir kabelius juose. Kodėl negalima integruoti funkcijų į vieną procesą? 3D spausdinimas leis integruoti daviklius ir laidus. Integruoti daviklius lengvesnėse, galingesnėse medžiagose, kurios gali ne tik perduoti informaciją, bet ir pakrauti elementus, kaip baterija.

Technologijos turi didelį privalumą – jos netiki prietarais ir žmonių galvose susikurtais apribojimais. Novatoriai gali įrodyti, kad tokie projektai yra saugūs, tvarūs, nebrangūs ir veiksmingi. Tačiau norėdami, kad pažanga palengvintų statybų procesą ir užtikrintų jų kokybę, reikia, kad pramonė pradėtų eksperimentuoti ir sukurtų šiems projektams orientyrus.

Ateities statybų pažanga ateis kai pasinaudosime dabartinio potencialo teikiamomis galimybėmis.