Kitame Europos gale, toli nuo Lietuvos esanti nedidelė šalis Albanija, atrodo, negali turėti daug bendro su mūsų aktualijomis. Vis dėlto paskutinio pusės amžiaus istorija ir politiniai sprendimai lėmė ekonominius, kultūrinius ir miestų aplinkos pokyčius, kurie atrodo it patirštinta Lietuvos situacijos kopija. Kokias pamokas galime išmokti iš pastarųjų kelių dešimtmečių Albanijos architektūros istorijos? Kaip architektūra gali tapti labai sėkmingu politinės ir kartu šalies reklamos įrankiu? Kokie pavojai tame slypi? Apie tai laidoje REIKIA ARCHITEKTO kalbėjo Rūta Leitanaitė su architektu, POLIS universiteto Tiranoje dėstytoju Saimir‘u Kristo.
Neapibrėžta nuosavybė
1991 metais protestuojantys studentai nuvertė Albanijos sostinės centre stovėjusią diktatoriaus skulptūrą. Tada prasidėjo masinis albanų tautinis judėjimas. Tiranoje praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje gyveno apie 200 tūkst. žmonių. Šiandien – apie milijoną. Nekontroliuojama statyba miesto priemiesčiuose ir centrinėje miesto dalyje paslėpė istorinius paminklus, sudarkė kraštovaizdį. Dauguma šių statybų buvo nelegalios, pradedant paprastais priestatais, baigiant penkių aukštų daugiabučiais.
Atsiradęs privačios nuosavybės aspektas buvo lemiantis veiksnys, pakeitęs kraštovaizdį. Drastiškai pasikeitusios sistemos nespėjo leisti teisės aktų, kurie apibrėžtų kam priklauso nuosavybė: ten gyvenančiam žmogui, valstybei ar seniesiems žemės savininkams.
Migracijos mastai ir chaotiškos statybos buvo greitesnės nei infrastruktūros plėtra. Todėl kaip sako Saimir‘u Kristo, verslas diktavo sąlygas miestų plėtrai.
Vėliau kilo iniciatyvos, įsisteigė viešosios įstaigos, kurios inicijavo diskusiją kaip pastatyti miestą, sukurti bent reikalingiausią infrastruktūrą, tankiai apstatytose teritorijose.
Vietinio architekto svarba
Matydami tą chaosą albanai prarado pasitikėjimą savo architektais, nors tenka pripažinti, kad daugelis tų statinių buvo pastatyti be architektų. XXI amžiaus pradžioje Tirano savivaldybė priėmė nutarimą išvalyti miesto centre įrengtą krantinę nuo nelegalių statinių, o sovietinius daugiabučius nudažė įvairiomis spalvomis. Šis sprendimas išgarsino miestą visame pasaulyje. Tuomet buvo pradėti organizuoti tarptautiniai architektūriniai konkursai ir juose noriai dalyvavo garsiausi užsienio architektai.
Saimir Kristo pasakoja, kad nepaisant puikių projektų, nė vienas užsienio architektų projektas nebuvo įgyvendintas. Tiesiog tai buvo per brangios vizijos.
Visuomenė nėra Albanijoje dar labai aktyvi. Kai politika susisieja su privačiu sektoriumi, visuomenės atstovų balsas nėra toli girdimas. Architektų rolė yra šviesti visuomenę, pasakoti apie kokybišką aplinką. Tik visi kartu galėsime pasiekti daugiau.
