Jausmas, struktūra ir linija
Z. Hadid gimė 1950 m. Bagdade. Ji augo visiškai kitokiame Irake nei dabar. Bagdadas jos jaunystėje buvo liberalus, pasaulietiškas, besivadovaujantis Vakarų plėtros pavyzdžiu su greitai augančia ekonomika. Z. Hadid gimė politiko šeimoje, kuri buvo labai svarbi to meto Irake. Jos tėvas buvo politikas, ekonomistas, pramonininkas ir Irako progresinės demokratinės partijos įkūrėjas. Stebėdama tėvo veiklumą, mergina nematė nė menkiausios priežasties, kodėl ir ji negali būti lygiai tokia pat ambicinga. Nuo studijų laikų, prabėgusių Architektūros asociacijos architektūros mokykloje Londone, architektė buvo nuolat užsiėmusi, siekdama pakeisti mūsų erdvės suvokimą ne tik fizine, bet ir socialine bei kultūrine prasme.
Z. Hadid projektai apibūdinami kaip dinamiški, išsiskiriantys banguojančiomis formomis ir kristalizuotais sluoksniais. Visa tai susideda į naująjį baroką – jausmingą, gyvybingą ir žavingą architektūros rūšį, kuri tarsi šaukia: „Aš esu Hadid!“ Architektūros ekspertai pabrėžia, kad Z. Hadid savo kūriniams suteikia jai pačiai būdingo moteriško jausmingumo. Jos asmeninis stilius – plaukai, balsas, drabužiai – turi savitą ryšį su jos projektuotais pastatais: nuo Vitros geležinkelio stoties Veilyje prie Reino (Vokietija) iki Rosenthalio šiuolaikinio meno centro Sinsinatyje (JAV) ar vieno naujesnių darbų – Heidaro Alijevo kultūros centro Baku, Azerbaidžane. „Jausmingumas, lengvumas, skulptūrinė jos darbų kokybė rezonuoja su žiūrovo jausmais ir protu iškart, kai tik pamatai bet kurį architektės projektuotą pastatą“, – žurnalui „Time“ yra sakiusi dizainerė Donna Karan.
Z. Hadid projektai XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose pažymėti gilaus architektės suvokimo apie tai, kas yra XX a. pradžios avangardas ir architektūra. Siekdama išvystyti ir vėl prikelti rusų konstruktyvizmo bei italų futurizmo tyrimus, architektė išryškino savo utopinius idealus. Šiuo metu Z. Hadid studijos architektai kuria išskirtinius projektus, tinkančius įvairiausiai veiklai. Jų sukurti pastatai niekuomet nebūna nuobodūs ar kasdieniški – tai lyg fundamentalus kitaip atrodančio pasaulio pristatymas. Kartu su stipriu koncepcijų ir istorinio konteksto suvokimu gamtos formos tampa kitu pasikartojančiu architektės įkvėpimo šaltiniu. Ji atkreipia dėmesį į fizinius kontekstus ir gamtovaizdžius, taip sukuria sluoksniuotas struktūras ir galingas judančias linijas, ieško galimų modelių ir konstrukcijų sąsajų. Z. Hadid architektai anksti pradėjo naudotis skaitmeninėmis braižymo programomis. Tai leido studijai keisti tradicinius architektų darbo būdus. Bendradarbiaudama su vyresniuoju biuro partneriu Patriku Schumacheriu, Z. Hadid skrupulingai tyrė parametrinio dizaino galimybes, kurios leistų architektūros koncepcijai ir konstrukcijai tapti neregimoms lyg energijos ir materijos srovėms.
Architektūra, kuriai nepribrendome?
Z. Hadid – stipraus ir kategoriško charakterio moteris. Jos būdas, vienų vadinamas palaiminimu, kitų – prakeikimu, karjeros pradžioje jai kliudė. Ji išgarsėjo ne statiniais, o projektais, kurie taip ir likdavo tik brėžiniai. Vienas jos neįgyvendintų projektų yra ir Vilniaus Guggenheimo muziejus. Z. Hadid projektavo muziejų, derantį su pėsčiųjų tiltu, – baltą didelį pastatą su keistai išdėliotais stačiakampiais langeliais. Pastato struktūra primena katerį ar didelę jachtą, prisišvartavusią Neries krantinėje ir atnešusią gyventojams pasaulinio lygio meno kolekcijas su intelektualiu turiniu, praplečiančiu pasaulėžiūrą. Pagal numatytus grafikus 2011 m. Guggenheimo muziejus turėjo iškilti prie Baltojo tilto Vilniaus centre, tačiau data atidėta iki 2013 metų. Vėliau muziejaus idėjos atsisakyta visiškai.
2020 m. Tokijuje (Japonija) vyksiančių olimpinių žaidynių stadiono dizainą taip pat kūrė Z. Hadid. Pagal jos idėją stadionas turėjo būti panašus į dviratininko šalmą. „Zaha Hadid Architects“, kaip įprasta, pasiūlė išraiškingą futuristinės architektūros statinį. Ikoniškos bei takios stadiono formos čia išreiškia sportui būdingą dinamiką, o techniška stilistika reprezentuoja Japonijos technologinę pažangą. Nors šis projektas laimėjo konkursą, tačiau sulaukė daug kritikos dėl brangumo, didingumo ir netikimo vietai, kurioje stovėjo neseniai nugriautas 1964 m. olimpinių žaidynių stadionas. O šiemet, vieną liepos penktadienį, Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe paskelbė apie stabdomas 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių stadiono statybas dėl per daug išaugusių išlaidų. Sustabdžius jau pradėtus darbus, japonai viską darys nuo nulio. Tai ne pirmas kartas, kai Z. Hadid užmojai pasirodo per platūs net olimpinių žaidynių organizatoriams. 2012 m. Londono olimpiadai ji buvo suprojektavusi milžinišką vandens sporto centrą, sudarytą iš dviejų atskirų pastatų, banguojančių olimpinio miestelio pakraščiuose tarsi dvi rajos. Vis dėlto biudžetas neleido fantazijai įsismaginti ir projektas buvo sumažintas perpus.
Kitas pagarsėjęs Z. Hadid projektas – Kataro stadionas „Al-Wakrah“, skirtas 2022 m. futbolo pasaulio pirmenybėms. Lenktos statinio linijos daug kam pasirodė panašios į moters lyties organus, nors pati architektė tvirtina, kad putnūs pastato „skvernai“, prasiskiriantys virš ovalios centrinės angos, įkvėpti tradicinių vietinių valtelių burių. Prieštaringų vertinimų sulaukė ir Parodų, mados ir dizaino renginių centras, prieš kelerius metus atidarytas Seule. Anot kai kurių kritikų, tai tikra architektūros pornografija. Tvirtinama, kad šiame pastate lankytojams nuo pasvirusių sienų net įskausta galva.
Ledi Hadid
Nors kelias pripažinimo link nebuvo lengvas, lenktų linijų karalienė ledi Z. Hadid dabar yra viena paklausiausių pasaulio architekčių, kurios vilnijantys balti statiniai puošia miestus nuo Abu Dabio iki Baku. Savo ranką ji išbandė projektuodama tiek miestų horizontus, tiek futuristinę avalynę, raitytus papuošalus ir akį rėžiančias jachtas, tapo paveikslus, kuria žinomų prekių ženklų, tokių kaip „Swarovski“ ar „DuPont“, dizainą. Nemažą laiko dalį moteris skiria akademinei veiklai, į jos paskaitas visame pasaulyje susirenka pilnos auditorijos. Kritikai Z. Hadid vadina pačia perspektyviausia artimiausio dešimtmečio architekte. Jos veikla neabejotinai yra įvertinta: be prestižiškiausio Pritzkerio prizo (2004 m.), dažnai vadinamo Nobelio prizu architektūroje, ir RIBA Stirlingo prizų (2010, 2011 m.) už „Maxxi“ meno centrą Romoje ir Evelyn Grace akademiją Londone, Z. Hadid yra gavusi daugybę apdovanojimų už urbanistinius miestų planus bei pastatų projektus Kinijoje, Malaizijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse, tarp jų ir Japonijos meno asociacijos „Praemium Imperiale“ prizą už architektūrą (2009 m.). 2012 m. ji buvo apdovanota Didžiosios Britanijos imperijos 3-iojo laipsnio ordinu ir dabar yra tituluojama ledi Hadid.
