2013 m. žemės savininkė Amsterdamo miesto savivaldybė inicijavo naują jos raidos programą, kurią sukūrė NDSM laivų statyklos fondas. Jo direktorė A. M. Hoogland teigia, kad šiai vietai, kaip buvusiai laivų statyklai ir dabartiniam kultūros epicentrui, buvo būtina sukurti naują viziją, arba istoriją ateičiai, nes, kaip skelbia jų šūkis, užbaigti dalykai tampa nuobodūs. NDSM laivų statykla kaip pavyzdys minima visuose vadovėliuose apie miesto pionierius, urbanistinius katalizatorius ir brandinimo vietas. Kartais ji vadinama didžiausiu Europos kultūriniu inkubatoriumi, pagrindiniu Amsterdamo kultūriniu objektu, geriausiu Nyderlandų urbanistinės regeneracijos pavyzdžiu.
Ar galėtumėte trumpai priminti NDSM istoriją?
XX a. 10-ajame dešimtmetyje Amsterdamo šiaurinės dalies valdžia nusprendė surengti „Meno miesto“ projekto konkursą. Pats terminas „meno miestas“ dar nebuvo sugalvotas, konkurso sąlygose buvo prašoma tiesiog ką nors sukurti didžiuliame pastate. Buvo pateikta daug projektų. Bendruomenių organizatorė, aktyvistė, „Kinetinės šiaurės“ fondo steigėja ir pirmoji direktorė Eva de Klerk su bendraminčiais sukūrė sąjūdį, kurio tikslas – įrengti nedideles studijas ir išvalyti pastatą bei aplinką. Teritorijoje buvo organizuoti keli dideli renginiai, pavyzdžiui, „Dogtroep“, labai stiprių teatro kūrėjų trupės vaidinimai. Žiūrovai buvo žmonės, sekantys naujoves. Taip 10-ojo dešimtmečio viduryje šioje vietoje ėmė vykti šis tas naujo. Vėliau ten veikiantys miesto pionieriai, menininkai, verslininkai sukūrė „Kinetinės šiaurės“ fondą, laimėjusį „Meno miesto“ vystymo konkursą.
Iš savivaldybės jie gavo lėšų organizacinei struktūrai sukurti. Planuota, kad fondas taps pastato savininku ir turės įgaliojimus patalpas nuomoti, o menininkai investuos į šių patalpų įrengimą. Taip pat planuota, kad bus investuojama ir į aplinkos sutvarkymą. Tačiau 2009 m. fondas jau nebegalėjo visavertiškai veikti, tuomet, organizuojant procesus, nemažai dalyvavo savivaldybės žmonės; miesto administracija delegavo savo darbuotojus padėti valdyti šį mažą fondą. Be to, tapo sunku surinkti nuompinigius už menininkų studijas, tad menininkų bendrija, projekto vystytojas ir vietos valdžia nusprendė imtis priemonių. 2009 m. darbą pradėjo naujas fondas, jis per pusmetį subūrė nedidelę dviejų nuolatinių ir penkiolikos laisvai samdomų darbuotojų komandą.
Kokie šių fondų santykiai dabar?
Mes artimai bendradarbiaujame. Yra išorinis NDSM laivų statyklos fondas ir vidinis fondas – „Kinetinė šiaurė“, kuris taip pat yra ir laboratorija. Pastarasis fondas siekė tapti NDSM pastato savininku. Tai ir įvyko prieš metus. Fondas taip pat planuoja savarankiškai remontuoti pastatą – jo sienas ir stogą.
Ką galėtumėte pasakyti apie laikinumo aspektą vystant NDSM? Ar jūs susitarę dėl laikino naudojimo, ar esate sudarę nuolatinę žemės nuomos sutartį?
Šiuo metu turime stabilią sutartį. 2012 m. savivaldybė nusprendė investuoti į šį rajoną ir palaikyti jo plėtrą, nes labai svarbu jau dabar investuoti į infrastruktūrą ateities statyboms. Tai didelės investicijos – reikalingi vandentiekio, nuotekų, dujų, elektros tinklai. Savivaldybė kartu vystė ir rytinės, ir vakarinės NDSM teritorijos dalių planus. Tuomet Amsterdamo miesto tarybos narys, atsakingas už visų miesto teritorijų vystymą, nuvyko šių rajonų apžiūrėti. Jis su savo padėjėjais nusprendė, ką vystyti toliau, o kurią plėtrą pristabdyti. NDSM laivų statykloje nuspręsta apriboti rytinės dalies plėtrą, o vakarinę dalį plėtoti toliau. Vakaruose buvo suteikta teisė pagal detalųjį planą statyti gyvenamuosius namus, o rytuose leidžiama tik senų pramoninių pastatų rekonstrukcija. Mes, kaip šiame rajone dirbantis fondas, pajutome, kad skirtinga plėtra sukurs disbalansą tarp šių teritorijų. Mes suvokiame laivų statyklą kaip nedalomą visumą, vientisą rajoną, todėl ir pradėjome kurti jo ateities viziją.
Minėjote, kad fondo steigėjai yra trys partneriai: savivaldybė, menininkai ir privačios įmonės. Kokie yra privačių vystytojų interesai?
Projekte dalyvauja viena įmonė, plėtojanti vakarinę dalį. Ji taip pat investavo į rytinėje teritorijos dalyje esančių pramoninių pastatų rekonstrukciją ir sėkmingai juos pardavė investicinėms bendrovėms.
Tad akivaizdu, kad jūs vystytojui suteikiate pridėtinę vertę.
Taip, rajono vertė auga. Kai tik suplanuojama gyvenamųjų namų statyba, žmonės ima kalbėti, kad tai yra svarbiausia miesto dalis (angl. hotspot) ir įdomi vieta gyventi.
Ar nėra grėsmės, kad fondas, prisidėjęs prie rajono identiteto kūrimo, tam tikru metu bus išstumtas?
Mūsų naudojimo sutartis galioja iki 2019 m., kultūrinė sutartis su projekto vystytoju galioja iki 2022 metų. Vienas šių sutarčių priedų yra mūsų sukurta vizija. Per įžanginį Aukštamiesčio kūrybinių dirbtuvių renginį „Lofte“ man uždavė klausimą, kodėl mes kuriame viziją patvirtinus teritorijos planavimo sprendinius. Taip, tai kitoks kelias, bet mes dabar turime viziją. Taigi šiuo metu viziją kaip privalomą priedą įtraukiu į kiekvieną savo sudaromą sutartį. Tarkime, jei rengiama nauja kultūrinių mokesčių sutartis su projekto vystytoju, viena jo sudedamųjų dalių yra vystymas laikantis šios vizijos…
Bandant ją įforminti ir įtraukti į planavimo dokumentus?
Ne visai, nes planavimo dokumentai jau parengti! Pavyzdžiui, aš įtraukiau ją į pernai atnaujintą kultūrinių mokesčių sutartį. Mes įrašome ją į tarpines ataskaitas. Įtraukiame tai į eksploatacijos sutarčių vertinimo procesą. Bet, grįžtant prie jūsų klausimo, tai yra verslas ir tokia yra kiekvieno verslininko rizika – jei jūs nebegalite daugiau pardavinėti savo paslaugų, jums galas. Todėl mūsų fondas privalo nuolat ieškoti naujovių tame, ką veikiame, kaip veikiame ir kaip savo darbu vienijame bendruomenę.
Kokius nurodymus bandote įtraukti į dokumentus?
Mes tęsiame „Pačių sukurtos ateities“ susitikimus, pagal juos sudarome darbotvarkę. Vienas mūsų sukurtų projektų, pradėtas pernai gruodį, buvo tvarios laivų statyklos plėtros iniciatyva. Turime galimybę pas mus organizuojamus festivalius aprūpinti žaliąja elektros energija. Dabar visi festivaliai varomi dyzeliniais generatoriais, kurie teršia aplinką ir kelia daug triukšmo bei dulkių. Šių metų kovą planuojamo festivalio metu visa teritorija bus aprūpinta žaliąja energija. Kita iniciatyva susijusi su meniniais projektais. Pavyzdžiui, šiais metais greičiausiai galėsime priimti „Atelier Van Lieshout“ iš Roterdamo meninį projektą, sukursiantį instaliaciją specialiai NDSM laivų statyklai.
Sudėtingiausia numatyti tai, koks naujas nekilnojamasis turtas bus vystomas ir kokie žmonės atvyks gyventi į laivų statyklą. Šiuo metu vienas labiausiai įkvepiančių iššūkių – atrasti būdą paveikti sprendimų priėmimą ir vystymą, turint omenyje tai, kad mes, kaip fondas, nesame nei žemės savininkai, nei vystytojai. Taip, neturėdami svertų, mes visgi turime daryti įtaką savivaldybei ir vystytojui, siekdami nuveikti ką nors ypatinga ir sukurti kvartalą, visiškai kitokį nei aplinkinės teritorijos.
Kultūrinė veikla į teritoriją pritraukia menininkų, verslininkų, kūrybinę klasę ir kt. Kadangi Amsterdamo šiaurinė dalis istoriškai buvo darbininkų rajonas, kyla klausimas, kaip jūs sprendžiate gentrifikacijos problemą?
Pesimistai siūlytų nekovoti su gentrifikacija – ji vis tiek nugalės. Optimistai pasirinktų lengvąją gentrifikacijos versiją, būtent taip vystymą suvokiu ir aš. Privalome turėti visiems priimtiną dešimties metų ateities viziją. Šis eksperimentinis Amsterdamo rajonas gali būti įdomi vieta tik tuo atveju, jei kultūros pramonei, kultūros žmonėms ir kultūros bendruomenei bus leidžiama čia būti. Pavyzdžiui „Kinetinės šiaurės“ fondas gali suteikti 250 studijų kaip pigią erdvę darbui. Ji kainuoja apie 50–60 eurų už m2, kas įkandama ir gana pigu šiame rajone.
O kaipgi žmonės, gyvenantys aplinkiniuose rajonuose, ne tiesiogiai NDSM teritorijoje? Gal jūs turite specialiai jiems skirtų programų?
Daugybė kaimyninių rajonų žmonių lankosi laivų statykloje, eina į restoranus, vieši renginiuose ir pan. Be to, sukūrėme laikiną muziejų, pavadintą „NDSM Revisited“. Tai projektas buvusiems laivų statyklos darbuotojams, kuriems dabar 60–70 metų. Jie renka laivų statyklos eksponatus, juos saugo ir pristato visuomenei. Tai vienas mūsų sukurtų projektų. Beje, šie žmonės kviečiami ir į „Pačių sukurtos ateities“ susitikimus. Organizuodami festivalius, į juos kviečiame žmones, kurių pajamos mažos.
Ar organizacijos iš apačios (angl. bottom-up), paprastai siejamos su alternatyviomis subkultūromis, turi įgūdžių vystyti projektus savarankiškai? O gal jos iš anksto pasmerktos žlugti?
Nepaisant kylančių problemų, negalima sakyti, kad judėjimai iš apačios nežino, kaip valdyti fondą ar būti didžiulio pastato su 250 menininkų savininku ar idėjiniu vadu. Taip teigti būtų pernelyg lengva. „Meno miestas“ sulaukė didžiulės sėkmės. Tai Amsterdamo dalis, apie kurią visi kalba; žmonėms patinka tai, kas čia vyksta. Žinoma, visada galima norėti daugiau, bet aš, būdama optimistė, manau, kad turime puikią terpę dirbti. Projektui skirta daug laisvo laiko, daug paramos sulaukta iš aktyvių miestiečių, menininkų, motinų su vaikais, riedutininkų. Jiems niekas už tai nesumokėjo, bet tai suteikė daug kinetinės energijos.
Ką manote apie savivaldybės vaidmenį, ar ji jums padeda? O gal ji tiesiog kratosi savo funkcijų, nes prižiūrėti teritoriją, ją eksploatuoti ir vystyti – jos tiesioginis darbas? Ar perleisti iniciatyvą menininkams jai nėra labai patogu?
Vietos valdžia – vienas geriausių ir artimiausių mūsų partnerių, taip pat ir investicine prasme. Suprantu, kad mes, kaip fondas, valdžios organams darome didžiulę paslaugą. Prisidedame prie teritorijos vertės didinimo, bet būtent už tai mums ir moka. Mes sugebame išlaikyti septynis darbuotojus, galime vystyti projektus. Be to, savivaldybė leidžia mums per kitą festivalį nuomoti jiems priklausančias automobilių aikštelės vietas, o tai mums atneš papildomų pajamų.
Visa jūsų sukurta kultūrinė ir socialinė vertė staiga gali tapti tiesiog paprasta komercine verte. Ar yra koks nors būdas išsaugoti kultūrinį aspektą?
Žvelgdami į ateitį, jei mums iš tiesų atiteks dalis pajamų, uždirbtų iš komercinės veiklos šioje teritorijoje, galime sakyti, kad galėsime įvesti naujovių, toliau kurti programas ir užsiimti žemės nuoma. Taip galėtume toliau įgyvendinti tikslus. Turime sukurti strategiją, įtraukiančią būsimus laivų statyklos teritorijos gyventojus. Tai yra vienas ateinančių metų iššūkių.
Ar menininkai, atvykstantys dirbti į NDSM, atsižvelgia į laivų statyklos tapatumą? Ar jie tiesiog nekreipia į tai dėmesio?
Manau, kad būna visaip. Dar prieš atsirandant fondams, vienas garsiausių meno renginių laivų statykloje buvo organizuotas grupės „Dogtroep“. Tai buvo spektaklis, pritaikytas būtent laivų statyklos teritorijai – naudojantis vandenį, keliamuosius kranus, šviesas. Kita iniciatyva buvo „Robodock“ – festivalis su daug ugnies, vėjo ir metalo, kažkas panašaus į „Burning Man“. Šie renginiai turi meninę vertę, mano nuomone, jie siejasi su šios teritorijos kontekstu ir atmosfera – šiurkščia ir stipria. Mūsų vizija taip pat atsižvelgia į teritorijos istoriją. Norėtume, kad ši teritorija išlaikytų laivų statyklos įvaizdį ir joje būtų erdvės pramoniniams elementams.
Vilniuje, kitaip nei Amsterdame, didžioji dalis nekilnojamojo turto yra privatizuota. Miesto savivaldybę galbūt domintų Aukštamiesčio teritorijos, kaip svarbios kultūrinės miesto dalies, vystymas, bet ji valdo labai mažą nekilnojamojo turto dalį.
Nežinau kaip Vilniuje, bet Amsterdame savivaldybė yra atsakinga už visų viešųjų erdvių priežiūrą ir jų kokybės palaikymą. Vystant biurus ar gyvenamuosius pastatus, kokybiškos viešosios erdvės padidina jų patrauklumą. Aukštamiesčio bendruomenė norėtų vystyti teritoriją kaip kultūrinę miesto dalį, kaip Senamiesčio analogą, suteikiantį miestui daugiau įvairovės. Savivaldybė galėtų ir turėtų rūpintis investicijomis į viešąsias erdves, tuomet verslininkai susidomės galimybe vystyti šią teritoriją. Toks galėtų būti susitarimas ir tai suteiktų sinergijos. Jei šis procesas pasisektų, tai pritrauktų turistų, jaunųjų verslininkų, kūrybingų žmonių. Man atrodo labai logiška ir realu suformuoti tinkamą organizaciją, sukurti strategiją, suplanuoti procesą, rasti investuotojų. Jei savivaldybė patvirtintų viešųjų erdvių tvarkymo biudžetą, po ketverių metų procesas galėtų prasidėti. Man, būnant Amsterdamo Vesterparko rajono mere, prireikė ketverių metų vystymo planams parengti ir ketverių metų jiems įgyvendinti. Turto savininkai suremontavo statinius tuomet, kai savivaldybė pasirūpino kokybiškomis viešosiomis erdvėmis su gražiomis žaidimų aikštelėmis, gražiais parkais ir gatvėmis. Tai sustiprino ir socialinę infrastruktūrą – erdves vaikams bei paaugliams. Buvo paremti ir vietiniai prekybininkai. Turiu tokios patirties ir mačiau, kaip keičiasi parkas bei gyvenamieji kvartalai, kuriems vystyti sukūrėme organizaciją.
Kokie jūsų įspūdžiai apsilankius Vilniaus Aukštamiestyje? Ar įžvelgiate potencialą Aukštamiesčio teritorijoje?
Niekada nesu buvusi čia anksčiau. Atvykome į išties mažą oro uostą, nuvažiavome taksi į viešbutį, paskui tiesiai į „Loftą“ Aukštamiestyje. Bet aš iš tikrųjų labai norėjau pamatyti Senamiestį. Turėjau susidaryti įspūdį, kaip atrodo geriausia miesto dalis, nes buvau įsitikinusi, kad pamačiau vieną blogiausių. Norėjau pamatyti aukštą kokybę ir suprasti, kas Vilniuje yra aukšta, kas yra kokybė. Tai, ką pamačiau, man iš tikrųjų paliko įspūdį. Tad, mano nuomone, jūs Vilniuje turite atskaitos tašką, nusakantį, kas yra aukšti standartai, aukšta kokybė, kas yra įdomu ir gyvybinga. Žinoma, negalėčiau vertinti socialinio poveikio, pajamų lygio, bendruomeniškumo. O dėl Aukštamiesčio teritorijos, jei meras žino ir mėgsta savo miestą, jis turėtų susitelkti į kvartalus, supančius Senamiestį. Turėdamas tokių ambicijų, jis galėtų pradėti projektus kaip valdžios atstovas, kaip naujo vystymo skatintojas. Nauja plėtra turėtų būti šiuolaikiškas procesas, kurio metu žmonės prisiimtų atsakomybę, turėtų bendrą viziją ir suderintą vystymo projektą, kuris padėtų sukurti klestintį rajoną.
NDSM nuotraukos
