Daugiau nei prieš pusę amžiaus dailininko Rimanto Didžpetrio sukurtas bareljefas „Nidoje“ ir vėl  puošia Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ pastato sieną. Restauruotas kūrinys tapo simboline  jungtimi tarp senojo centro pastato ir naujojo.

Šio, 1972-aisiais sukurto, bareljefo išsaugojimas buvo viena iš „Agilos“ architektūrinio koncepcijos konkurso sąlygų ir rekonstruotame pastate tapo pagrindinio įėjimo į pastatą akcentu.

Betoninį bareljefą restauravo restauratorė Rūta Glinskytė Kavaliauskienė kartu su vyru skulptoriumi Nerijumi Kavaliausku.

Nuimant kūrinį nuo senojo pastato sienos, buvo neįmanoma išsaugoti jo vientisumo, tad bareljefą restauratoriams teko surinkti iš beveik šimto atskirų dalių, kurias Neringos savivaldybei teko gabenti iš Nidos į Varėnos rajoną.

„Didžiausia gyvenime dėlionė. Kiekvieną gabalą reikėjo pakelti po ne vieną dešimtį kartų. Ir lengviausias iš jų apytiksliai svėrė 56  kilogramus. Viską reikėjo surinkti, kad kiekvienas gabalas ateitų į savo segmentą ir gautųsi tos trys pano plokštės“, – su restauravimo procesu supažindina N. Kavaliauskas.

Kaip supažindina skulptoriaus, iš viso naujai reikėjo atkurti 9 įvairaus dydžio detales. Būta svarstymų, išlaikant stilistiką, trūkstamas dalis sukurti iš lengvesnės medžiagos, bet nuspręsta, kad tai turi būti taip pat betono gaminiai ir pirmenybė turi būt skirta kūrinio originalumo užtikrinimui.

„Restauratoriaus etika diktuoja savo principus, tad nusprendėme, kad jei įmanoma, originalo išsaugoti kuo daugiau. Net dažyti nesiryžome“, – pabrėžia N. Kavaliauskas.

Restauravimo darbai Varėnos rajone truko mėnesį ir dar prireikė penkių dienų darbo Nidoje, kad bareljefas būtų pakabintas ant restauruoto Nidos KTIC „Agila“ pastato sienos. Beveik penkiasdešimt metų iš trijų segmentų padarytas betoninis meno kūrinys buvo pritvirtintas prie gelžbetoninės sienos, tad teko ieškoti sprendimų, kaip jį pritvirtinti prie naujojo pastato.

„Iššūkis buvo kaip surinkti ant kažkokio karkaso, kaip padaryti,  kad apšiltintai sienai tektų kuo mažiau svorio“, – pasakoja N. Kavaliauskas.

Kiekvienas segmentas buvo surinktas ant metalinio karkaso, sveriančio apie toną. Galutinis kiekvieno segmento svoris sudarė po tris tonas. Pritvirtinti meno kūrinį prie sienos prireikė keturių armatūros strypų, taip pat turėjo būti sugręžti poliniai pamatai.

Restauratoriams Nidoje teko darbuotis audringomis pirmosiomis lapkričio dienomis, darbai užsitęsdavo kone iki vidurnakčio.

Kaip pasakoja Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, bareljefo išsaugojimas tapo nemenku iššūkiu iš pradžių ieškant sprendimų kaip jį saugiai nukelti, o vėliau – restauruoti ir vėl pritvirtinti prie „Agilos“ sienos.  

„Kūrinys rekonstruotam pastatui tarsi įkvėpė gyvybės ir sugrąžino vaikystės prisiminimus, kaip smalsaudami šį reljefą vis liesdavom. Tikiuosi, kad tiek šis meno kūrinys, tiek neilgai trukus duris atversiantis naujasis „Agilos“ pastatas kurs naujus, gražius Neringos kultūrinio, turistinio bei bendruomeninio gyvenimo prisiminus“, – sako meras D. Jasaitis, besidžiaugiantis, kad restauratoriams pavyko išsaugoti kūrinio autentiškumą.

Reljefas „Nidoje“ – Neringoje gyvenusio dailininko Rimanto Didžpetrio diplominis darbas, sukurtas 1972 metais, baigiant S. Žuko taikomosios dailės technikumą. 1978–1984 m. R. Didžpetris studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1974 m. gyveno ir dirbo Neringoje. Šiuo metu gyvena užsienyje.