Techninis darbo projektas – reveransas generaliniam rangovui
„Cembrit Oy“ regiono vadovas Virginijus Barišauskas turi sukaupęs nemenką patirtį pastatų atnaujinimo procese. Dalyvauta ruošiant statybininkams vėdinamųjų fasadų įrengimo statybos taisykles, teiktos pastabos šiuo metu galiojančiam vėdinamųjų fasadų statybos techniniam reglamentui, parengti darbų aprašai Centrinei perkančiajai organizacijai (CPO).
„Per visą pastatų modernizacijos laikotarpį nuo 2005 m. keitėsi, tobulėjo finansavimo ir konkursų vykdymo tvarka. Pagrindiniai modernizacijos etapai jau kaip ir aiškūs: pradedant daugiabučio namo atnaujinimo inicijavimu ir baigiant valstybės parama bei įmokomis už atliktus modernizavimo darbus. Džiugu tai, kad modernizuojamų pastatų skaičiumi lenkiame kaimynus, tačiau mums labiausiai akis bado suplaktas į vieną „krūvą“ rangos darbų ir techninio darbo projekto pirkimas“, – pastebi įmonės atstovas. Techninis darbo projektas, vienas svarbiausių modernizavimo etapų, lemiantis projekto kokybę ir galutinį rezultatą. V. Barišauskas nurodo, kad, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, generalinis rangovas, laimėjęs viešąjį pirkimą daugiabučio namo atnaujinimo (modernizacijos) darbams atlikti už mažiausią kainą, projektą stengiasi įgyvendinti mažiausiomis sąnaudomis. Po tokio konkurso laimėtojo atrankos ar techniniam darbo projektui skiriamas pakankamas dėmesys? Statybininkai vadovauja projekto paruošimui ir dėl to labai nukenčia ne tik projekto kokybė – dažnai kažkas pamirštama, atsitinka, kad kažkas nenumatyta, paaiškėja, kad kažko nepaskaičiuota. Be to, toks techninis darbo projektas dažnokai dėl mažų skiriamų lėšų sukurpiamas „copy – paste“ principu, todėl vėliau reikalingos projekto korekcijos, papildomi sprendimai, už kuriuos architektai jau nebegauna jokio atlygio. Koks tokiu būdu atlikto projekto gaunamas rezultatas?
„Šiuo metu turime vaizdą tokį, kad pastato estetikai neskiriama praktiškai jokio dėmesio, tik kartais bandoma išlaikyti bendrą miesto ar kvartalo spalvinį sprendimą. Fasadams naudojamos pigiausios medžiagos, kartais net spalvos pritempiamos prie pigesnių, nors ir nelabai spalviškai patrauklių variantų – mat konkursą laimėjęs generalinis rangovas stengiasi sutaupyti kiekvieną centą. Bet toks atnaujintas pastatas turės būti eksploatuojamas ne vieną dešimtmetį! Ar kas galvoja, kaip architektūriškai jis atrodys po 20 ar 30 metų? Gal kartais praverstų ir drastiškesni sprendimai? Galimybių yra, bet ko tuomet trūksta?“ – retoriškai klausia V. Barišauskas.
Projektavimą būtina atskirti nuo statybos proceso
Kodėl po tokios „renovacijos“ objektai išlieka nepatrauklūs arba, nepakeitus spalvų paletės, pastatai ir vėl lieka beveidžiai? Išskirtinumas, kurį galima būtų suteikti pastatams būtent šio modernizavimo metu, neužgimsta. „Mūsų nuomone, projektavimo procesas turi būti visiškai atskirtas nuo statybos proceso. Tik visiškai suderinus ir atlikus modernizuojamo objekto techninį (kad ir tipinį) darbo projektą, galima pastatus renovuoti be didelių ginčų, o galutinis rezultatas – ypač renovuojant darželius ir mokyklas – būtų žymiai patrauklesnis. Taip pastatai atliktų ne tik statistinį vaidmenį atnaujinamų pastatų registre, bet netgi papuoštų miesto erdves, – sako „Cembrit“ regiono vadovas, įsitikinęs, kad būtent projektavimui reikia skirti didesnį dėmesį. – Architektai turėtų ne tik mechaniškai padirbėti su projektu, bet ir turėti galios projektavimo stadijoje, pateikdami savo sprendimus dėl pastato funkcionalumo ir estetinio vaizdo. Neužtenka vien tik surašyti technines specifikacijas generalinio rangovo pateiktoms medžiagoms. Neviltį kelia daugybė pavyzdžių, kai projektui įtakos neturi net pats užsakovas, kuris moka pinigus!“ Stebina faktas, kad šiuo atveju po viešojo pirkimo jau nei architektas, nei užsakovas nebeturi pagrindinės galios savo nuomonei pateikti dėl projekto. Juk pagrindinis projekto finansuotojas yra užsakovas, o ES ir savivaldybės lėšomis padengiama nedidelė dalis visų darbų. Be to, ši dalis kasmet mažėja. O kur dar IP parengimas, viešojo pirkimo ir techninės priežiūros išlaidos. Ar tikrai visas šis procesas negali vykti kitaip? Ar skaičiuodami atnaujintus pastatus nepamirštame jų kokybės? Juk užsakovas tikisi ilgalaikio rezultato.
Jei kitaip neišeina, remkimės geros praktikos pavyzdžiais
Nereikia ieškoti pavyzdžių labai toli. Turime pakankamai gerų pavyzdžių iš ankstesniųjų modernizuotų projektų Lietuvoje, kai, gyventojams pritarus, pastatui modernizuoti visų pirma būdavo padaromas pastato techninis darbo projektas ir tik po to renkamas rangovas darbams atlikti. Architektai galėjo iš tikrųjų pasireikšti kurdami projekto architektūrinį įvaizdį, fasadams suteikdami išskirtinę išvaizdą. Pavyzdžiui, 2012–2013 m. Joniškio rajone atnaujinti Žagarės vaikų lopšelis-darželis (žr. nuotrauką), 2013 m. Sendvario mokykla Klaipėdoje – juos modernizavusių architektų pastangas gražiai atspindi akį traukiantys pastato fasadai.
Didelį dėmesį išoriniam pastato vaizdui skiria mūsų kaimynai latviai. Prieš 30–40 m. statytus pastatus renovuoja suomiai, švedai, vokiečiai (žr. nuotraukas). Jų atnaujinami pastatai neatrodo nuobodūs, nes architekto idėjos derinamos su užsakovo pageidavimais. „Todėl, mūsų nuomone, pakeitę modernizavimo sistemą ir surengę atskirus projektavimo bei statybos viešuosius pirkimus, turėsime ne tik išsamesnį techninį darbo projektą, tikslesnę sąmatą, aiškesnę modernizuojamo pastato vykdymo eigą, bet ir patrauklius renovuotus pastatus, kurie savo estetiškais, stilingais fasadais tenkins gyventojus ir dar labiau iškels pačios senųjų statinių modernizacijos svarbą“, – įsitikinęs „Cembrit“ regiono vadovas V. Barišauskas.
