Živilė Šimkutė: „Nematoma išmanaus miesto pusė“

2019 m. balandžio 12 d.

Kalbėdami apie išmanųjį miestą per dažnai pamirštame tą miesto dalį, apie kurios estetiką niekada nekalbėsime, kuri užtikrins kaip šiltai ir patogiai gyvensime, kuri tyliai cirkuliuose vamzdžiuose, paslėptuose po žeme. Dažniausiai ją prisimename, kai miesto, rajono ar pastato gyvenimas sustoja. „Kerinti miesto panorama, zujantys automobiliai, papuoštas viešasis transportas, gėlės, medžiai, per perėjas skubantys miestiečiai – tai atributai kurie charakterizuoja miestą. Tačiau yra ir kita, nematoma miesto pusė. Ji purvina, susivėlus ir skleidžia nemalonų kvapą, tačiau be jos, miestas nustotų „veikti““, – sako „MASH Studio“ urbanistikos ir strateginio planavimo biuro partnerė, KTU Aplinkos inžinerijos instituto dėstytoja Živilė Šimkutė, maloniai sutikusi pasikalbėti apie miestų infrastruktūrą.

Jūs specializuojatės architektūrinių ir urbanistinių galimybių studijų procesų valdyme. Kaip vertinate dabartines Lietuvos miestų charakteristikas ir kelią, kuriuo pasirinko eiti?

Šiuo metu Lietuvoje miestai vystomi šiek tiek chaotiškai. Pasigendu integruoto planavimo. Galvojama, kad viskas augs, vystymą įsivaizduojame kaip kiekybinę plėtrą, o tai yra problema. Daugybę miestų ir miestelių yra nusimatę perteklinį potencialą. Kaip pavyzdžiui, Vilniaus bendrajame plane numatyta daug naujų teritorijų, tačiau mieste yra nemažai dar neišvystytų teritorijų. Panaši situacija yra mažesnių miestelių bendruosiuose planuose, kurių dauguma buvo sudaromi dar prieš krizę, augimo laikotarpiu, kai save apgaudinėjome, kad kažkas ateis ir viską išvystys. Ne viskas vyko taip kaip planuota. Todėl daug teritorijų yra neužbaigtos, jos vis dar planuojamos galvojant apie erdvinį vystymą (pastatai, gatvės, viešosios erdvės), tačiau pamirštame socialinę infrastruktūrą, pamirštame kokie bus žmonių poreikiai ateityje. Taip susiformuoja didelė rizika, kurią net galėčiau įvardinti kaip „tiksinčią bombą”. Šią riziką įvardijo ir iš Belgijos atvykęs urbanistas Johan van Reeth, t.y. nevaldoma priemiesčių plėtra.

Prie didžiųjų Lietuvos miestų išaugusios milžiniškos vienbučių teritorijos užprogramuoja tam tikras problemas. Į šiuos kvartalus besikeliantys žmonės galvoja, kad nuosavos žemės lopinėlis ir atstumas nuo miesto šurmulio užtikrins gyvenimo kokybę, deja realybė kitokia. Kol jaunai šeimai reikia didžiąją dalį laiko praleisti automobilyje, keliaujant iš namų į darbus, vežti vaikus į mokyklas ir būrelius (nes priemiesčiuose viešasis transportas važiuoja retai, nėra pėstiesiems šaligatvių..), problemos nėra. Ji atsiranda, kai žmonės sulaukia pensijinio amžiaus. Kas bus su priemiesčių teritorijomis kai ten gyvenančių žmonių didžioji dalis išeis į pensiją? Ar jie galės vairuoti automobilį, kad nuvykti iki sveikatos priežiūros įstaigų? Ar jie galės susimokėti už šildymą, nes pastatyti namai yra netvarūs. Žmonėms senatvėje teks labai kardinaliai keisti įpročius, tam, kad prisitaikytų. Ir tai nebus problema, jeigu jų vaikai galės išlaikyti savo tėvus ir jų namus, priemiesčiuose. Deja, tendencijos kitokios. Jaunas žmogus šiandien neturi tiek resursų, kad išlaikytų ir savo šeimą, ir, jeigu tėvų pensija bus nepakankama, palaikytų tėvų gyvenimo kokybę, išlaikytų tėvų namus ir tas teritorijas, užtikrintų, kad tėvai galėtų pasiekti socialines įstaigas.

Kokia yra ta „nematoma“ miesto pusė, be kurios miestas nustotų „veikti“? 

Jeigu kalbame apie urbanizuotas teritorijas tai jos yra sistema, kuri susidaro iš daugybės dalių: pastatai, gatvės, dviračių takai, parkai, ir yra ta nematoma dalis – tai elektros tiekimas, šildymo tiekimas, atliekų tvarkymas, nuotėkų tvarkymas. Gyvavimui yra svarbios abi dalys. Juk jeigu į pastatą staiga nustoja tiekti elektros energiją, gyvenimas ten sustoja. Tas pats yra ir su šildymu. Išmanaus miesto idėja kalba, kad tai nėra tik technologijos, kuriomis pripumpuojame miestą ir tada miestas staiga pradeda veikti efektyviau. Išmaniojo miesto idėja kalba, kad visos sistemos veikia tarpusavyje.

Architektai ir urbanistai turi labai kompleksišką aplinką, kur reikia atsižvelgti ne tik į erdvinius dalykus, gamtos  ir kultūros paveldo, bet reikia galvoti ir kaip ten judės žmonės, ir prekės, kaip atitekės elektra.  Turi galvoti kaip bus užtikrinamas švarus oras, kaip bus šildoma, ir tai nėra lengva užduotis.

Išmanaus miesto koncepcija kalba apie tai, kad renkame duomenis ir tie duomenys padeda priimti sprendimus kaip tą sistemą padaryti efektyvesne nei veikė iki šiol. Kaip pavyzdžiui, elektros tiekimas gali labai daug pasakyti apie žmonių įpročius, tarkim, kur yra daugiausiai suvartojama energijos, kodėl. Šilumos energija taip pat. Nepaisant to, kad padarysime šilumos sistemą labai efektyvią, atnaujinsime vamzdynus, šilumą generuosime tvariais būdais, nieko gero nebus, jeigu visi mūsų pastatai bus kiauri kaip rėčiai. Ir tai yra geras pavyzdys kaip skirtingos sistemos turi sąveikauti tarpusavyje. Ne šilumininkai mums turi pasakyti, kad stengiasi padaryti sistemas kaip įmanoma efektyvesnėmis, o žmonės nenori statyti aukštesnio energinio efektyvumo statinių arba renovuoti senų, todėl jų pastangos nueina veltui.

Išmanus miestas reiškia, kad mes dirbame išmaniai. Svarbiausia yra užtikrinti žmonėms gyvenimo kokybę, kad visi galėtų naudotis tomis pačiomis paslaugomis, visi turėtų galimybę turėti prieinamą būstą, kad visi galėtų pasiekti žaliąsias viešąsias erdves, kad oro kokybė būtų puiki, o vaikai galėtų lakstyti gatvėmis ir turėti kokybišką socialinį gyvenimą.

Ar išmaniuoju miestu gali tapti mažas miestelis?

Išmanusis miestas gali būti ir mažas miestelis, ir kaimelis. Galbūt net mažam miesteliui to pasiekti yra lengviau, nes yra mažiau dedamųjų, mažiau interesų grupių. Tiek mažas, tiek didelis miestas gali ir geba efektyviai naudoti savo infrastruktūrą, žinoma tam yra reikalingos investicijos. Jeigu mes kalbame, kad reikia suprasti tas sistemas, reikia jas matuoti, stebėti, reikalingos investicijos ir į žmones, ir į technologijas. Dėl to mažiems miesteliams, kurie nesurenka tiek daug mokesčių, valstybiniu mastu reiktų pagelbėti. Bet tikslas būtų padėti ne dėl to, kad jie turėtų sistemas, kad galėtų stebėti, bet tam, kad būtų užtikrinama tų miestelių gyventojų gyvenimo kokybė.

Kokias išmanaus miesto priemones, galinčias padėti miestams tapti švaresniems ir efektyvesniems, įvardintumėte? 

Nuotekų, elektros, šilumos tiekimo infrastruktūra. Išmaniausias dalykas ką mes galime dabar padaryti, tai yra ruošti specialistus dirbti su šiomis sistemos. Skirtingų sričių specialistai neturi išmanyti visko. Jie turi mokėti bendradarbiauti ir identifikuoti tam tikrus sisteminius ryšius. Kitaip mes negalėsime kompleksiškai žiūrėti į teritorijas. Jos mums atrodys komplikuotos, chaotiškos, sudėtingos.

Tarkim, kai kalbame apie ekologines ekosistemų teikiamas paslaugas ir žaliąją infrastruktūrą, turime paminėti šlapžemes, pelkes, kurių viena iš atliekamų funkcijų yra vandens valymas. Švedijoje prie vandens valymo įrenginių įrengiamos pelkės. Jų funkcija – valyti teršalus nuotekose, kurių jau negali išvalyti įrenginiai dėl to, kad tos dalelės yra per mažos. Gamta puikiai su tuo susitvarko. Olandijoje pažengta dar toliau ir šlapžemės įrengiamos viešosiose erdvėse. Kai mes galvojame apie miesto žalias zonas, jos nebūtinai turi būti apribojamos atlikti žalumo funkciją. Jos gali sugerti vandenį ir taip mažinti vamzdynų apkrovimą. Tai ypač aktualu didėjant iškrentančių kritulių kiekiui. Kritulių iškris vis dažniau ir daugiau, o mes prieisime prie ribos, kai negalėsime platinti vamzdyno. Todėl tą funkciją bent dalinai gali atlikti žaliosios zonos. Kartu tai leistų supažindinti gyventojus, kad tie augalai valo teršalus, kad paprasti ekologiški sprendimai padeda apsisaugoti nuo potvynių. O su liūtimis reikia tvarkytis, nes miestuose yra daug teritorijų nuklotų asfaltu. Purvinas vanduo nuo automobilių išmetamų teršalų, nenubėga ir kenkia žmogaus sveikatai. Kai esame susitarę, kad žmogaus sveikata ir tai lemiantys aplinkos veiksniai mums yra svarbūs, t.y. vertybiniai, tada kalbėdami tiek apie elektrą, transportą, šilumą ar kitus planavimo lygmenis, mes siekiame vieno, to išsikelto vertybinio tikslo.

Urbanistė Živilė Šimkutė apie nematomą miesto infrastruktūrą ir išmanaus miesto priemones, kurios gali padėti miestams būti efektyvesniems ir švaresniems pasakos STRUCTUM projekto „Išmanusis miestas” ir Litexpo organizuojamos konferencijos „Nauja išmanaus miesto dimensija” metu. Tarptautinė konferencija „Išmanaus miesto dimensija“ vyks  2019 m. balandžio 25 d. (ketvirtadienį), 10 val. LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius, 5.3 konferencijų salėje, parodos „RESTA“ metu. Planuojama konferencijos trukmė – 4 val. Registruotis į konferenciją galite čia.

https://structum.lt/wp-content/uploads/2019/03/download-2.png

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!