Ar architektūros disciplina išlaikys tinkamas pozicijas debatuose dėl miestų ateities? Šis klausimas tampa ypač aktualus spartaus technologinio progreso sąlygomis. Formuojant miestų aplinką vis dažniau prioritetas teikiamas naujos kartos technologijų, kaip autonominiai automobiliai, personaliniai prietaisai ar atsinaujinančių energijos šaltinių sistemų diegimui, o ne kūrybinės minties originalumui. Akivaizdu, kad formuojasi naujo požiūrio, apjungiančio kintančias gyvensenos praktikas ir technologines inovacijas vieningame urbanizuotos aplinkos modelyje, poreikis.
Architektūros ir technologijų sąveika
Technologijos visada veikė architektūros sritį, ir priešingai – architektūrinės idėjos sukurdavo prielaidas technologijų raidai. Pramonės revoliucija, kaip gamybos priemonių ir darbo santykių kaitos rezultatas, kultūrinių ir ekonominių santykių intensyvėjimas, kaip susisiekimo sistemų plėtojimo pasekmė, bei kitos inovacijų bangos paliko pėdsaką ne tik miestų formoje, bet ir jų planavimo bei projektavimo praktikoje. Ankstesnių technologinio progreso ciklų metu radosi įvairių urbanistinių koncepcijų ir projektų, kaip “Miesto sodas” ar “Vaikščiojantis miestas”, kuriais siekta ne tik reaguoti, bet dažnai ir diktuoti galimas miestų technologinio progreso kryptis. Tačiau pastaruoju metu pradeda ryškėti gilėjanti šių sričių atskirtis. Silpnėjančios sąsajos užfiksuotos telekomunikacinių technologijų (interneto ir kt.) tarpsnio pabaigoje. Ši tendencija stebima ir šiuo metu sparčiai besivystančių intelektualiųjų technologijų (dirbtinio intelekto ar išplėstinės realybės) kontekste. Pastarųjų technologijų įsitvirtinimas įvairiose gyvenimo srityse aktyviai pakeis atskirų individų gyvenseną ir jų grupių elgseną. Tačiau jų tiesioginis taikymas sprendžiant dabartinius miestų raidos iššūkius kol kas ribotas.
Ankstesnių technologinių inovacijų poveikis aiškiai matomas ir Vilniaus miesto audinyje. Vieni ryškiausių ir teritorine aprėptimi labiausiai išsiskiriantys yra masinės statybos gyvenamieji rajonai, atstovaujantys transporto ir iš dalies telekomunikacinių technologijų sklaidos įtakoje formuotas urbanistines struktūras. Nors apie šių miesto dalių raidos problemas diskutuojama daug, jų galimybės adaptuotis būsimiems gyvensenos pokyčiams yra ribotos. Kaip specifinis gyvenamosios aplinkos tipas, masinės statybos gyvenamieji rajonai pasižymi aukštu demografiniu potencialu (didele gyventojų koncentracija), tačiau šiuo metu taikomi jų regeneracijos modeliai neatliepia kintančių visuomenės lūkesčių, kurie gali būti siejami ir su technologiniu progresu.
Masinės statybos gyvenamųjų rajonų ateitis
Siekiant paruošti masinės statybos gyvenamuosius rajonus ateities iššūkiams, jų aplinka turi būti transformuojama ne tik sprendžiant šiandienines problemas, bet ir vertinant visuomenės poreikius ateityje. Būtent šis požiūris ir jo pagrindu kurtas eksperimentinis regeneracijos modelis buvo pritaikytas Justiniškėse, Vilniuje. Šio gyvenamojo rajono dalies regeneracijos programa ir pasiūlymai grindžiami holistinio miesto koncepcija. Pastarojoje prioritetas skiriamas aukštai gyvenimo kokybei ir individo sveikatai. Siūloma kurti mišrią, daugiafunkcę, socialinę, psichologinę ir fizinę individų bei bendruomenės gerovę užtikrinančią gyvenamąją aplinką. Dėl masinės statybos gyvenamiesiems rajonams būdingų tipiškų erdvinės ir funkcinės organizacijos sprendimų, eksperimentas gali būti pakartotas kitose panašaus pobūdžio ir problematikos miesto dalyse.
Pasitelkiant urbanistines inovacijas, įvairinama gyvenamųjų būstų struktūra, kuriama šiuolaikiška susisiekimo infrastruktūra, atkuriama ir papildoma gamtinė aplinka, transformuojami edukacinės paskirties objektai, sudaromos prielaidos formuotis vietos ekonomikai, skatinti gyventojų užimtumą, numatyta galimybė teritorijoje plėtoti tiek fizinę, tiek ir plika akimi nematomą, virtualią kibernetinę infrastruktūrą.
Detalizuojamas Justiniškių gyvenamojo rajono fragmentas apima atnaujinamą gyvenamosios bendrijos zoną ir ties centrine teritorijos ašimi (dab. Taikos g.) formuojamus mikro-būstus. Pagrindiniu projektuojamo mišrios paskirties urbanistinio mazgo akcentu tampa bibliotekos pastato tūris, veikiantis kaip jungtis tarp gretimybėse numatomų edukacinės bei laisvalaikio-užimtumo paskirties urbanistinių kompleksų. Pastarasis savyje talpina ekspozicines (galerija) bei kitas renginių, maitinimo ir komercines patalpas. Numatyta plati funkcinė programa atliepia įvairialypius vietos gyventojų ir lankytojų ateities poreikius.
Masinės statybos gyvenamieji rajonai yra chrestomatinis vienalaikės technologijos dominuojamos architektūrinės kūrybos pavyzdys. Tačiau šių gyvenamųjų struktūrų ateitis priklauso ir nuo visos architektūros lauko raidos. Pastarajam būtinas tinkamas vykstančio technologinio progreso masto ir atskirų urbanistinių inovacijų galimo poveikio miestų audiniui suvokimas. Tik tokiu būdu rasis galimybė architektams plačiau įsitraukti ar net vesti diskusijas dėl miestų ateities. Integralia šių diskusijų dalimi turėtų būti žmonijai kylantys technologiniai, socialiniai ir ekologiniai iššūkiai. Architektūrai sugrįžus į pirmaujančias pozicijas, architektūros ir urbanistikos praktikoje daugiau pastangų galėtų būti skiriama meninės raiškos paieškai, visuomenės poreikių analizei bei juos atliepiančių gyvenamosios aplinkos formavimo principų formulavimui.
Tekstas parengtas pagal VILNIUS TECH architektūros studijų programos magistro baigiamąjį darbą, Gvidas Nienius, Holistinis Miestas: urbanistinėmis inovacijomis grįsta masinės statybos rajonų ateitis, urbanistikos katedra, 2023 m.
