Drąsa interjere – ne tik spalvų ar formų klausimas. Tai, pasak interjero dizainerės Vilijos Sejūnės, gebėjimas kurti be poreikio įtikti masinei nuomonei, klausyti savo intuicijos ir atliepti tikrąsias žmogaus, o ne tendencijų diktuojamas, erdvės reikmes.

„Drąsus interjeras yra tas, kuris nepataikauja masiniam skoniui ir nesistengia būtinai patikti. Tai gali būti išreikšta labai įvairiai – nuo netipinio išplanavimo, tinkančio tik konkrečiam žmogui, iki neįprastų spalvų derinių ar netikėtų medžiagų junginių. Kartais drąsa slypi net tame, kad erdvė ne tik atlieptų buitinius poreikius, bet pasakotų savitą istoriją,“ – sako V. Sejūnė.

Drąsos pradžia – nuo kontrasto ir pasitikėjimo

Pirmieji projektai, kuriuose dizainerei teko dirbti su tamsesnėmis spalvomis ir ryškesniais akcentais, gimė ne iš noro šokiruoti, o iš kūrybinės stagnacijos.
„Prieš kelerius metus jaučiausi pavargusi nuo pasikartojančių užklausų dėl praktiškų, šviesių interjerų su medžio detalėmis. Ir tuomet atsirado klientas, kuris pasakė – noriu kontrastų, jokių baltų sienų, kuo mažiau medžio. Tai buvo tarsi atsivėrusios durys – man nereikėjo įtikinėti, tik kurti. Toks bendradarbiavimas yra kūrybinė laimė.“

Kodėl Lietuvoje vis dar šviesu?

Paklausta, kodėl mūsų šalyje vis dar vyrauja neutralūs, šviesūs tonai, dizainerė tai sieja su kultūra ir mentalitetu.
„Mes – šiauriečiai. Santūrūs, apdairūs, išgyvenę daug istorinių sukrėtimų. Tai atsispindi visame gyvenimo fone – nuo aprangos iki bendravimo būdo. Interjeras čia ne išimtis. Neutralumas tapo savotišku saugumo sinonimu.“

Vilija pabrėžia, kad tamsios spalvos nebūtinai reiškia šaltumą ar niūrumą. Priešingai – tinkamai parinktos jos gali sukurti šilumos ir jaukumo pojūtį.
„Kartu su klientais einame į viešąsias erdves, kuriose tamsūs tonai panaudoti kūrybiškai, ir stebime, kaip jose jaučiamės. Gyvai dėliojame medžiagas, liečiame paviršius, stebime, kaip keičiasi jų pojūtis dienos šviesoje. Kartais net metalas, kuris iš pradžių atrodo šaltas, tampa raminančiu elementu, kai jį pajunti rankomis. Tokie bandymai sulaužo išankstines baimes ir padeda priimti drąsesnius sprendimus.“

Drąsa – tai charakteris

Pasak dizainerės, ryžtas eksperimentuoti dažnai priklauso nuo žmogaus charakterio.
„Kūrybinių industrijų žmonės dažniau linkę rizikuoti. Jie laisviau žiūri į normas, jiems įdomu išbandyti ką nors netikėto. Tuo tarpu šeimos su mažais vaikais dažniau renkasi praktiškumą ir funkcionalumą, o estetinė koncepcija jiems – antraeilė. Tai labai natūralu.“

Pastaruoju metu Viliją įkvepia gilesnės, gyvesnės faktūros.
„Labai traukia brutalios, gyvos medžiagos – oksiduotas metalas, deginta mediena, skaldyto akmens fragmentai. Tokie paviršiai nėra identiškai atkartojami – kiekvienas turi savo charakterį, istoriją. Tai tarsi menas, gimęs iš ilgo rankų darbo ir eksperimentų.“

Balansas tarp estetikos ir funkcijos

Drąsus sprendimas neturi reikšti nepatogumo. Dizainerė sako, kad viskas prasideda nuo gilaus kliento pažinimo.
„Daug kalbamės apie įpročius, prioritetus, ribas. Ieškome vietų, kur galime eiti į kompromisus. Kiekvienas projektas prasideda nuo analizės – tik tada galima kurti erdvę, kuri graži ne tik akiai, bet ir kasdienai.“

Išėjimas iš komforto zonos

Vienas reikšmingiausių žingsnių Vilijos karjeroje buvo dalyvavimas STRUCTUM biuro konkurse.
„Tai buvo momentas, kai pati sau buvau užsakovė. Niekas neprašė, kad būtų šviesu ar neutralu, todėl galėjau eiti ten, kur įprastai nedrįsčiau. Išėjo tamsiai, ryškiai, drąsiai. Bet tam prireikė laiko – reikėjo perrašyti savo pačios galvoje nusistovėjusius projektavimo šablonus. Visgi būtent tokie procesai ir saugo nuo profesinio perdegimo.“

Įkvėpimas – iš autentiškumo

Kalbėdama apie įkvepiančias užsienio tendencijas, dizainerė pabrėžia pagarbą istorijai ir kūrybingą jos interpretaciją.
„Žaviuosi, kai seni pastatai atgimsta – kai dvarai, fabrikai, stotys subtiliai pritaikomi šiuolaikiniam gyvenimui. Čia atsiskleidžia tikroji meistrystė – išlaikyti paveldo vertę, bet suteikti naują funkciją. Lietuvoje tokio tipo projektai dar tik atrandami. Pavyzdžiui, Šiaurės stotis Švenčionėliuose – nuostabus pavyzdys, kaip senas pastatas gali tapti gyva, naudinga bendrabarbystės erdve. Tokie projektai mane labai įkvepia.“

Paklausta apie ateities interjero viziją, Vilija nepuola prognozuoti.
„Ateitis priklauso nuo daugelio dalykų – nuo geopolitikos iki klimato kaitos. Bet viena aišku: mums visiems – tiek kūrėjams, tiek užsakovams – linkėčiau gyventi drąsiai, su atvira širdimi. Leisti sau ieškoti, klysti, peržengti savo ribas. Nes būtent ten, už komforto zonos, gimsta tikros istorijos.“