Kasmet vieną savaitę Milanas tampa naujų dizaino krypčių, idėjų ir nuojautų apie rytojaus gyvenimą epicentru, kuriame rungiasi kūryba ir komercija, autentiškumas ir vizualinis triukšmas. Šių metų „Milan Design Week“ įspūdžiais su STRUCTUM dalijasi, vyraujančias dizaino tendencijas ir tai, kas iš tiesų svarbu, aptaria architektė Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė, studijos „AIAI architects“ įkūrėja.

„Milan Design Week“ dažnai vadinama dizaino pasaulio meka. Šiemet tai vis dar buvo juntama ar šį jausmą nustelbė pernelyg didelis komercializavimas?

„Milan Design Week“ vis dar išlaiko dizaino pasaulio mekos statusą, tačiau šiandien jis jau gerokai kitoks nei prieš dešimtmetį. Šiemet buvo labai aiškiai juntamas tikro dizaino turinio ir stiprėjančio komercinio sluoksnio skirtumas. Vienur matai labai stiprų darbą, kuriame viskas, ir medžiagos, ir tekstūros ir bendra erdvės nuotaika, apmąstyta, o kitur – labiau įspūdingą reginį, sukurtą socialiniams tinklams. Kartais apimdavo jausmas, kad kai kurios instaliacijos kuriamos pirmiausia galvojant apie nuotrauką, o tik tada – apie realius žmogaus potyrius. Vis dėlto Milanas išlieka vieta, kur per vieną savaitę galima pamatyti kryptis, kurios po kelerių metų taps pasaulinėmis tendencijomis. Todėl šiandien Milane svarbiausia atsirinkti tai, kas iš tiesų turi išliekamąją vertę, užuot bandžius pamatyti viską. Taip pat buvo labai aiškiai juntama, kad dizainas tampa vis labiau susijęs su skirtingomis kūrybos sritimis – į „Milan Design Week“ aktyviai įsitraukia mados namai, technologijų įmonės ir meno galerijos. Kartais taip pasiekiama labai įdomių rezultatų, o kartais dizainas tampa tik fonu prekių ženklui populiarinti. Man atrodo, būtent šis kontrastas šiandien geriausiai apibūdina dizaino miestą Milaną.

Kurios parodos ar instaliacijos padarė stipriausią emocinį ar profesinį įspūdį ir kodėl?

Didžiausią įspūdį paliko ne konkretūs objektai, o pačios erdvės ir atmosfera. Labiausiai įsiminė projektai, eksponuoti istoriniuose pastatuose, – ten dizainas įgyja visai kitą svorį. Buvo labai įdomu stebėti, kaip šiuolaikiniai objektai įkomponuojami ir keičia nuotaiką istoriniuose paveldo objektuose, tarp apleistų sienų, senų konstrukcijų ir natūralios šviesos kontekste. Tokios erdvės atrodė gyvos, šiltos ir daug artimesnės žmogui. Stipriausi buvo tie projektai, kuriuose nebuvo perteklinio dekoro, – svarbiausia buvo proporcijos, medžiagos, šviesa ir detalės. Įdomiausi projektai – tie, kur svarbu ne tik vaizdas, bet ir pojūtis: šviesa, garsas, šešėlis, paviršių tekstūra, medžiagos svoris bei istorija. Tokiose patyriminėse erdvėse žmogų veikia ne tik vaizdas, bet ir pati atmosfera – šviesa, garsas, mastelis, medžiagos.

Ar matėte kokią nors tikrą inovaciją, ne tik gražiai supakuotą seną idėją?

Didžiausia inovacija šiemet buvo ne technologinis efektas, o požiūris į ilgaamžiškumą. Įdomiausi atrodė sprendimai, kurių autoriai galvojo apie pritaikymą, pernaudojimą, medžiagos ilgaamžiškumą ir žmogaus komfortą. Daug kas kalba apie tvarumą, bet ne visi tai realiai integruoja į projektavimą. Šiemet buvo juntama, kad dalis kūrėjų jau pereina nuo deklaracijų prie realių sprendimų – modulinių elementų, perdirbtų medžiagų, lengviau restauruojamų objektų. Ir, svarbiausia, visa tai jau nebeatrodo kaip kompromisas su estetika. Tai tampa pridėtine produkto verte. Taip pat buvo įdomu žiūrėti, kaip integruojamos technologijos. Jos nebėra tokios akivaizdžios. Anksčiau inovacija dažnai reiškė ekraną, interaktyvumą ar futuristinį efektą, o dabar ji dažniau slypi pačiame sprendinyje – konstrukcijoje, parinktoje medžiagoje ar funkcijoje, pritaikytoje prie žmogaus poreikių.

Kokia viena tendencija jus įkvėpė, o kokia, priešingai, sukėlė abejonių ar net nuovargį?

Labiausiai įkvėpė šiltesnė, žmogiškesnė dizaino ir sprendinių kalba. Atsigręžimas į žmogų, istoriją, tradiciją, vertybes bei patį kūrėją. Į tai, kas jau buvo sukurta, o šiandien apvilkta nauju rūbu. Po ilgo sterilių interjerų periodo labai juntamas grįžimas prie tekstūros, minkštesnių formų, natūralių paviršių ir netobulumo estetikos. Šiemet buvo daugiau ramybės, mažiau demonstratyvumo. Interjerai tapo gyvesni, šiltesni, daugiau dėmesio skiriama žmogaus savijautai. Architektą ar dizainerį galėjo varginti nebent pasikartojančios trumpalaikės tendencijos ar vizualinis perteklius be koncepcijos. Tokių šiais metais tikrai buvo nemažai. Kai kurios erdvės buvo labai efektingos, tačiau labiau priminė performansą nei objektą ar erdvę žmogui. Kartais atrodė, kad instaliacijos tiesiog bando viena kitą „perrėkti“ – kuo ryškiau, kuo garsiau, kuo įspūdingiau. Ilgainiui tokios erdvės pradeda varginti ir emociškai, ir vizualiai.

Tvarumas – vis dar reali kryptis Milane, o gal jis jau tampa labiau rinkodaros šūkiu nei tikru veiksmu?

Tvarumo tema Milane vis dar labai stipri, tačiau jau aiškiai matyti realaus požiūrio ir rinkodaros skirtumas. Vieni iš tiesų kalba apie gamybos procesus, ilgaamžiškumą, medžiagų kilmę ir pernaudojimą. Kiti tvarumą supranta labiau kaip estetikos kryptį – natūralias spalvas, grubius paviršius ir eco komunikaciją. Man atrodo, auditorija tampa vis jautresnė tam skirtumui. Vien gražios istorijos šiandien nebepakanka. Taip pat vis daugiau kalbama apie ilgalaikį emocinį ryšį su daiktais ir erdve – objektas ar aplinka turi būti kuriami taip, kad žmogus nenorėtų jų pakeisti po kelerių metų. Man atrodo, šiandien tai tampa viena svarbiausių dizaino ir architektūros temų.

Kur vyko įdomiausi dalykai – oficialiose parodose ar užkulisiuose, mažesnėse erdvėse ir improvizuotuose renginiuose?

Įdomiausi atradimai tradiciškai vyko ne pagrindinėse parodų salėse tarp tvarkingai išdėstytų paviljonų sienų. „Salone del Mobile“ yra viena svarbiausių dizaino industrijos parodų, tačiau tikroji „Milan Design Week“ atmosfera labiausiai juntama mažesnėse erdvėse – galerijose, showroom’uose, kiemuose, istoriniuose pastatuose. Ten daugiau eksperimentavimo ir mažiau pernelyg nugludinto pateikimo. Būtent tokiose vietose dažniausiai aptinki idėjų, kurios dar nėra nugludintos vien vizualiam įspūdžiui sukelti ar komercijai plėtoti. Įdomiausi potyriai dažniausiai nutinka visiškai neplanuotai – netikėtai užsukus į mažą ekspoziciją ar privatų kiemą, kuriame vyksta daug stipresnis žmogaus ir objekto dialogas nei didžiosiose instaliacijose.

Ar buvo momentų, kai pagalvojote: „Gražu, bet visiškai nepritaikoma realybėje“?

Tikrai buvo nemažai tokių momentų. Turint omeny dabartines interjerų tendencijas, mums, lietuviams, tai dažnai būtų per drąsu. „Milan Design Week 2026“ labai aiškiai dominavo emocinis, kolekcinis ir kartais net teatrališkas dizainas. Buvo daug įspūdingų objektų – skulptūriškų sofų, masyvių tekstūrinių paviršių, metalo, itin konceptualių baldų, kurie parodoje atrodo įspūdingai, tačiau kyla klausimas, ar realiame gyvenime jie keltų tokias pat emocijas. Kai kurie objektai buvo kuriami pirmiausia emocijai ir vizualiniam wow efektui sukelti. Ypač tai buvo juntama loud luxury krypties ekspozicijose – daug blizgesio, dramatiško apšvietimo, sodrių spalvų ir labai išraiškingų formų. Tuo pat metu buvo labai įdomu matyti ir priešingą kryptį – daugiau ramybės, natūralių medžiagų, minkštų tekstūrų ir žmogui artimo dizaino. Būtent ši kryptis paliko stipriausią įspūdį, nes ne taip buvo juntamas noras nustebinti, buvo daugiau tikro ryšio su daiktu bei medžiaga.

Koks buvo netikėčiausias, gal net keistas atradimas?

Labiausiai nustebino pirminė, autentiška raw estetika, kurios šiemet tikrai buvo nemažai: grubi tekstūra, oksiduotas metalas, sendinti paviršiai, matomos konstrukcijos. Ir tai atrodė ne kaip dar vienas eksperimentas – greičiau kaip sąmoningas atsakas į pernelyg sterilų, tobulai nugludintą dizainą. Daugiau tikrumo ir mažiau baimės parodyti tikrą medžiagos charakterį. Taip pat labai buvo juntama stipri dizaino, mados ir scenografijos samplaika. Kai kurios instaliacijos buvo tarsi kino dekoracijos ar performansai, kur objektas yra tik viena kuriamos atmosferos dalis.

Ar po šios kelionės norisi ką nors radikaliai keisti savo kūryboje, o gal priešingai – matyti eksponatai tik sustiprino jūsų dabartinę kryptį?

Po tokių renginių dažniausiai nesinori visko keisti iš esmės. Greičiau atsiranda aiškesnis supratimas, kas tavo kūryboje iš tiesų svarbu. Milanas labai greitai parodo, kurios tendencijos yra trumpalaikės, o kurios turi potencialo ilgai išlikti aktualios. Kaip kūrėjai, visada grįžtame su nauju įkvėpimu. Apžvelgiame, ką jau kūrėme, ir dar labiau norisi kurti ilgaamžes, žmogui artimas erdves, kurios nevargina, natūraliai sensta ir išlaiko ryšį su medžiaga, šviesa bei atmosfera. Taip pat dar kartą pasitvirtino mintis, kad kuriant interjerą vertingiausi ne trumpalaikiai efektai, o ergonomika, medžiagų dermė, šviesa ir erdvės nuotaika.

Milanas kaip miestas daro įtaką potyriams? Gal tampa dizaino dalimi?

Milanas pats tampa potyrių šaltiniu. Dizainas būna ne tik parodose – jis persikelia į gatves, kiemus, kavines ir istorinius pastatus. Miestas tampa scenografija. Būtent senojo Milano sluoksnių ir šiuolaikinių intervencijų kontrastas kuria atmosferą, kurios praktiškai neįmanoma perkelti kitur. Net pats judėjimas po miestą tampa potyrių dalimi – per vieną dieną gali pereiti nuo prabangaus showroom’o iki industrinio pastato, nuo mažos galerijos iki istorinių palazzo. Ta nuolatinė erdvių, nuotaikų bei mastelių kaita ir sukuria unikalią „Milan Design Week“ atmosferą.

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti „Milan Design Week 2026“, koks jis būtų?

„Milan Design Week 2026“ labai aiškiai parodė posūkį nuo vizualinio, dirbtinio pertekliaus prie žmogui artimesnio dizaino – daugiau dėmesio skirta medžiagoms ir jų tekstūrai, amatui, šviesai bei tam, kaip erdvė ir objektas leidžia žmogui jaustis, ne tik atrodyti.