Visais laikais baldai buvo architektūros atspindys, atkartojantis tas pačias formas, kurias galima matyti pastatų fasaduose ar interjerų dekoracijose. Ilgainiui baldų estetika ne visada atitinka interjero stilių ir poreikius. Nusibodusią namų detalę galima pakeisti kita arba bandyti atnaujinti. Būtent antrąjį būdą renkasi nemaža dalis mūsų amžininkų ir yra teisūs.
Dekupažas – išorinio baldų atnaujinimo ištakos ir dabartis
Baldų atnaujinimas nėra mūsų laikų atradimas – pavyti madą ir pagyvinti interjerą be kardinalių pokyčių žmonės bandė dar viduramžiais. Tam jie naudojo dekupažą.
Pirmą kartą dekupažas, kaip meno forma, paminėtas XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Tuo metu Vokietijoje popieriniai raižiniai buvo naudojami baldams papuošti, išskirtinių freskų iliuzijai sukurti ir brangiems „užjūrio“ antikvariniams daiktams imituoti. Vis dėlto, manoma, kad pati tradicija ne kurti, o tik imituoti freskas atsirado daug anksčiau: rytų Sibiro klajokliai spalvotu popieriumi puošdavo savo tėvynainių kapaviečių sienas. Iš jų šį dekoravimo būdą perėmė kinai, o jau iš Kinijos, kur tokia technika buvo naudojama dėžėms, langams, žibintams ir kt. puošti, dekupažas atkeliavo į Europą.
Dekupažo menas aukščiausią prabangos tašką pasiekė Venecijoje. Čia XVII a. jis tapo tikru išsigelbėjimu interjero puošeivoms, pakerėtiems prabangių japonų ar kinų stiliaus baldų. Kadangi buvo beveik neįmanoma gauti originalių gaminių, sumanūs Venecijos meistrai, kurie tada jau buvo pristatę pasauliui garsųjį Murano stiklą, greitai išmoko imituoti rytietišką stilių, padengdami įklijuotus vaizdus keliais lako sluoksniais ir taip ne tik apsaugodami, bet ir sukurdami natūralaus paviršiaus su visiškai lygia tekstūra iliuziją.
Pats žodis „dekupažas“ atsirado vėliau Prancūzijoje iš prancūzų žodžio découper, reiškiančio „iškirpti“. Šis dekoravimo būdas tapo toks populiarus, kad viršijo profesionalių amatininkų dirbtuvių ribas ir tapo net aukštuomenės laisvalaikio leidimo būdu. Karaliai ir karalienės mėgavosi išskirtinių rankdarbių gamyba pjaustydami ir klijuodami paveikslėlius.
Anglijoje karalienės Viktorijos epochos pradžioje pasirodė net pirmosios dekupažo kortelių kolekcijos. Ši aistra atkeliavo ir į Naująjį pasaulį, kur tapo daugybės amerikiečių pomėgiu.
Laikui bėgant, dekupažas taip stipriai išpopuliarėjo, kad jį taikant pradėti kurti tikri meno kūriniai. XX a. šį metodą savo darbams naudojo net Pablo’as Picasso’as su Henri Matisse’u.
Šiuo metu dekupažas išgyvena dar vieną savo aukso amžių. Šiuolaikinės technologijos suteikia senajai dekoravimo technikai naujų galimybių, o baldai ir kitos interjero detalės įgauna nepakartojamą išvaizdą.
Senų baldų atnaujinimas – menas ir nauja ekonomika
Pastarųjų dešimtmečių senų baldų atnaujinimo mada tapo ne tik dekoratyvinio meno išraiška, bet ir atsakas į pasaulio ekologines problemas. Žemei kenčiant nuo taršos, senų baldų atnaujinimas atsivėrė kaip vartojimą mažinančios kultūros kryptis arba kaip žiedinės ekonomikos pavyzdys. Kitaip nei linijinės ekonomikos modelis – „imk–gamink–išmesk“ – žiedinė ekonomika siekia kiek įmanoma labiau sumažinti atliekų kiekį ir išteklių naudojimą perdirbant ir taisant įvairius gaminius. Taip buvęs karalienių pomėgis paliko namų šeimininkių dirbtuvėles ir rado savo vietą šiuolaikinės ekonomikos priešakyje.
Naujas tendencijas pripažįsta net stambieji baldų rinkos žaidėjai. Pavyzdžiui, baldų milžinės IKEA parduotuvė Sidnėjuje 2018 m. paskelbė, kad priims iš klientų senus baldus, perparduos juos ir grąžins šeimininkams pinigus. Remdamasi „People & Planet“ pranešimu IKEA apskaičiavo, kad 2018 m. 13,5 mln. baldų galėjo būti perdirbti, pakartotinai panaudoti ar suremontuoti ir išleisti naujam gyvenimui.
Bet tai, kas didelėms įmonėms atrodo nauja era, smulkiesiems verslininkams jau seniai žinoma. Pirkti naują baldą ar atnaujinti senąjį taip, kad jis ne tik atitiktų naują erdvės stilių, bet ir taptų originalia interjero puošmena? Daug kam šiandien toks klausimas nekyla. Daugybei žmonių seną lovą paversti subtiliu suolu ar pamirštą dėžę vaikišku žaidimų staliuku tapo nauja profesija.
Dažnas auksarankis atranda savo mėgstamus baldus ir ištobulina savo specializaciją atnaujindamas būtent tokius modelius. Kai kas įkvepia naują gyvybę atgrojusiems fortepijonams, kai kam durys tampa nesibaigiančia originaliausių idėjų įgyvendinimo medžiaga.
Gebėjimas sename pamatyti kažką naujo ir kitokio – tikras talentas, padedantis mums gyventi ne tik gražiau, bet ir ekologiškiau. Toks daiktų kultūros supratimas plinta ir socialiniuose tinkluose – vis populiaresnės tampa grupės, kurių tikslas – sumažinti daiktų vartojimą. Vienoje lietuvių socialinių tinklų grupėje toks judėjimas įgijo naują formą. Dalyviai ima senus nebereikalingus baldus, juos atnaujina ir nemokamai atiduoda tiems, kuriems jų reikia. Pasirodo, grupėje yra nemažai auksarankių, kurie maloniai nemokamai dalijasi savo interjero menu.
Pirmąja šios meninės ir socialinės iniciatyvos kregžde tapo ši sena spintelė. Viena kūrybiškiausių grupės narių išgelbėjo ją iš šiukšlių dėžės ir pavertė nuostabia vaikų virtuvėle, kurią paaukojo vaikų namams. Pavyzdys užkrėtė ir kitas grupės narys keliavo net 200 km, kad paimtų seną žaislą ir paverstų jį stilinga interjero detale. Žmonių, neabejingų senų baldų likimui, būrys nuolat auga. Daugėja ir tų, kurie nori neatlygintinai pradžiuginti kitus savo rankomis atnaujinta interjero detale.
Bet yra ir dar viena šios dekoravimo meno atkarpos funkcija – estetinė. Originalūs, neįprasti ir praktiški senų baldų nauji sprendimai daugumai yra įkvėpimo šaltinis. Bet jais taip pat galima ir tiesiog grožėtis – kaip klasikiniais meno kūriniais, kurie nėra įpareigoti kokios nors buitinės funkcijos.
