Penktadienį, spalio 25 dieną, Aplinkos ministerijoje vyks seminaras „Viešųjų erdvių reglamentavimas teisinėje sistemoje“.
Seminaro metu Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos atstovai pristatys pagrindinius siūlymus ir kvies diskutuoti, viešųjų erdvių, želdynų ir kraštovaizdžio planavimo ir projektavimo srities reglamentavimo teisinėje sistemoje klausimais.
Pagrindiniai pranešėjai: Mantas Pilkauskas – LKAS pirmininkas, doc. Alvydas Žickis, prof. Gintaras Stauskis, dr. Vaiva Deveikienė, Jūratė Paragytė.
Reikia pripažinti, kad seminaras labai savalaikis. Jau kuris laikas visuomenė ieško atsakymo
ką daryti su susidėvėjusiomis, apleistomis, nepatraukliomis viešosiomis erdvėmis, kurių apstu Lietuvos miestuose?
Tvarkyti neužtenka
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė savo laidoje „Reikia architekto” spėja, kad dažniausiai tokios problemos sprendimui vartojamas žodis – tvarkyti. O tvarkymas suvokiamas kaip „tvarka“ – kad nebūtų išklibusių plytelių, purvo balų, kad visi suoliukai turėtų kojas, o šviestuvai – veikiančias lemputes. Keista, tačiau toli gražu ne visos taip sutvarkytos viešosios erdvės tampa mylimomis ir lankomomis miestiečių. Kodėl?
Ar tvarkydami „neišpilame su vandeniu ir kūdikio“ – neištriname erdvės identiteto ir joje per laiką susiklosčiusių tradicijų?
Kiek parko, aikštės, šaligatvio gyvybingumą lemia architekto sukurti sprendiniai o kiek – neplanuotos veiklos, kaip, tarkime, lauko biblioteka ar maudynės fontane? Kaip suderinti profesionalų-architektų ir erdvės naudotojų-miestiečių idėjas taip, kad viena kitą stiprintų, o ne prieštarautų?
Paslaptinga ir poetiška
Vokietijos Slaviu Počebutu, kuris vadovavo rudens pradžioje vykusioms VGTU Architektūros fakulteto studentų kūrybinėms dirbtuvėms, architektas teigia, kad gera viešoji erdvė turi turėti du bruožus, t.y. kad ja galėtų be vargo naudotis greta gyvenantys žmonės. Kita vertus, viešoji erdvė nėra tik racionalus sprendimas, tai turi būti kažkas poetiško ir paslaptingo.
Anot architekto, svarbiausia yra žmonės. Todėl kūrėjai turi paklausti gyventojų ko jiems reikia, ko jie nori. Tad būtina įtraukti gyventojus į projektavimo procesą. Žmonės turi prisiimti šeimininko vaidmenį. Viešoji erdvė priklauso gyventojams. Miesto valdžia atsakinga už gerą dizainą, o gyventojai – už išsakytus poreikius. Projektavimas ir projekto įgyvendinimas trunka apie metus, diskusijos, kurių rezultatas – su visomis suinteresuotomis pusėmis suderinti ir išdiskutuoti projektai – dar tiek pat laiko ir pinigų.
„Architektai negali ir neturi suprojektuoti kiekvieno centimetro. Jie sudeda rėmus, o erdvę užpildo gyventojai. Tikiu, kad projektuose turi likti vietos laisvai interpretacijai. Tarkim, sodininkystė, nesubraižant kv metrų lysvėms”, – sako pašnekovas.
Vabi sabi…
Vabi sabi – japoniškas apibrėžimas, kalbantis apie netobulumo grožį. Daugelyje kultūrų egzistuoja neišbaigtumo, netobulumo. Tarkim, dabar šlovinama jaunystė, tačiau ir senti galima oriai ir gražiai. Senatvė taip pat turi savo vertę. Todėl kūrybinėse dirbtuvėse naudojau kitą sąvoką – purvas.
„Tikiu ekologija, natūralumu. Tikiu, kad kai projektuojame kažkokį elementą turime galvoti kaip jis bus išmontuotas, o ne numoti ranka. Azijoje labai sunkiomis sąlygomis žmonės dirba su toksiškomis atliekomis. Šis mąstymas padeda natūraliai suprasti ir išnaudoti erdvės potencialą. Kam projektuoti veją, jeigu ten gali būti pieva. Vejoje juk nėra biologinės įvairovės?”, – sako architektas.
Lietuva nuolat kinta. Joje daug magiškų erdvių, Svarbu jas apsaugoti. Taip pat ir sovietmečio pastatus. Jie taip pat yra mūsų istorinė atmintis. Tad geriau negriauti jų, o galvoti, kaip jiems suteikti naują gyvenimą.
Asociatyvi nuotr.
