Priedangų klausimas Lietuvoje šiandien tampa nebe teorine diskusija, o praktine būtinybe. Augant geopolitiniam nestabilumui Europoje, vis dažniau kalbama apie tai, kaip ugdymo įstaigos galėtų būti pasirengusios ekstremalioms situacijoms, kartu neprarasdamos svarbiausios savo funkcijos – kurti saugią, jaukią ir kokybišką aplinką vaikams.

Italų architektas Alessandro Scandurra, Milane veikiančios „Scandurra Studio“ įkūrėjas, įsitikinęs: didžiausia klaida būtų priedangas suvokti kaip izoliuotas, tuščias erdves, kurios laukia krizės.

„Pirmas žingsnis – nelaikyti priedangos išskirtine erdve, kuri lieka tuščia laukdama krizės. Mokyklose kiekvienas kvadratinis metras turėtų būti prasmingai naudojamas kasdien“, – sako architektas.

Jo teigimu, moderni priedanga turi būti projektuojama kaip dvejopos paskirties erdvė. Ekstremalios situacijos metu ji užtikrintų apsaugą, tačiau kasdien galėtų veikti kaip sporto, edukacijos, kultūros ar bendruomenės veiklų vieta.

Pasak A. Scandurra, tokia integracija prasideda ne nuo papildomų techninių sprendimų, o nuo pačios architektūrinės vizijos. Judėjimo maršrutai, natūrali šviesa, oro kokybė, akustika, prieinamumas ir erdvių lankstumas turi būti numatyti nuo pirmųjų projektavimo etapų.

„Ateities mokykla Ukrainai“ projekte architektų komanda būtent taip ir dirbo – atsparumas buvo integruotas į pačią edukacinę patirtį. Tikslas buvo sukurti erdves, kurios būtų reikalingos kiekvieną dieną, bet kartu galėtų atlikti apsaugos funkciją, jei to prireiktų.

Architektas pabrėžia, kad saugumo sprendimai neturėtų prieštarauti vaikams pritaikytam dizainui ar tvarumui. Priešingai – visi šie aspektai turi papildyti vieni kitus.

„Vaikai mokosi judėdami, tyrinėdami, bendraudami. Todėl ugdymo erdvės turėtų būti jaukios, lengvai pritaikomos skirtingoms veikloms ir skatinančios vaikų smalsumą, tačiau kartu atsparios ir užtikrinančios saugumą“, – teigia jis.

Pasak architekto, tinkamai parinktos medžiagos vienu metu gali spręsti ir ilgaamžiškumo, ir tvarumo, ir komforto klausimus, o ryšys su gamta bei natūralia dienos šviesa tiesiogiai prisideda prie vaikų savijautos.

A. Scandurra įsitikinęs, kad Europoje atsparumas turėtų tapti natūralia viešosios infrastruktūros dalimi. Ypač svarbų vaidmenį čia atlieka mokyklos – ne tik kaip mokymosi vietos, bet ir kaip bendruomenes telkiančios erdvės.

„Saugumo sprendimai turėtų būti kuriami kartu su kasdienėmis pastato funkcijomis, o ne projektuojami kaip atskira, retai naudojama zona“, – sako architektas.

Jo nuomone, apsaugai skirtos erdvės gali tapti sporto zonomis, dirbtuvėmis, kultūros renginių vietomis ar neformalaus ugdymo aplinka. Būtent toks modelis, anot jo, leidžia kurti ne baimės architektūrą, o atsparias ir gyvas bendruomenes.

Šiandien, kai Lietuvoje vis aktyviau ieškoma sprendimų, kaip stiprinti mokyklų ir darželių pasirengimą krizėms, architektų siūlomas požiūris rodo, kad saugumas nebūtinai reiškia uždaras betonines erdves. Priešingai – tinkamai suprojektuota priedanga gali tapti natūralia, kasdien naudojama ir vaikų poreikiams pritaikyta mokyklos dalimi.