Sekmadienį buvo atidarytas naujasis Tokijo nacionalinis stadionas. Stadioną suprojektavo garsus japonų architektas Kengo Kuma. Apie 157 milijardų jenų (1,4 milijardo JAV dolerių), 68 000 vietų stadione vyks olimpinių žaidynių ir parolimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Jis taip pat bus naudojamas futbolo varžyboms ir įvairiems lengvosios atletikos renginiams žaidynių metu.
Lietuvoje tiek aistrų ir diskusijų sukėlusio analogiško objekto statybos, Japonijoje buvo vienareikšmiškai visų visuomenės grupių palaikytas sprendimas – naujas stadionas, kaip objektas, yra būtinas, modernios valstybės simbolis.
Mediena iš visų šalies prefektūrų
Architektas K.Kuma yra žinomas dėl pomėgio naudoti natūralias medžiagas. Jis spaudai sake, kad projektuodamas Tokijo stadioną įkvėpimo sėmėsi iš tradicinės japonų architektūros ir aplinkos. Todėl buvo pasirinkta ovalo forma, trijų pakopų žiūrovų vietomis. Viskas uždengta pusiau dengtu stogu, pagamintu iš plieno ir grotelių medienos.
Stadionui architektas iš kiekvienos 47 šalies prefektūrų (regionų) parvežė daugiau nei 70 000 kūbinių pėdų, t.y. 21 336 kūbinių metrų medienos.
„Olimpinės žaidynės visada tampa eros simboliu, todėl kartu su 2020 m. Olimpinėmis žaidynėmis norėjome sukurti tai, kas užfiksuotų žmonių mintis apie aplinką ar žemę tuo metu“, – jis sakė CNN.
Japonijoje didžiulis dėmesys skiriamas aplinkosaugai. Kaip pavyzdžiui, futbolo komandos uniformos siuvamos iš perdribtos tekstilės. „Tokijas 2020“ metu bus dalinami olimpiniai medaliai, pagaminti iš senos elektronikos. Tad ir architektas, kaip pagrindinę medžiagą, pasirinko medieną.
Netoli naujojo stadiono buvo pasodinta daugiau kaip 47 000 medžių. Harmoniją norėta išlaikyti ir kuriant stadiono dizainą.
Keitė architektus ir projektą
Prieš daugiau nei mėnesį spaudoje pasirodė pirmieji stadiono brėžiniai. Dar 2015 metais buvo planuota pastatyti dramatišką nacionalinį stadioną.
Iš pradžių buvo pasirinktas futuristinis britų-irakiečių architektės Zaha Hadid projektas. Tačiau Japonijos olimpiniai organizatoriai galų gale panaikino projektą dėl didelių išlaidų ir aukšto rango diplomatų išsakytos kritikos. Garsioji architektė Arata Isozaki apibūdino Hadid projektą kaip „gėdą ateities kartoms“. Tuomet projektas buvo perduotos 65-erių K.Kumai ir jis ėmėsi atnaujinti vietovę sau būdingu požiūriu. Architektas teigė, kad jo stadiono dizainą iš dalies įkvėpė Tokijo Edo laikotarpio šventyklos.
„Visame pasaulyje XX amžiaus architektūra, kurioje naudojama betonas ir plienas, yra šalta.
Aš noriu, kad architektūra būtų minkštesnė, švelnesnė, šiltesnė. Manau, kad tai yra tokia architektūra, kurios žmonėms reikia šiuo įtemptu metu”, – sakė K. Kuma, kurio įmonė suprojektavo objektą kartu su partneriais.
Galutiniame projekte liko medžiu kvepiantis standartinis stadionas puikiai įsiliejantis į aplinką.
Jame atsisakyti rekuperacinės sistemo. Buvo numatyti dideli stogo karnizai, kurie skatina oro cirkuliaciją. Todėl net ir karštyje vėjas gali patekti į stadioną. Stadionas pastatytas Meijijingu Gaien parke, kurį K. Kuma apibūdino kaip „žaliausią vietą Tokijuje“. Jis čia iškilo vietoje anksčiau buvusiojo stadiono, čia pastatyto šeštąjame dešimtmetyje.
„Be abejo, norime, kad ir sportininkai, ir žiūrovai mėgautųsi patirtimis stadione, tačiau tuo pat metu galvojome apie tai, kuo galime prisidėti prie bendruomenės“, – teigė architektas, pabrėždamas pėsčiųjų zonas, kurias jis suprojektavo aplink konstrukciją. Stadionas yra atviras visuomenei visą parą.
„Mes sukūrėme vietą, kurioje visi bendruomenės nariai gali mėgautis pasivaikščiojimu stadiono erdvėse“, – pridūrė jis. Šiandien stadionas talpina 68 000 žiūrovų.
Architektų nuotr.
