Gediminas rado Lietuvą medinę, o paliko mūrinę?
Kai dauguma šalių buvo įvaldžiusios mūrinės statybos techniką, Lietuva šioje srityje tik žengė pirmuosius žingsnius. Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje plytų gamyba prasidėjo ne anksčiau kaip XIII a., laikomas krašto pagoniškumas ir atsiribojimas nuo krikščionybės, skatinusios mūrinių šventovių statybą ir medžiagų inovacijas. Vis dėlto iš pradžių mūras imtas taikyti gynybos tikslams. Tokią netipišką raidą lėmė krikščioniškų ordinų agresija, nes medinės pilių konstrukcijos nebetenkino karinių poreikių, mūras užtikrino modernius gynybinius statinius.
Tačiau iki šiol mokslininkai nesutaria, kada tiksliai mūsų šalyje atsirado pirmieji mūro statiniai, o pagrįsti teiginiui, kad juos paliko Mindaugas, stinga duomenų. Užtat patikimai datuojamos seniausia Gedimino laikų Senųjų Trakų, Krėvos ir Vilniaus pilys; 1253 m. minima Ordino Klaipėdoje pastatydinta pilis, 1361 m. – Kauno pilis. Vėliau pradėjo dygti ir mūrinės bažnyčios, kai, norėdamas pradėti mūrinės statybos epochą, Gediminas pasikvietė mūrininkų iš užsienio, žadėdamas krikštytis ir lengvatų. Netrukus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje paklojami seniausių mūrinių pastatų pamatai (pagal pamatus rėmusių medinių polių metines rieves datuojami 1327 m.). O jau Vytauto laikais turime didžiulį „civilizacinį šuolį“, vėliau susiformuoja ir pasididžiavimo vertas Vilniaus barokas.
Pirmosios mūrinės „kregždės“
Lietuvos gentims mūras ir plytos nebuvo gerai žinomos – tą įrodo ir Kernavėje rasta bei iš gabaliukų suklijuota vienintelė plyta, datuojama XIII a. pab.–XIV a. pradžioje. Ji, kaip manoma, buvo naudota ne pagal paskirtį, o stulpui paremti. Tą patvirtina ir garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius už knygą „Lietuvos mūro istorija“ 2016 m. pelnęs Lietuvos mokslo premiją Vytautas Levandauskas. Kiti archeologiniai, architektūriniai ir net rašytiniai šaltiniai taip pat neginčija šio fakto.
Pirmieji mūriniai miestiečių pastatai didžiuosiuose miestuose pasirodė tik pačioje XV a. pab.–XVI a. pradžioje. Tikėtasi, kad tokie namai, ypač dengti čerpių stogu, atsparesni ugniai. XVII a. ir vėlesniuose dvarų inventoriuose minimas „prūsiškas mūras“, visiems žinomas kaip fachverkas.
Karkasinė statyba Klaipėdoje plito nuo XIV a., o Rytų Lietuvoje – tik XX a., tad prie mūro buvo aktyviau pereinama tose vietovėse, kurias galėjo paveikti išsivysčiusios gretimos šalys.
Moliniai pastatai Lietuvoje iš pradžių paplito taip pat dvaruose, o kaimuose ėmė rodytis tik nuo XIX a. pabaigos. Baigiantis tarpukariui, mūrinių statinių dar nebuvo ir 10 %. Molio statyba ir jos suaktyvėjimas tarpukariu dažniausiai nurodoma kaip tarpinė medžiaga, pereinant nuo medžio prie mūro statybos, tačiau molio (o ne mūro) statybą daugiau lėmė ekonominiai veiksniai. Čia didesnis proveržis susijęs su tarpukariu leidžiamomis naujomis statybų taisyklėmis, svarbus ir medžio žaliavos trūkumas – jis vertė ieškoti ne tik pigesnių alternatyvų (pavyzdžiui, molio), bet ir patvaresnių ir technologiškai pažangesnių technologijų – mūro.
Mūras: įamžintas, įvertintas, toliau egzistuojantis
Neseniai Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos Lietuvos mokslo premijos. Vieną iš skirtųjų šešių gavo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas V. Levandauskas už monografiją „Lietuvos mūro istorija“. Knygoje garsus mūro tyrėjas, architektas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius sudėjo per keturis dešimtmečius surinktą savo tyrimų medžiagą apie Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istoriją nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Tai bene pirmasis leidinys, kuriame statybų amatas imtas nagrinėti praktiniu aspektu; medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai aprašyti atskirais istoriniais ir stilistiniais laikotarpiais, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų savitumai. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje, atskiras dėmesys skiriamas keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimams.
