Vėdinimo problematika
Langų sandarinimas arba keitimas turi įtakos ne tik mokyklų patalpų šilumos nuostoliams, bet ir jų mikroklimato kokybei. Paprastai senos statybos pastatuose patalpos vėdinasi natūraliai ventiliacijos kanalais, o naujuose – šiltuose, sandariuose – būtinas priverstinis vėdinimas. Apie tokį reikia pagalvoti statant ar modernizuojant mokymo ir ugdymo įstaigas. Idealu, jeigu kas valandą pasikeičia pusė patalpos oro. Santykinė oro drėgmė turi būti 40–60 %. Natūraliai patalpos vėdinamos atidarant orlaides, viršlangius. Mokymo patalpos – per pertraukas, o rekreacinės – pamokų metu. Projektuojant mechaninę ventiliaciją, būtina ištraukiamoji ventiliacija. Atskiros vėdinimo sistemos turi būti: klasėms kabinetams, laboratorijoms, aktų, sporto salėms, dirbtuvėms, maisto blokui, sveikatos priežiūros kabinetui ir tualetams.
Šiuolaikiniams pastatams paprastai būdinga gera šilumos izoliacija, todėl patalpų viduje teršalai kaupiasi gana greitai, ypač jeigu jie nešalinami tam skirtomis vėdinimo sistemomis. Tai ypač aktualu ne tik namuose, bet ir vietose, kur vaikai praleidžia daugiau negu pusę savo dienos laiko – mokykloje (ne tik pamokose, bet ir pailgintos dienos grupėje, būreliuose). Alerginių ligų skaičius tiesiogiai priklauso nuo patalpų vėdinimo sistemų kokybės. Patalpose, kuriose būname, yra daug sveikatai pavojingų medžiagų: pelėsinių grybelių, dulkių, statybinių ir apdailos medžiagų dalelių. Nustatyta, kad blogas, nekokybiškas patalpų vėdinimas, per didelė oro drėgmė sukelia pykinimą, galvos skausmą, odos bėrimus, slogą ir kitus simptomus.
Jau gerą dešimtmetį tiek naujuose statiniuose, tiek renovuojamuose dažniausiai įrengiami hermetiški langai, kuriuose nėra horizontalių ar vertikalių orlaidžių, o, langų nepravėrus, lauko oras į patalpą nepatenka. Tai ypač pastebima mokyklose, ugdymo įstaigose. Būta atvejų, kai naujai pastatytose mokyklose, kaip kad Balsių progimnazijoje Vilniuje, statybų įmonės suprojektuoti tokie langai, kad jų buvo visiškai neįmanoma atidaryti. Ir, nors vėdinimo sistema pastate veikdavo visu pajėgumu, ji nepajėgė atvėsinti patalpų. Tiek tėvai, tiek vaikai ir mokytojai skundėsi karščiu, kurį sunku tverti. Mokyklos tėvai prašė klasėse įrengti bent po kelis varstomus langus, kad juos būtų galima praverti pertraukų metu, kai vaikų kabinetuose nėra. Kaip problemos sprendimas buvo pasiūlytas fasadinių apsauginių žaliuzių bei varstomų langų įrengimas. Higienos normos reikalavimai draudžia ugdymo įstaigose naudoti vėsinimo, kondicionavimo įrenginius. Priminsime, kad patalpų mikroklimatas higieniniu požiūriu vertinamas pagal anglies dvideginio koncentraciją patalpose. Viršutinė rekomenduotina sąlygų riba yra 1000 ppm. Didėjant langų sandarumui, patalpose taip pat didėja ir CO2 koncentracija.
Įrodyta, kad patalpoje, kurioje temperatūra siekia iki 16 ºC, žmogui sunku rašyti, koncentruotis, susikaupti, mąstyti, taip pat, kaip ir temperatūrai pakilus aukščiau nei 27 ºC. Tad tikra tiesa – darbingumas priklauso nuo aplinkos oro temperatūros ir jo santykinės drėgmės. Šildymo sezono metu komfortiška temperatūra laikoma 20–22 ºC, vasarą – 22–24 ºC.
Tad būtina užtikrinti tinkamą, natūralią mokyklos patalpų ventiliaciją, įrengiant langus su reguliuojamomis orlaidėmis, kokybiškas šiuolaikiškas rekuperacines ar regeneracines oro tiekimo ir šalinimo sistemas.
Akustiniai sprendimai
Ne paslaptis – moksleiviai mėgsta patriukšmauti, o daugumos Lietuvoje esančių mokyklų akustikos ir garso izoliacijos lygis vis dar yra labai žemas. Patalpoms keliami gana tikslūs akustiniai reikalavimai. Atlikti tyrimai rodo, kad mokinių bei mokytojų darbo kokybė ir rezultatai priklauso ir nuo tinkamos akustikos, tad mokyklas įrengiantiems ir statantiems specialistams, be kita ko, būtina atkreipti dėmesį ir į patalpų erdvės garso akustiką, sklaidą. Juk be galo svarbu gerai girdėti dėstomą dalyką, o triukšmas, sklindantis iš gatvės, stadiono, gretimos klasės, neigiamai veikia mokinių ugdymą, vargina, blaško, jiems sunku susikaupti, paskutiniuose suoluose sėdintiems moksleiviams iš viso gali būti sunku girdėti, ką sako mokytojas. Be to, pakeltu tonu kalbantis mokytojas, kad būtų išgirstas, pats kenkia savo balsui, jis greičiau pavargsta, skundžiasi galvos skausmu. Tad tinkama akustika mokyklose taip pat labai aktualu.
Užtikrinti garso kokybę mokymosi įstaigose padeda akustinės pakabinamosios lubos.Jos labai gerai sugeria visų dažnių garsus ir ypač gerai – žemų. Taip pat galima montuoti sienines plokštes ant galinės sienos ir ant dviejų gretimų klasės sienų. Rekomenduojama įrengti kalbą atspindinčią zoną lubose virš tos vietos, kur paprastai stovi mokytojas. Reikšmės turi ir grindų danga. Pavyzdžiui, kokybiškas marmoleumas sugeria garsus ir vadinamas tyliąją grindų danga.
Tinkamos medžiagos gali sugerti, atspindėti ir išsklaidyti garsą, leisdamos suvaldyti patalpos akustiką ir padėti sukurti geresnę mokymosi aplinką ir darbuotojams, ir mokiniams. Dar viena pastaba – pasirinktos statybinės medžiagos neturi kenkti klasės oro kokybei, o užtikrinti ten dirbančių žmonių sveikatą.
Patogi vieta darbui
Visose mokymo patalpose turi būti tiesioginis natūralus apšvietimas. Pagrindinis šviesos srautas turi kristi mokiniams iš kairės ar iš priekio. Neleistina, kad pagrindinis šviesos srautas būtų mokiniams iš dešinės ar nugaros pusės.
Kad darbo vieta moksleiviui ar mokytojui būtų patogi, turi reikšmės ir kabinete esantys mokymo įstaigai pritaikyti baldai. Remiantis pagrindiniais ergonomikos principais, ne tik ugdymo įstaigose, bet ir darbe baldus, kaip ir kompiuterinę techniką, reikia priderinti prie aplinkos taip, kad būtų ne tik saugu, bet ir patogu. Tai numatyta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro bendrojo lavinimo mokyklos įsakyme. Tinkamai išpildyti ergonominiai reikalavimai optimizuoja darbo sąlygas, tausoja žmogaus sveikatą. Kiekvienam moksleiviui klasėje įrengiama higienos reikalavimus atitinkanti ne mažiau kaip 2 m2 darbo vieta, atsižvelgiant į jo ūgį, regą, klausą ir kt.
Įsikūrus ant nepatogios kėdės ilgainiui ima varginti nugaros, riešų ir net galvos skausmai. Ar daug kur mokyklose galima reguliuoti darbo stalo, kėdės aukštį, jos atlošą individualiai? Ar kabinetuose ant lubų kabantys šviestuvai apšviečia visą darbo vietą, ar saulei plykstelėjus į akis / ekraną yra galimybė šviesą pridengti žaliuzėmis? Namuose gal ir taip, bet kaip ugdymo įstaigose? Kėdės aukštis turi būti toks, kad ant stalo būtų patogu pasidėti alkūnes. Tarp kėdės ir blauzdos turi būti apie 10 cm tarpas, kad nebūtų suspaustos kojos. Atlošas turėtų šiek tiek stumti nugaros apačią. Stalo aukštis turėtų būti priderintas prie mokinio ūgio – šeštoko ir aštuntoko jis gali žymiai skirtis, kaip ir kiekvieno mokinio svoris (storas–plonas). Siekiant, kad įvairaus amžiaus moksleiviai sėdėtų jų ūgį atitinkančiuose suoluose, siūloma įrengti ne mažiau kaip du giminingų dalykų kabinetus, aprūpintus skirtingo dydžio baldais.
Jeigu tai klasė, kur ant stalo stovi kompiuterinė technika, darbo stalo aukštis turi būti parinktas taip, kad ekrano viršus būtų 5–8 cm aukščiau vartotojų akių lygio, o klaviatūra būtų alkūnės lygyje. Neteisinga ekrano vieta natūralios ir dirbtinės šviesos šaltinių atžvilgiu gali sukelti akinimą, atspindžius ir sąlygoti regos sutrikimus. Netinkamas klaviatūros, pelės išdėstymas dirbančiojo atžvilgiu didina pastovų riešo skausmą. Bet čia galbūt jau daugiau svarbu mokytojui, kuris dirba prie kompiuterinio stalo mokykloje daugiau nei valandą per dieną.
Tik esant galimybei atskirai reguliuoti darbo stalo, klaviatūros, kėdės aukščius, galima sukurti ergonominius reikalavimus atitinkančią dirbančio moksleivio ar mokytojo darbo vietą, užtikrinančią optimalią kūno pozą ir regos kampą.
Klasės interjero spalvos
Neįtikėtina, bet patalpos spalva ugdymo kokybei taip pat svarbi, kaip ir geras vėdinimas ar tinkamas darbastalis. Spalvos ypač veikia mūsų nuotaiką. Netinkamai parinkta sienų spalva ilgainiui ima erzinti ir tai svarbu ne tik namuose, bet ir mokykloje, kur vaikai praleidžia didelę dalį savo dienos. Be to, gražioje aplinkoje vyrauja teigiamos emocijos, mažiau agresijos, spalvos daro įtaką pasaulėjautai. Mokymo įstaigų erdvėse, kuriose reikia susikaupti, derėtų vengti raudonos spalvos.
Suolus ir stalus rekomenduojama dažyti šviesiai žalia spalva, taip pat naudoti natūralaus medžio spalvos suolus, kurių atspindžio koeficientas – nuo 0,11 iki 0,45 %. Klasės lenta turi būti tamsiai žalios, rudos ar juodos spalvos. Sienų, lubų, grindų, mokymo patalpų įrenginių paviršius – matinis. Rekomenduojama sienas dažyti šiomis spalvomis: šviesiai žalia, gelsva, šviesiai mėlyna, rausva. Jaunesniųjų moksleivių klasėse: oranžine, geltona, rausva bei kitomis šiltomis spalvomis. Lubos ir sienų viršus dažomi balta spalva.
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai periodiškai tikrina, kaip mokyklose laikomasi higienos normų, atlieka numatytus tyrimus, teikia pasiūlymus mokyklų vadovams, savivaldybėms, tačiau ir bendruomenė dažnai nebūna abejinga mokyklos problemoms – visi nori, kad ugdymo įstaigos mikroklimatas būtų patrauklus mokytis vaikams.
