Dėl pandemijos pasikeitęs ugdymo procesas išryškino mokyklos, kur vaikai susitinka, mokosi iš mokytojų ir vieni iš kitų, svarbą. Didžioji dalis Kauno rajono mokyklų nusidėvėjusios, augant gimstamumui jose ima trūkti vietų. Todėl per ateinančius dvejus metus šiandienos poreikiams ketinama pritaikyti tris – Zapyškio, Kačerginės ir Mastaičių – mokyklas. Tam vadovaus mokyklos projektavimo patirties jau turintys 2L architects.
Projektas unikalus Lietuvoje gana nauju finansavimo principu. Senkant Europos Sąjungos paramai, dėmesys krypsta į privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą (angl. Private Public Partnership, PPP). Lietuvoje tokia partnerystė apibrėžiama kaip valstybės arba savivaldybės institucijos ir privataus subjekto bendradarbiavimas. Institucija perduoda jos funkcijoms priskirtą veiklą privačiam subjektui, kuris į ją ir jai vykdyti reikalingą turtą investuoja, gauna už tai atlyginimą. Į šių mokyklų projektus investuoja BaltCap Infrastructure Fund. 2L architects partneris Paulius Latakas teigia, kad šiuo projektu kuriamas kokybiško PPP precedentas, turėsiantis įtakos spartesniam švietimo infrastruktūros tobulinimui šalyje.
Keliama daug tikslų: gerinti esamų ir planuojamų pastatų energetinį efektyvumą, plėsti bei modernizuoti sportui skirtą infrastruktūrą, kurti naujų darbo vietų ir, žinoma, suteikti geresnes sąlygas mokytis. Po atnaujinimų šiose įstaigose bendrai bus galima ugdyti penkiais šimtais daugiau mokinių, jiems nebereikės vykti į tolimesnes mokyklas. Projektas atneš ir teigiamų socialinių bei ekonominių pokyčių miesteliuose. Statybos procesas sukurs darbo vietų rangos įmonėms, bus įdarbinti mokytojai, sveikatos specialistai, prižiūrėtojai. Multifunkciai švietimo centrai tampa svarbūs vietos gyventojams, juose vyksta ir kultūrinė, sporto veiklos. Architektės Viktorijos Blažienės nuomone, akademinė aplinka padeda burtis bendruomenei.
2L architects jau yra susipažinę su mokyklų projektavimu – kūrė Vilniaus Medeinos gatvėje esančią Šv. Juozapo mokyklą. Prisimindama šį projektą V. Blažienė dalinasi, kad jis išmokė nepamiršti palikti vietos mokyklai augti, vystytis jau po statybų pabaigos. Smagu stebėti, kaip pastatas funkcionuoja įsikėlus bendruomenei, pastebėti nenumatytų naudojimo būdų. Pavyzdžiui, į gatvę atsuktame koridoriuje iškabinami piešiniai, tad vaikai ir mokyklai nedirbant gali parodyti tėvams savo kūrinius. Kadangi kiekvienas miestelis unikalus, mokykloms norėta suteikti savitus charakterius, architektai pasiskirstė į tris darbo grupes.
Zapyškis
Zapyškio miestelis žinomas dėl ant Nemuno kranto esančios senosios gotikinės bažnyčios. Netoli yra Naujoji bažnyčia, statyta ant Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautosios pamatų. Ten ir susiformavo šiandieninio Zapyškio centras, stovi pagrindiniai miestelio pastatai: paštas, mokykla, bažnyčia, kurios architektai stengėsi neužgožti. Naujajam pastatui siekta suteikti prie konteksto derantį charakterį.
Šiandien Zapyškio mokykla netelpa viename pastate, vykdo veiklą dviejuose, vaikai į skirtingas pamokas turi vaikščioti per lauką. Ši problema bus dalinai išspręsta: pagrindiniame pastate atsiras pakankamai erdvių mokymuisi. Kadangi trūksta ir sporto patalpų, planuojamame priestate įsikurs sporto ir renginių salė. Ji galės funkcionuoti ir savarankiškai, nevykstant pamokoms šioje salėje vyks sporto varžybos, treniruotės, kiti gyventojams skirti renginiai. Priestatą ketinama išdėstyti taip, kad jis, mokykla ir bažnyčia formuotų vientisą pusiau uždaro užstatymo kompleksą. Reaguojant į smulkų aplinkinių statinių mastelį, priestatas dalinamas, stogai formuojami šlaitiniai, mėgdžiojant esamos mokyklos stogą. Atsižvelgiant į aplink esančius medžius, fasaduose dominuoja vertikalus skaidymas.
Mastaičiai
Projektu siekiama atnaujinti baseiną, o mokymo įstaigą statyti visiškai naują. Kadangi sklypas miestelio centre, architektai stengėsi kurti pastatą, galintį tapti vietos akcentu, pritaikyti esamą baseiną šiandienos poreikiams. Architektė Živilė Putrimaitė pasakoja, kad stengiamasi kurti kokybišką aplinką, nes ji formuos vaikų estetikos ir architektūros suvokimą. Nors pastatas santūrių formų, jį spalvins aplinkos elementai: žaidimų aikštelės, klases identifikuojančios spalvos. Paliekama erdvės žaismei – piešinių parodoms ar žaislams.
Architektė pasakoja, kad mokyklos struktūra bus paprasta ir aiški, funkciškai padalinta į du tūrius. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo klasės planuojamos vieno aukšto dalyje, pradinukų – dviaukštėje. Centrinė pastato ašis – atrijaus apšviečiamas mokyklos holas, iš kurio bus galima patekti į atvirą maitinimo salę, ją bus galima transformuoti į švenčių ar paskaitų erdvę. Iš holo patenkama ir į aktų salę, atsiveriančią į mokyklos vidinį kiemą, ten esanti terasa bus salės erdvės tęsinys ir galės būti naudojama renginiams. Kiemas bus matomas iš mokyklos ir darželio koridorių ir taip apjungs abu korpusus.
Kačerginė
Kačerginė iki Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno priemiesčio kurortas, namus ten statėsi visuomenės veikėjai, menininkai, politikai. Tad ryškiausi miestelio akcentai – vasarvietės istoriją menančios medinės vilos. Projektuodami architektai stengėsi išryškinti Kačerginėje vyraujantį vilų stilių, atsigręžti į mišką bei aiškiai atskirti senas ir naujas pastato dalis.
Mokyklą ketinama išplėsti bei sujungti su esamu daugiafunkciu centru, šitaip formuojant pusiau uždarą sklypo užstatymą. Priestatuose įsikurs sporto salė, papildomos erdvės ir reikalinga jungtis su daugiafunkciu centru. Šios dalys išsiskirs medžiagiškumu, fasaduose dominuos vertikalus skaidymas, atkartojantis medžių gausią aplinką, vizualiai smulkinantis fasado plokštumas. Jungtis dalinama į tris tūrius, vienas jų numatomas ant kolonų, išlaikant pėsčiųjų jungtį tarp Nemuno krantinės, poilsiavietės bei miško su skulptūrų parku. V. Blažienė pasakoja: „Kačerginėje sužavėjo pušynas – akcentas, traukiantis ilsėtis ir žaisti. Siekiame jo neslėpti, kurti intrigą, link kurios norisi eiti, apžiūrėti.“
Architektės teigimu, mokyklų architektūra netiesiogiai formuoja mokinio pasaulėžiūrą. Vaikai skirtingi, todėl turint skirtingų – triukšmingesnių, tylesnių – erdvių, galima patenkinti įvairių mokinių poreikius. Svarbu, kad baldai būtų pritaikyti vaikams, jie galėtų ant jų patys užlipti, prisėsti, žaisti. V. Blažienė taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė mokykla jau neatsiejama ir nuo darnaus jos vystymo, pasitelkiant atsinaujinančius energijos šaltinius, tvarius architektūrinius sprendinius. Mokykla, kaip pavyzdys, gali daryti įtaką ne tik estetiniams, bet ir inžineriniams ar konstrukciniams pasirinkimams.
Tai yra dar viena priežastis šiandienos poreikiams pritaikyti jau esančius mokyklų pastatus – tai žymiai tvariau nei nauja statyba. Be to, kaip pastebi P. Latakas, šiais ekonomiškai nestabiliais laikais būtent esamos infrastruktūros atnaujinimas, procesų skaitmenizacija, eksploatacija, sumanus lėšų ir darbo jėgos panaudojimas užtikrins stabilų miestelių vystymą.
2L architects nuotr.
