Šiuo metu, kai lietuviškame skulptūros lauke vyksta įnirtinga kova tarp „tradicijos“ ir „progreso“, o pagaliau sutvarkytoje Vilniaus Lukiškių aikštėje niekaip neįsikuria joks skulptūrinis simbolis, prasminga pasižvalgyti į šiuolaikinio skulptūros meno korifėjus bei tam tikras tendencijas, kurios, panašu, ir vėl aplenkia Lietuvos kultūrinę erdvę.
Indų kilmės britų skulptorius Anishas Kapooras – vienas tokių korifėjų, tačiau apie jo kūrybą Lietuvoje žinome daug mažiau nei apie skulptūros meno klasikus.
Pripažintas pasaulio
Vadinti A. Kapoorą šiuolaikiniu Michelangelo’u tikriausiai būtų kiek netikslu, tačiau negalima neigti, kad šio skulptoriaus darbai žinomi gal net labiau nei itališkojo Renesanso meistro kūryba. Londone reziduojantis menininkas kuria drąsias, ryškias skulptūras, meistriškai manipuliuodamas dydžiais, medžiagų ir erdvių įvairove, o labiausiai išgarsėjo grynų spalvų pigmentų naudojimu skulptūrinėms formoms. A. Kapooro parodos kasmet rengiamos įspūdingiausiose pasaulio meno erdvėse, jis vadinamas vienu įtakingiausių savo kartos skulptorių bei „skulptūros spektaklio meistru“, ir tai liudija įspūdingas gautų apdovanojimų sąrašas: 2013 m. jam suteiktas Didžiosios Britanijos Riterio titulas už nuopelnus vizualiesiems menams (todėl, sutikę šį menininką, nepamirškite kreiptis „sere“), 2014 m. – Oksfordo universiteto garbės daktaro laipsnis, 2012 m. – Indijos Vyriausybės apdovanojimas „Padma Bhushan“, 2016 m. jis tapo „LennonOno“ taikos premijos laureatu, o 2017 m. vasarį paskelbta, kad A. Kapooras gavo vieno milijono JAV dolerių dydžio „Genesis“ apdovanojimą, teikiamą asmenims, „demonstruojantiems meistrystę ir tarptautinį pripažinimą savo veiklos srityse, kurios išreiškia atsidavimą žydiškoms vertybėms, žydų bendruomenei ir Izraelio valstybei“.
Dar 2008 m. Londone, Karališkojoje Menų akademijoje, buvo atidaryta retrospektyvinė paroda, apžvelgianti skulptoriaus 30 metų kūrybinį kelią.
Apie tokią garbę svajoja daugybė menininkų ir ne tik Didžiojoje Britanijoje. Kokie šio indų kilmės skulptoriaus darbai pelnė tokią reputaciją bei Turnerio premiją (1991), Venecijos bienalės prizą (1990), Jungtinės Karalystės Komandoro titulą (2003) ir narystę Karališkojoje Menų akademijoje?
Ir stulbina, ir gąsdina
Pirmiausia A. Kapooro skulptūros pribloškia dydžiu. Tai nėra tos rūšies menas, pro kurį gali praeiti nepastebėjęs.
Taratantara (1999) – 35 m aukščio kūrinys, instaliuotas meno centre „Baltic Flour Mills“, Geitshedas (Didžioji Britanija). Marsyas (2002) – 150 m ilgio ir dešimtį aukštų užimanti kraujo spalvos skulptūra, savotiška senovės Graikijos mito apie puikybę interpretacija (Marsijas buvo toks išdidus, kad drįso iškviesti į muzikinę dvikovą dievą Apoloną. Už tokį įžūlumą jam buvo nunerta oda.), vos tilpusi į galerijos „Tate Modern“ salę. Sky Mirror (liet. „Dangaus veidrodis“) – gigantiškas 6 m pločio veidrodis iš nerūdijančiojo plieno plokščių, atspindintis dangų ir aplinką, kurioje stovi (ir taip tarsi nuleidžiantis dangų žemyn). Pirmasis toks veidrodis pastatytas 2001 m. Anglijoje, Notingame, šalia vietos teatro. Publikai ir pačiam skulptoriui ši idėja taip patiko, kad netrukus atsirado antrasis veidrodis – šįkart Niujorke, Rockefellerio centre, kur buvo pritaikytas gerokai didesnėms amerikietiškoms realijoms (t. y. aplinkiniams dangoraižiams) atspindėti ir buvo net 10,6 m skersmens (2006). Dar vienas veidrodėlis buvo pritaikytas 2008 m. Braitono festivalyje (gaila, kad toks brangus – pirmasis veidrodis kainavo 900 tūkst. svarų sterlingų. Gal būtume galėję užsisakyti vieną ir į Vilnių – vietoje nuostabiųjų VEKS’o vamzdžių prie Neries…).
Veidrodiniai paviršiai praeitame dešimtmetyje buvo mėgstamiausia A. Kapooro medžiaga. Cloud Gate (liet. „Debesų vartai“) – dar vienas veidrodinis kūrinys, įspūdingas ir dydžiu, ir kaina, ir forma: 10 x 20 x 30 m dydžio bei 110 tonų svorio nerūdijančiojo plieno skulptūrą, 2004 m. pastatytą Čikagos Tūkstantmečio parke (ir kainavusią 23 mln. dolerių), vietos gyventojai meiliai vadina „Pupele“. Ji nuostabiai atspindi tiek dangų, tiek aplinką. Pats A. Kapooras teigia, kad siekė „pagauti Čikagos dangų – kad atrodytų tarsi debesys plaukia vidun pro šiuos vartus…“ Tuo tarpu aštrialiežuviai interneto komentatoriai nusprendė, kad „Debesų vartai“ – puikus globalinio atšilimo termometras. Kai jie užvirs, vadinasi, situacija visiškai prasta.
Vienas naujausių kūrinių – vandens skulptūra Descension Niujorke, Bruklino parke, kuri atrodo kaip tiesiog besisukantis vandens sūkurys. Nors ir apjuosta apsauginiu turėklu, Descension – tikrai nerami vieta. Atsistojus šalia sūkurio, kūną perveria jo vibracija, o sąmonę, anot skulptoriaus, – nerimas: kokio jis gylio? Ar jis siekia Žemės centrą? Kas tai yra? Kas jį suka? „Mums reikalingas atskaitos taškas tam, kad galėtume suvokti tokį objektą, – sako A. Kapooras, – o kai tokio taško nerandame, atsitinka kažkas įdomaus. Mes visi, kaip publika, norime įsitraukti – tam, kad kažką gautume, norime kažką atiduoti.“
Paklaustas, kaip jaučiasi dėl to, kad jo sukurti objektai stipriai veikia paprastus žmones, skulptorius teigia, jog paslaptis ta, kad šie kūriniai – didžiuliai, juose nesimato jungčių, kurios leistų susikurti suvokimo tašką (kaip, pavyzdžiui, durys dideliame pastate). Na, o tokios skulptūros kaip „Debesų vartai“ neleidžia fiksuoti žmogui suvokiamų parametrų, kitaip tariant, yra didžiulis neaprėpiamas ir kartu mažas objektas. Būtent dydžio kaitaliojimas yra vienas iš tų poetinių klausimų, kuris domina A. Kapoorą.
Kitas A. Kapooro meninės veiklos ir apmąstymų objektas – tam tikros rūšies architektūra, erdvė, kurią galima apibūdinti kaip religinę. Labiausiai jį domina negatyvi erdvė, t. y. erdvė, slypinti tuštumoje. Vienas objektų, sukurtas Vokietijoje, Kaselio mieste kas penkerius metus vykstančioje skulptūrų parodoje „Documenta“, buvo į bunkerį panašus pastatas, kurio viduje tvyrojo visiška tamsa – tik skylė grindyse švietė tarsi kilimas. Į jį vienu metu galėjo įeiti tik vienas žmogus. Vienas lankytojas, pralaukęs eilėje 45 min. ir pagaliau patekęs vidun, tiesiog įsiuto: „Aš daug ką esu daręs dėl šiuolaikinio meno – bet dar niekad nestovėjau šitiek laiko eilėje tam, kad pamatyčiau ant grindų ištiestą kilimą!“ Iš pykčio jis trenkė į tą „kilimą“ savo akinius ir, žinoma, jie pradingo skylėje. Tada jis tikrai išsigando. „Štai kas mane iš tiesų domina – tuštuma, momentas, kai skylė virsta erdve, pilna tuštumos“, – sako skulptorius.
Ritualo svarba
A. Kapooras gimė 1954 m. Indijoje, Mumbajuje, indo ir Irako žydės šeimoje. Tėvai svajojo, kad sūnus įgis rimtą specialybę, todėl leido į prestižinę Doono mokyklą, kurioje būsimasis menininkas įgijo, kaip pats teigia, „tikrai kosmopolitišką“ išsilavinimą. Tėvai taip pat paskatino sūnų iškeliauti iš Indijos – pasaulio pamatyti. 19 metų Anishas atvyko į Londoną ir pradėjo mokytis Hornsey meno koledže. Tai buvo visapusio išsilaisvinimo laikotarpis – taip pat ir nuo psichologinės įtampos, kamavusios jaunuolį nuo paauglystės. 1977 m., kai Anishas baigė meno mokyklą, Britanijoje buvo vos dešimt menininkų, sugebančių išgyventi vien tik iš savo meno. Anishas, kaip ir dauguma kitų, tikėjosi gauti mokytojo darbą, apsistojo vieno kambario bute ir gyvenimui užsidirbdavo gamindamas baldus dekoratoriui Nicky Haslam.
Po poros metų nuvykęs į Indiją, jis pagaliau atrado sąsajas tarp savo darbų ir to, ką pamatė gimtojoje šalyje. „Tai buvo tam tikras požiūris į objektą. Aš kūriau objektus, susijusius su veiksmu, su ritualu. Tą beveik religinį veiksmą aš mačiau visur… Ir tai buvo be galo svarbus mano darbo patvirtinimas“, – prisimena skulptorius.
Ritualas menininkui svarbus iki šiol. Jis kasdien keliasi pusę šešių ryto, valandą medituoja, ir atvyksta į studiją, kur darbuojasi kartu su 25 padėjėjais, prieš aštuonias. Kasdien į darbą jis rengiasi tais pačiais drabužiais ir net per pietus valgo dažniausiai tą patį patiekalą. Pats sako, kad nuo rutinos nukrypti jam labai sunku. Taigi visada geria juodą kavą, o sekmadieniais su šeima pietauja vis toje pačioje „River Cafe“, su kurios šeimininke Ruth Rogers ir jos vyru architektu Richardu Rogersu jį sieja sena, laiko patikrinta draugystė (beje, būtent šioje kavinėje atsiskleidė ir Jamie’io Oliverio talentas. Jei būsite Londone ir sumanysite paieškoti J. Oliverio ištakų ar patikrinti, ką iš tiesų per pietus valgo A. Kapooro šeima, užsisakykite „River Cafe“ sukurtą desertą „Šokoladinė Nemezidė“. Sako, jį dievina visos Londono įžymybės).
Tikslas – amžina paslaptis
Nors skelbiasi kuriantis objektus su paslaptimi, A. Kapooras nevengia filosofinio pobūdžio pamąstymų apie savo kūrybą: „Man visada atrodė, kad viskas mene yra iliuzija ir nerealybė. Pradėjęs dirbti su pigmentais, greitai supratau, kad, užklojus objektą pigmento sluoksniu, jis tarsi dingsta: didžioji jo dalis tarsi ledkalnio lieka paslėpta, nematoma.“ Tokio meno pavyzdžiu jis laiko Marcelio Duchampo kūrybą, tiksliau – keletą jo darbų. M. Duchampas, jo teigimu, yra sukūręs kelis darbus, kurie „amžinai liks paslaptingi“. Ko dar, klausia A. Kapooras, gali trokšti menininkas? Sukurti kažką paslaptingo, kas liks paslaptimi amžiams. Argi tai nėra geriausias dalykas? Tai – giliausia ir tikriausia poezija, ir tai – iš tiesų nuostabu.
Taigi labiausiai A. Kapoorą domina nematoma gyvenimo pusė. Jam svarbu, kad žiūrovas nesugebėtų viso objekto aprėpti žvilgsniu, jis siekia dezorientuoti, sukelti specifinę būseną laiko ir erdvės atžvilgiu. Anksčiau skulptorius to siekė intensyviomis pigmentų spalvomis, vėliau – pasitelkęs veidrodinius, aplinką atspindinčius bei erdvę transformuojančius paviršius, dabar tyrinėja industrinių medžiagų (PVC, stiklo pluošto, plieno) teikiamas galimybes. Nuolatinis jo tyrinėjimų objektas – ta tamsybės dalelė, kurią kiekvienas nešiojamės savyje, tamsybė, artima vienam iš esminių pasąmonės subjektų – siaubui.
Tikriausiai nereikia stebėtis tokiu pasirinkimu. Skulptorius daug metų kovojo su vidiniu nerimu, kuriam įveikti prireikė 15 metų ir profesionalaus psichologo pagalbos. Jis padėjo išspręsti vidinį konfliktą, kurio jaunuolis niekaip negalėjo išspręsti savarankiškai. Tik baigęs gydymą, A. Kapooras netrukus sutiko savo būsimą žmoną – meno istorikę Susanne. Šiuo metu jie turi du vaikus ir namus Čelsyje, apie kurių architektūrą verta kalbėti atskirame straipsnyje.
Estetinio susižavėjimo mašina
Plačiajai publikai skulptorius žinomas visų pirma dėl savo kuriamų objektų dydžio. Dėl to susilaukia ir daugiausia kritikos. Griežčiausi vertintojai A. Kapoorą netgi kaltina didybės manija ir gigantizmu, kaip pavyzdį pateikdami skulptūrą Orbit – apžvalgos platformą, iškilusią Rytų Londono peizaže prieš 2012 m. olimpinių žaidynių atidarymą. (Susuktų raudono plieno sijų apžvalgos bokštas sukurtas padedant inžinieriui Ceciliui Balmond, jo statybą apmokėjo pasaulinė plieno gamybos lyderė „ArcelorMittal“. Bokštas yra 114,5 m aukščio ir sveria 2 000 tonų, jo statybai prireikė 560 m perdirbto plieno vamzdžių ir užtruko 18 mėnesių. Skulptūros eksterjerą puošia 250 spalvotų programuojamų prožektorių. Į apžvalgos aikštelę, nuo kurios matosi visas Olimpinis parkas ir Londono panorama 20 mylių spinduliu, lankytojai gali pakilti liftu, o nusileisti žemyn raginami 455 laipteliais, sukurtais taip, kad pasijustum tarsi besisukantis statinio orbitoje.)
Tačiau labiausiai šis menininkas yra kritikuojamas už tai, kad pataikauja publikai, siekdamas visų pirma pribloškiančio efekto. Kitas priekaištas – kad jo kūriniai yra per daug išbaigti ir tiesiog nepalieka nieko žiūrovų vaizduotei. Jo darbai suteikia publikai viską, ko tik galima norėti iš meno: jie yra gražūs, viliojantys ir iškart suteikia estetinį pasitenkinimą, nepalikdami nei vietos, nei laiko ar galimybės įdarbinti savo protą ir vaizduotę. Tai – tarsi estetinio susižavėjimo gamybos mašina.
Galima sakyti ir taip. Tačiau galima ir manyti, kad A. Kapooras yra ne tik be galo talentingas, bet ir protingas menininkas, sugebantis pritraukti žiūrovą ir užvaldyti jo vaizduotę savo kūriniais.
Talentingas ir skandalingas
Beje, pastaruoju metu A. Kapooro pavardė siejama net su keliais meno skandalais, kurių epicentre atsiduria ne tik skulptoriaus meno kūriniai, bet ir vieši jo paties pasisakymai.
Vienas tokių kilo 2015 m., vykstant A. Kapooro kūrybos parodai Versalio rūmų parke. Monumentali plieno skulptūra Dirty Corner sulaukė didžiulio dėmesio iškart, kai tik buvo pastatyta (publiką praminė ją „karalienės vagina“, turėdami galvoje Mariją Antuanetę), ją net tris kartus antisemitiniais šūkiais nutepliojo vietos grafičių „specialistai“. Po trečiojo karto menininkas nusprendė grafičio nebešalinti, o palikti ant kūrinio kaip „fašizmo prancūzų kultūroje“ ir „nešvarios Prancūzijos politikos“ liudijimą. Taigi reikalo ėmėsi Prancūzijos teismas ir priėmė sprendimą – prieš skulptoriaus valią panaikinti įžeidžiantį grafitį. A. Kapooras uždengė vandalizmo akto rezultatą auksine folija, pavadinęs tai „karališku atsaku“ į nutartį.
Kitas skandalas, susijęs su juodos spalvos pigmentu „Vantablack“, kuris vadinamas revoliuciniu, nes tai – juodžiausias juodos spalvos atspalvis, kurį iki šiol yra pavykę išgauti. Britų kompanijos „NanoSystems“ sukurtas pigmentas yra mikroskopinių vertikalių vamzdelių mišinys, kuriame kiekvieno vamzdelio aukštis yra 300 kartų didesnis nei jo plotis. Šviesos spinduliui palietus pigmento paviršių, spindulys neatsispindi, o įsipainioja tarp vamzdelių ir amžiams pasilieka jų tinkle. Pigmentas „Vantablack“ yra juodžiausia šiuo metu žinoma substancija, sugerianti net 99,96 % šviesos.
Perskaitęs laikraštyje apie šią nepaprastą juodą spalvą (juodžiausią materiją visatoje po juodosios skylės), skulptorius pats susisiekė su kompanija ir pasisiūlė bendradarbiauti.
A. Kapooras dirba su „Vantablack“ nuo 2014 m., tačiau pripažįsta, kad pigmentą labai sunku naudoti meno kūriniams, nes jo tankis – labai didelis. Iš pradžių buvo įmanoma pagaminti tik 2 cm2 gabalėlius – šiuo metu stengiamasi išgauti didesnius kiekius.
Nors „Vantablack“ buvo sukurtas kariniais bei astronomijos tikslais, „NanoSystems“ neneigia, kad suteikė leidimą bei galimybę naudoti šį pigmentą savo kūrybai vieninteliam menininkui pasaulyje – A. Kapoorui. Žinia apie tokį ypatingą leidimą sukėlė kitų Didžiosios Britanijos menininkų įsiūtį. Tapytojas Christianas Furras apkaltino skulptorių „iki šiol negirdėtu medžiagos monopolizavimu“. Juoda spalva – ypatinga meno aplinkoje, savo unikalaus atspalvio ieško daugybė tapytojų (pavyzdžiui, Turneris, Manet, Goya). „Ši juoda spalva – tarsi meno pasaulio dinamitas, ji turėtų būti prieinama visiems menininkams, o ne vienam, tai – neteisinga“, – piktinosi britų meno atstovai.
Tuo tarpu A. Kapooras gina savo teisę į išskirtinį „Vantablack“ naudojimą, o skausmingą kolegų reakciją aiškina juodos spalvos ypatumu: „Manau, viskas dėl to, kad juoda spalva yra ypač susijusi su emocijomis… Nemanau, kad balta spalva būtų sukėlusi tokią reakciją. Juoda, kaip ir raudona, turi tam tikrą psichologiją.“
Šiemetė A. Kapooro paroda vyko Seule, Pietų Korėjoje, galerijoje „Kukje“, kur buvo demonstruojamos dezorientuojančios veidrodinio plieno paviršiaus skulptūros, išsukiotos 90 laipsnių kampu. Tai – tarsi „antiselfinis“ menas, kontrastuojantis su „Instagramui“ draugiškomis instaliacijomis, dominuojančiomis daugumoje erdvių. Jis iškraipo ir deformuoja žiūrovo atspindį, neleisdamas pamatyti savo atspindžio, bet vis tiek nepalieka abejingų tarsi nerimą keliantis galvosūkis. Jį kiekvienas žiūrovas turi spręsti pats. „Negali suvokti meno kūrinio už kitą žmogų. Meno kūrinio gyvenimas yra savarankiškas – jis turi patirti savo istoriją“, – sako ryškiausias mūsų amžiaus skulptūros meistras.
Beje, jei susižavėjote A. Kapooro kūryba tiek, kad norėtumėte kasdien ją regėti, bet neturite atliekamų kelių šimtų tūkstančių svarų sterlingų net mažiausiai jo skulptūrai įsigyti, galite pasinaudoti kavos „Illy“ gamintojų suteikta galimybe įsigyti espreso kavos puodelių komplektą ir už menkutę 300 eurų sumą kasdien gėrėtis aptakiomis unikalios A. Kapooro dvasios paliestomis formomis.
theguardian.com nuotr.
