Tarkime, 2009 m. žadėta renovuoti 500 namų, 2010 m. – 1 tūkst., o iki 2013 m. – net 4,9 tūkst. Tačiau renovuota vos daugiau nei 470 daugiabučių namų. Renovuojant pagal tuomet galiojusią Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą, užsibrėžtam planui – renovuoti 24 tūkst. daugiabučių namų – pasiekti prireiktų kelių šimtų metų. Problemos (ne)sprendimas jau sukėlė ir konkrečių padarinių: iš merdėjančių daugiabučių namų išgalintieji kraustėsi į naujesnės statybos ar individualius būstus, o senuose liko mažiau mokūs ar socialiai remtini asmenys, kurie jokių motyvacijų renovuoti neturi, gauna kompensacijas už šilumą ir nenori imti paskolų iš bankų.
2013-ieji turėjo tapti renovacijos lūžio metais. Pasiūlytas naujas daugiabučių namų atnaujinimo modelis, patobulinta teisinė aplinka, sukurta naujų finansinių priemonių, turinčių užtikrinti sistemingą ilgalaikį šalies renovacijos procesą. 2013 m. sausio viduryje Seimas pakeitė daugiabučių namų renovavimo tvarką ir daugiau galių suteikė savivaldybėms: paskolas namams atnaujinti galės imti ne tik gyventojai, bet ir savivaldybės. Bet ar visa tai išjudins renovaciją iki masinio proceso? O juk įsibėgėjimui laiko liko nedaug. Vieno iš finansavimo šaltinių – ES iniciatyvą „Jessica“ kontroliuojančio fondo –
lėšas, teikiamas būstui renovuoti, privalu panaudoti iki 2015 m. pabaigos.
Tačiau tempai – tik viena medalio pusė. Kokio renovuoto būsto mums reikia? Nuo 2016 m. Europos Komisijos reikalavimu visi nauji daugiabučiai namai turės atitikti A klasę, t. y. namas turės maksimaliai taupyti energiją, o nuo
2022-ųjų reikalavimų kartelė bus pakelta iki šiluminės energijos beveik nereikalaujančios A++ klasės. Šiuo metu Lietuvoje modernizuojamiems namams keliami gerokai menkesni reikalavimai – atnaujintas pastatas turi atitikti bent jau ne žemesnę kaip C energinę klasę. Tai verčia manyti, jog dabar modernizuojami pastatai jau po dvejų metų neatitiks keliamų reikalavimų, o po penkerių vėl bus beviltiškai pasenę ir juos reikės iš naujo modernizuoti.
Kaip ne tik paspartinti patį modernizacijos procesą, bet ir kas keistina jo modelyje, prie „Structum“ apskritojo stalo diskutavo Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis, Inžinerijos ir konsultacijų kompanijos „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas urbanistas Mindaugas Pakalnis, VGTU Pastatų energetikos katedros docentas dr. Romanas Savickas, Giedrius Bardzdaitis, atstovaujantis statybų ir projektavimo bendrovei „Dailista“, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos komunikacijos projektų vadovė Brigita Žebrauskaitė, „Structum“ vyr. redaktorė Jurga Grigienė ir „Structum“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja Asta Geibūnienė.
A. Vaičiulis: Procesas vis tiek vyksta, bet mes, kaip asociacija, džiaugiamės, kad jis sulėtėjo. Pagal statistiką tik 30 proc. iš numatytų pastatų dabar renovuojami, pristabdę galime pamatyti lendančias įprastas klaidas ir iš jų pasimokyti. Yra ir privalumų, ir trūkumų. Privalumas – „Jessica“, nes nereikia ieškoti, kur pasiskolinti pinigų, o problemas, su kuriomis susiduria rinkos dalyviai, pradedant užsakovu, daugybe proceso dalyvių ir baigiant rangovu, aptarkime šiandien. Taip pat pažiūrėkime, kaip sekasi kitoms šalims, ir paanalizuokime pavyzdžius, kurie tiktų Lietuvai.
R. Savickas: Kalbant apie problemas, žvelgiant į energijos poreikį, iš pradžių pastatą reikėtų padalyti į dvi dalis: aktyviąją ir pasyviąją. Pasyviosios dalys – sienos, šiltinimas – žinomos plačiai, o apie aktyviąją dalį –
energines sistemas – kalbama mažai. Manoma, kad renovacija – tai putplasčio uždėjimas. Tai tikrai labai siauras mąstymas. Būtina sutvarkyti ir vidų. Tam dabar yra daug tinkamų priemonių. Iki šiol buvo manoma, kad tai labai sudėtinga, ypač jei pastate įrengtos vienvamzdės sistemos. Tačiau dabar yra sprendimų, kaip palikus vienvamzdę sistemą perjungti vamzdžius, įstatyti termostatinius ventilius, suderinti karšto vandens skaitiklius, sumontuoti šilumos daviklį ir atlikti kitus darbus. Individuali šilumos apskaita kiekvienam pastato vartotojui (šilumos skaitikliai arba šilumos kiekio dalikliai) padės kiekvienam butui susireguliuoti, kiek jam reikia šilumos, ir sutaupyti. Statistiniai duomenys rodo, kad tipinis iki 1992 m. pastatytas net neapšiltintas daugiabutis pastatas, vertinant statistinę medianą, gali sutaupyti apie 25 % šilumos energijos. Taip sutaupyti galima ir minimaliomis techninėmis priemonėmis. Ir tai neužkerta kelio tolesnei pastato atitvarų renovacijai, nes apšiltinus pastato atitvaras vidaus šildymo ir karšto vandens sistemas vis tiek reikės rekonstruoti pagal naujus poreikius. Tai atlikus iki atitvarų rekonstrukcijos, jos laukiant jau bus taupoma energija. Atskiras ir svarbus klausimas yra vėdinimas. Žinoma, viską reikėtų padaryti vienu metu, kartu su apdaila ir langų keitimu.
A. Vaičiulis: Prie inžinerinės temos, manau, dar sugrįšime kitą kartą, tačiau bet kuriuo atveju aišku, kad į visą modernizacijos procesą reikia iš karto pažvelgti kompleksiškai, nes vėliau paaiškėjus, kad norint papildomai įstatyti kelis eurus kainuojantį įrenginį, kuris nebuvo numatytas investiciniame plane, to padaryti negalėsime, nes investicinio plano, kuris kol kas – svarbiausias užsakant modernizaciją, perrašyti negalima. Tai taip pat yra kliūtis ir kol kas neišspręsta problema.
M. Pakalnis: Dabar tai, ką vadiname renovacija, iš tiesų nėra atnaujinimas plačiąja prasme, tai yra tik vienos dalies – šiluminės grąžos – pagerinimas. Man teko daryti daug socialinių ir demografinių tyrimų tų miestų dalių, į kurias ir yra nukreipta ši modernizacijos programa. Jie rodo, kad tie rajonai beviltiškai sensta, turiu omenyje – gyventojai. Gal tai ne taip pastebima tuose miestuose, kuriuose yra jaunimo, studentų, kurie nuomojasi tuose pastatuose butus, tačiau mažesniuose miestuose iš renovuotinų rajonų žmonės bėga, statosi individualius namus, o lieka patys silpniausi socialiniai sluoksniai. Vyksta akivaizdus visuomenės sluoksniavimasis, tad jeigu tuose rajonuose nieko nebus daroma, po maždaug 10 metų jie gali tapti tam tikrais socialiniais getais. Tai jau parodė Prancūzijos patirtis, kurioje į priemiesčiuose pastatytus daugiabučius namus susikėlė emigrantai, o dar po kelių metų ten užsiliepsnojo automobiliai. Susiformuoja socialinės stigmos. Tai galime stebėti kad ir Vilniaus Naujininkų rajone, kur stovi prasčiausi būstai. Mes Vilnių paveldėjome gana homogenišką, socialiai gražų, kur įvairių socialinių sluoksnių žmonės gyveno šalia, kartu žaidė vaikai. Tokį miesto veidą jau prarandame, ir ta renovacijos idėja, mano galva, gali smarkiai prisidėti sprendžiant socialines miesto problemas. Sovietinis laikotarpis mums paliko daug prastos kokybės būstų, kurie beveik visi vienodi, vieno segmento. O jaunos šeimos, kurioms ir reikia sudaryti geriausias sąlygas, tų mažų sovietinių būstų nenori. Tad jei tokius būstus, kokie jie yra dabar, imame ir užkonservuojame, mano manymu, jų rinkoje bus per daug. Tiesiog jų tiek nereikia, tik niekas to poreikio netyrinėja, o, pavyzdžiui, vokiečiai yra atlikę didelių tyrimų, ko iš tiesų reikia gyventojams. Jiems reikia ir saugios uždaros erdvės, ir kitokio buto plano, ir sutvarkytos aplinkos, gal net žemės plotelio prie namų. Taigi, jei norime tuos senus daugiabučius namus renovuoti, tai daryti reikia iš esmės. Juos reikėtų ne tik apšiltinti, bet ir galvoti, kaip pakeisti, kad būtų įdomūs pirmiausia jaunoms šeimoms, nes tie rajonai puikiai tinka joms gyventi: čia pat darželiai, mokyklos, visa infrastruktūra. Deja, statistika tokia, kad dabar vidutinis tuose rajonuose gyvenančių žmonių amžius yra 50–60 m., jauni žmonės gyvena užmiestyje, taigi formuojasi netinkama miesto struktūra. Jaunus žmones reikėtų bandyti grąžinti, o jie grįžtų, jei būtų pasiūlytos tinkamos sąlygos. Taigi, mano manymu, pinigus reikėtų naudoti ne vien fasadams šiltinti, bet ir kompleksiškai keičiant pačią aplinką. Ir vien tik automobilių aikštelių neužteks. Štai vokiečių patirtis: jie tuos rajonus visaip keitė, dalį pastatų griovė, dalį aukštino, dalį žemino, formavo uždaresnius kiemus, būrė mažesnes bendruomenes, žodžiu, buvo vykdomas kompleksiškas darbas su teritorija ir gyventojais.
G. Bardzdaitis: Bet juk būstai privatūs…
M. Pakalnis: Latvijoje būstai taip pat privatūs, bet kažkodėl padaroma. Tam yra ilgalaikiai projektai. Mechanizmų tikrai yra, tik reikia kompleksiškai žiūrėti į šių rajonų ateitį. Reikia ir privačių investicijų, be jų šie rajonai pasmerkti.
A. Vaičiulis: Tai, be abejo, svarbus socialinis aspektas, o ką manote kaip projektuotojas?
M. Pakalnis: Kai dirbau „Vilniaus plane“, mes darėme tipinius projektus. Akivaizdu, kad bendras projektavimas nelabai pasiteisina, nes vis tiek reikia žiūrėti į kiekvieną namą konkrečiai, projektuotojams dirbti prie tokių projektų gana sudėtinga, o ir nepelninga, nes viskas vis tiek atsiremia į tą mažiausią kainą. Todėl ir tenka stebėti mažų miestelių namus, kurių fasadas renovuotas, o palikti išilgai įskilę balkonai, iš kurių styro armatūra. Neva balkonas jau yra privati erdvė ir pagal planą jis nerenovuojamas. Daugybė tokių neišspręstų, atrodo, paprastų dalykų diskredituoja patį procesą. Be to, į viską reikėtų žvelgti kūrybiškai, juk yra tokių pastatų, kurių jau tikrai neverta šiltinti, pavyzdžiui, Vilniuje, Žirmūnuose. Mano klaida jaunystėje buvo pradėtas restauruoti „Moskvič“ automobilis (juokiasi).
B. Žebrauskaitė: Žmones sunku įtikinti dėl vėdinimo sistemų reikalingumo, o kaip juos įtikinti, kad bus perdaroma viskas, o gal net ir teks laikinai išsikelti?
M. Pakalnis: Padarykime kaip Olandijoje: nugriovė kvartalą, pastatė kitą ir į jį sukėlė žmones. O lenkai net davė žmonėms naudotis žeme prie daugiabučio namo. Padarykime ir mes taip, manau, įtikinti padėtų pažadėjus padengti pirmų kelių projektų išlaidas. Visuomenė turėtų į tokius projektus investuoti ir parodyti pavyzdį.
A. Vaičiulis: Sutinku, reikia bandomųjų projektų. Kas juos inicijuos ir palaikys? Gal savivalda?
M. Pakalnis: Tada žmonės patikės, kad toje savivaldoje ne vagys, kad visi dirba normaliai, kad galima pasitikėti ir į juos pačius žiūrima kaip į šeimininkus. Bet toks projektas trunka dešimtmečius. Tai ilgas ir gana komplikuotas procesas, bet jei tai padaro kitos šalys, kodėl negalime mes, juk nesame blogesni.
A. Vaičiulis: Ar galima žmogų iškraustyti? Kaip tokie dalykai apibrėžiami teisiškai? Tam reikėtų griovimo įstatymo.
M. Pakalnis: Na, anglai griovimo įstatymą turi. Negi anglų Konstitucija mažiau gerbiama nuosavybė nei kitų, įskaitant mūsų šalį? Jei turtas yra avarinis, juk negali jame gyventi. Taip keliamas pavojus ir sau, ir kitiems.
A. Vaičiulis: Vilniuje tikrai yra tokių kvartalų, kuriuose būtų galima vykdyti bandomuosius projektus, – viskas mūsų rankose. Bet mums svarbu ir tai, kad renovacija būtų paremta tikslu siekti A energinės klasės, todėl mane domina, su kokiomis problemomis susiduria vienas svarbiausių renovacijos proceso dalyvių – generalinis rangovas. Įmonė „Dailista“ dabar yra generalinis darbų rangovas iki A klasės modernizuojant daugiabutį namą Vilniuje, Mickevičiaus gatvėje.
G. Bardzdaitis: Mes susiduriame su tomis pačiomis problemomis, kaip ir kiti rangovai. Pirmiausia – dažniausiai nukopijuoti ir realybės neatitinkantys investiciniai planai, kuriuose sveikos logikos tikrai mažai. Padėtų projektų ekspertizė, tačiau norint paspartinti renovaciją ji buvo atšaukta. Todėl dabartiniuose planuose daugelis dalykų neįvertinta, paslėpta, manau, dauguma tų planų rengėjų nėra net buvę statybos aikštelėje. Kitas dalykas – per mažos kainos, už kurias norima renovuoti statinius. Mes manome, kad pirmiausia statybininkai pagal parengtą projektą turėtų siūlyti kainą, už kurią sutiktų atnaujinti pastatą. Tuomet, gyventojams pritarus, su banku būtų pasirašoma sutartis. Nes šiuo metu, kai nustatoma kaina, už kurią bendrija sutinka renovuoti daugiabutį namą, procesas sustoja, nes statybininkai už pernelyg mažą kainą negali rizikuoti to projekto įgyvendinti.
R. Savickas: Kalbant apie investicinius planus, dažnai apskaičiuotas energijos kiekis yra tik teorinis, skaičiavimams taikant teorines vertes ir koeficientus, nes juk reikia važiuoti į objektą, iš savininko ar valdytojo gauti dokumentaciją. O jei jos nėra arba ji netiksli? Ir nors pastato energinio naudingumo sertifikavimas (PENS) buvo atliktas, iš tikrųjų jis gali sunaudoti visiškai kitokį energijos kiekį. Yra atvejų, kai pastato renovacijos projektui rengiamas investicinis planas, kuriame investicijas privaloma pagrįsti PENS, tačiau pastatas jau dabar sunaudoja 30 % mažiau energijos. Ką rodo toks investicinis planas? Tai, kad reikėtų daryti ne pagal investicinį planą, o pagal energinį auditą.
J. Grigienė: Pagrindinės klaidos aptartos, reziumuokite, kokių veiksmų reikia imtis dabar, kad modernizacijos procesas vyktų sklandžiai ir tikslas pasiekti A energinę klasę būtų įgyvendintas.
R. Savickas: Turi būti skirtas reikiamas dėmesys aktyviosioms pastato sistemoms, tai gali būti sutvarkyta net ir nedidelėmis investicijomis, o ekonomija akivaizdi. Būtina siekti, kad būtų sprendžiami ir pastato vėdinimo bei sandarumo klausimai.
G. Bardzdaitis: Reikia daugiau logikos priimant sprendimus, iš pradžių turėtų būti parengiamas protingas investicinis planas, o tada skaičiuojami pinigai. Būtina išlaidų analizė.
B. Žebrauskaitė: Galima pasinaudoti parengta vizualine informacija, kurioje matyti, kuriuos rajonus iš tikrųjų reikia ir verta modernizuoti, pateikti pavyzdiniai modernizuoti namai.
A. Vaičiulis: Svarbu išlaikyti pagrindinį 5 sudedamųjų dalių paketą, be kurio efektyvumo nepasieksi. Tai pastato šiltinimas, langai ir sprendimai, kaip langų montavimo vietose išvengti susidarančių šilumos tiltelių, sandarumas, vėdinimas su šilumogrąža. Siekti, kad investiciniai projektai tikrai būtų investiciniai, rimtai pagalvoti apie galimybę griauti nerenovuotinus pastatus, spręsti su kvartalais susijusią problemą. Juk nuo pirmųjų sudedamųjų dalių priklauso visi kiti sprendimai. Neužtenka žinoti klaidas, reikia ir visus modernizacijos proceso dalyvius informuoti, mokyti, kad tų klaidų nekartotume.
