Naujasis Didžiosios Britanijos karalius Charlesas III dar būdamas princu pasižymėjo siekiu įtakoti architektūrą. Anot studijos „Office De Architectura“ architekto ir kritiko Andriaus Ropolo, Charlesas III turi principingą nuomonę apie klasikinę architektūrą ir jo nuomonė absoliučiai prasilenkia su didžiąja dalimi architektūros lauko profesionalų.
Žemiau pateikiame A. Ropolo komentarą (kalba netaisyta).
Didžioji Britanija turi naują karalių – Karolį III. Nuostabu tai, kad šis karalius turi didžiulę aistrą ir principingą nuomonę architektūros klausimais, tik tragiška tai, kad jo nuomonė absoliučiai prasilenkia su didžiąja dalimi architektūros lauko profesionalų.
Politikoje yra far-left ir far-right, kurių pažiūros yra tiek toli, kad jau tampa tokiomis pačiomis ir nebeatskirsi kuri pusė durnesnė, tai architektūroje yra dabar (jau) karalius Karolis III ir Patrik Schumacher. Jei Patrik Schumacher vadovauja Zaha Hadid architektų ofisui ir dėsto keistose undergroudinėse grupėse savo ultraliberalias idėjas, paišo shitcoin metafart virtualius miestus, tai Karolis III griežtai agituoja už klasikinę architektūrą, tradicinių, klasicistinių proporcijų svarbą, dekoratyvumą ir kovoja prieš modernios architektūros apraiškas. Pasak jo nauji miestai ir pastatai turi atrodyti kaip statyti iki XX amžiaus, nes XX a. yra didžiulis nesusipratimas architektūroje. Kuris durnesnis, net negaliu pasakyt.
Jeigu karalius Karolis III tiesiog agituotų apie savo architektūros pažiūras siaurame istorijos mylėtojų tarpe, būtų viskas ok. Natūralu, kad monarchas turi polinkį istorinei aplinkai, jam tai yra nostalgija, juk jis tokioje aplinkoje augo. Tačiau karalius, kol dar buvo princu savo spaudimu nulemdavo kai kurių projektų likimą. Be diskusijų, vėluodamas procesuose, nes jam asmeniškai projektas ar architektas nepatikdavo.
Andrius Ropolas
Žymiausia istorija nutiko kai tuometis princas Charlesas sužlugdė Nacionalinės galerijos Londone priestato konkursą. Jį 1982 metais laimėjo ABK architektai su high-tech stiliaus priestatu. Negirdėjote apie juos? Nenuostabu. Po princo kalbos apie jų projektą ir įsikišimo šių architektų karjera prasmego. Princas rėžė žymią kalbą, kurioje šį priestatą apibūdino kaip „monstrišką karbunkulą ant mylimo ir elegantiško draugo veido“. Projektas buvo atšauktas. Po kelių metų realizuotas Venturi Scott Brown projektas interpretuojantis 1830 metų dizainą.
Princas čia nesustojo, jis taip pat stengėsi, kad Londone neiškiltų Mies van der Rohe biurių pastatas, kurį pavadino „gigantišku stiklo kelmu“. Vietoje jo dabar turime No 1 Poultry, projektuotą Stirling/Wilford. Asmeniškai manau, kad vietoje Mies iškilo nemažiau ikoniškas ir svarbus pastatas, tik ne modernizmo, o postmodernizmo stiliaus. Tiesa, Mies savo projektu siūlė sukurti viešą erdvę, kurios realizuotame projekte neliko.
Iš naujesnių atvejų – princas tiesiogiai bendravo ir siekė, kad Kataro karališkoji šeima išmestų iš savo Londone vystomo didžiulio projekto britų architektūros grandą Richard Rogers. Galų gale jis tai pasiekė. Rogersas supykęs atvirai svarstė, kad Charleso elgesys nedemokratiškas, princas nesileidžia į jokias diskusijas: „Someone who is unelected, will not debate but will use the power bestowed by his birth-right must be questioned.“
Tokių istorijų yra ir daugiau. Projektai stabdomi, daromas politinis spaudimas jeigu neįtinkama princo estetiniam supratimui. Savo argumentus jis plečia ir bando įtvirtinti ir per savo School of Traditional Arts, kurią kartais cituoja norėdamas pabrėžti, kad estetinė tiesa slypi senoviniuose kompozicijos principuose.
Dabar princas tapo karaliumi. Bandau įsivaizduoti, kokį spaudimą turėdavo atlaikyti institucijos, architektai, užsakovai kai jau kelis metus vystant projektą, suderinus projektą su daugybe interesų grupių, vieną dieną pro duris įžengdavo princas Charlesas. O dabar lygiai taip pat tik dar galingiau įžengs karalius Karolis III. Didžioji Britanija demokratiška šalis tol, kol vystomi projektai gražūs karaliui. Priešingu atveju, viskas labai ramiai ir greitai ten persijungia į diktatūrą.
