Portugalijos architektas Alvaro Siza Vieira yra vienas labiausiai apdovanotų architektų pasaulyje, bet jis visiškai kitoks nei kiti garsūs architektai: jis kukliai dirba su nedidele komanda ir nenaudoja kompiuterinio dizaino ar interneto.  

Atlanto vandenyno pakrantės Portuės miestelyje Matozinjose netoli Porto gimęs ir iki šiol ten gyvenantis architektas visada labai rūpinasi projekto integravimu į aplinką ir jautriai vertina tiek architektūrines, tiek vietos tradicijas.

Pritzkerio architektūros premijos laureatas vadinamas ankstyvųjų modernistų įpėdiniu. Svarbiausias jo architektūros bruožas – formos ir funkcijos aiškumas. 

Prieš šešis dešimtmečius A. Siza pradėjo savo karjerą kurdamas Portugalijos kraštovaizdyje į vandenyną atgręžtus pajūrio būstus ir baseinus, lyg iškaltus pakrantės uolų atodangose. Jo darbai apima projektus nuo baseinų iki bankų, biurų, restoranų ir meno galerijų, nuo asmeninių rezidencijų iki prabangių apartamentų dangoraižių. 

A. Siza teigia, kad architektai nieko neišranda, o transformuoja reaguodami į iškilusias problemas.

„Kiekvienas dizainas yra rūpestingas bandymas užfiksuoti konkretų trumpalaikio vaizdo momentą su visais jo niuansais. Tai, kiek ši laikina kokybė yra užfiksuota, atsispindi dizaine: kuo jis tikslesnis, tuo labiau pažeidžiamas.“

Karjera 

Alvaro Joaquimas de Melo Siza Vieira (1933) – portugalų architektas ir architektūros pedagogas, tarptautiniu mastu žinomas kaip Alvaro Siza.  

Vaikystėje Alvaro mėgo piešti ir norėjo tapti skulptoriumi. Bet jo tėvas Júlio Siza Vieira, inžinierius, nesutiko, kad sūnus studijuotų skulptūrą, nes manė, kad tai būtų pernelyg bohemiškas gyvenimas. Dėdė ir 12 šeimos narių palaikė Alvaro norą, jie paskatino jį rinktis architektūros studijas, o jo meilė skulptūrai vėliau išryškėjo pastatuose. 

Būsimasis architektas 1955 metais baigė architektūros studijas tuometėje Porto universiteto dailės mokykloje – dabartiniame Porto universiteto Architektūros fakultete, arba FAUP (Faculdade de Arquitectura da Universidade do Porto).  

Ten jis sutiko ir savo žmoną, tuo metu – jaunutę septyniolikmetę, būsimą portugalų menininkę Marią Antónią Sizą (1940–1973), su kuria susilaukė dukters ir sūnaus. Bet sutuoktinė mirė labai anksti, su tėvu liko du mažamečiai vaikai.

Pagerbdamas jos atminimą, šiemet, 2022 metų balandį, A. Siza padovanojo Lisabonos „Calouste Gulbenkian“ muziejui dalį jos kūrinių – paveikslų, graviūrų, piešinių, siuvinėjimo darbų, dabar muziejuje surengta menininkės darbų paroda „Po 50 metų“.  

Pirmąjį savo didelį projektą – keturi namai Matozinjose – A. Siza užbaigė dar studijuodamas architektūrą ir, pasak kritikų, tai buvo visame pasaulyje žinomų architektūros stilių kulminacija.

Nors projektas sulaukė daug kritikos, baigęs studijas A. Siza įkūrė savo privačią praktiką Porte. Nuo 1955 iki 1958 metų jis dirbo kartu su garsiu portugalų architektu, Porto universiteto Architektūros fakulteto profesoriumi Fernando Tavora.  

Netrukus A. Siza pradėjo dėstyti architektūros studentams ir šio darbo neatsisakė daugybę metų. Nuo 1966 metų A. Siza dirbo FAUP lektoriumi, nuo 1976 metų paskirtas profesoriumi. Jis kaip kviestinis profesorius dėstė Harvardo, Pensilvanijos, Bogotos, Lozanos bei kitose aukštosiose mokyklose.

Jį kvietė skaityti paskaitas daugelyje universitetų ir konferencijų visame pasaulyje nuo JAV, Kolumbijos ir Argentinos iki Ispanijos, Anglijos, Norvegijos ir Šveicarijos. Jo architektūra visame pasaulyje kelia didelį jaunosios kartos susidomėjimą.  

2003 metais, sulaukęs 70-ies, A. Siza pasitraukė iš aktyvaus pedagoginio darbo, bet ir šiandien, eidamas 90-uosius, neatsisako architektūros.

A. Sizai būdingas dėmesys erdvei ir formoms. Kurdamas Porto biurų pastatą, jis atsisakė sulieti naują pastatą su jo aplinka, ją imituojant, nes vietovė buvo per daug svarbi – istorinis miesto centras.

„Mes peržengėme etapą, kai tikėta, kad stiliaus vienybė yra universalus architektūros problemų sprendimas. Pripažinus, kad natūrali miesto prigimtis yra kompleksinė, transformacijos judesiai įgauna labai skirtingas formas“, – sako architektas A. Siza.

Palikimas  

Vienas iš pirmųjų A. Sizos darbų, sulaukusių visuomenės dėmesio, buvo viešasis baseinų kompleksas „Piscinas de Marés“, kurį 1966 metais jis sukūrė Lesa da Palmeiros žvejų miestelyje ir vasaros kurorte. Konstrukciją sudaro du natūralūs baseinai – vienas skirtas vaikams, kitas – suaugusiesiems, taip pat pastatas su persirengimo kambariais ir kavine.

Statinys suprojektuotas ant uolos atodangos, lygiagrečiai su vandenynu ir įrėmintas kraštovaizdžio. Baseinai pripildyti jūros vandens ir atriboti nuo paplūdimio, iš jų atsiveria vaizdas į jūrą.  

Po dešimtmečio, 1977 metais, Evoros mieste A. Siza ėmėsi didelio pigių būstų projekto. Miesto valdžia pavedė architektui suprojektuoti 1 200 pigių butų: vieno ir dviejų aukštų kuklūs namai su kiemeliais. Tai buvo vienas iš kelių pigaus būsto projektų, kuriuos šis architektas įgyvendino su nacionaline būsto asociacija SAAL.  

Prabėgus šešiems karjeros dešimtmečiams pusė A. Sizos darbų yra gimtojoje Portugalijoje, ypač daug jų Porte, tarp jų – „Boa Nova“ arbatos namai, FAUP Architektūros fakulteto ir „Serralves“ šiuolaikinio meno muziejaus pastatai. Jo pastatų sąrašas viršija 50 ir jų galima rasti Ispanijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Pietų Korėjoje, JAV ir daugelyje kitų šalių nuo ​​Amerikos iki Azijos.  

2014 metų liepą A. Siza paskelbė apie savo sprendimą padovanoti didelę savo architektūros archyvo dalį Kanados architektūros centrui (CCA) Monrealyje, kad jo medžiaga „būtų prieinama kartu su kitų šiuolaikinių architektų darbais“. Kai kurių projektų archyvus jis paliks Lisabonos Gulbenkiano fondui ir Porto miesto „Serralves“ fondo Šiuolaikinio meno muziejui Portugalijoje. 

Atkūrimas 

1988 metų rugpjūtį vieną iš centrinių istorinių Lisabonos rajonų Chiadą sunaikino didžiulis gaisras, kilęs universalinėje parduotuvėje ir išplitęs į kitas parduotuves. Netrukus jau liepsnojo 16 kitų pastatų ir stichija plėtėsi.  

Po gaisro A. Siza buvo pakviestas atkurti Chiadą. Daugiau nei dešimtmetį architektas vadovavo šiam dideliam miesto atstatymo projektui. Jo parengtame projekte buvo naujai interpretuotas pombaline stilius – XVIII amžiaus portugalų architektūros stilius, matomas aplinkiniuose rajonuose, su jam būdingomis formomis, akmens blokų konstrukcijomis, spalvų parinkimu ir medžiagų apdorojimu.  

Gaisro nuniokoto Chiado atkūrimas buvo sutelktas į viešosios erdvės kokybės sampratą, atspindinčią gyvenimo kokybę. Chiadas atsigavo ir tapo viena geidžiamiausių Portugalijos nekilnojamojo turto rinkų dėl didžiulių restauravimo pastangų. 

„Atkūrimo projektas (…) turėtų būti atviras, jaučiant daugybės skirtingų tikslų ir norų kontekstą, duodant erdvės įvairioms gyvenimo struktūroms egzistuoti. (…) Projekto tikslas buvo ne Chiado idėjos kūrimas, o daugelio susijusių interesų suderinimas ir valdymas.“

Pripažinimas 

1992 metais A. Siza buvo apdovanotas Pritzkerio prizu už indėlį į architektūrą. Kaip apibūdino tarptautinė žiuri, A. Sizos kūrybai įtakos turėjo modernizmo architektūra. Kaip ir ankstyvųjų modernistų, jo kuriamos formos, suformuotos šviesos pasižymi apgaulingu paprastumu: jos yra sąžiningos, neišgalvotos.  

Jo kūrybai būdinga formos ir funkcijos vienovė, skulptūriškos formos, šviesūs, dažniausiai balti, fasadai. Pasitelkęs architektūrines formas jis išsprendžia dizaino problemas: toje vietoje, kurioje reikia pavėsio, virš jos sukuriama pakibusi plokštuma, kur reikia vaizdo, padaromas langas.

A. Sizos pastatuose laiptai, rampos ir sienos atrodo iš anksto ir paprastai numatytos, tačiau atidžiau išnagrinėjus iš išvaizdos natūralūs kūriniai slepia subtilų meistriškumą, ir, kaip sako pats A. Siza, „išsprendžia problemą“.  

A.Siza savo indėliu, t. y. poetine modernia architektūra, stengiasi išsaugoti nykstantį architektūros žanrą. Modernistų idėjas praplečianti, estetiškai jautri jo architektūra demonstruoja pagarbą gimtosios Portugalijos tradicijoms, istoriškai naudotoms medžiagoms ir formoms, pagarbą kontekstui, nesvarbu, ar tai vienas senas namas, ar visas Chiado kvartalas Lisabonoje, ar uolėta vandenyno pakrantė, kaip plaukimo klube Porte, ir galiausiai – pagarbą šiandienai. 

Pasak kritikų, jo nepaprasti pastatai laužo monotoniją. A. Sizos kūryba nesaistoma specifinio stiliaus, paklūstanti normoms, bet kiekvienas naujas projektas atneša naujovių.  

„Alvaro Sizos architektūra teikia džiaugsmą pojūčiams ir pakylėja dvasią. Kiekviena linija ir kreivė išdėstyta meistriškai ir užtikrintai. Per pastaruosius dešimtmečius jis papildė pasaulio architektūros žodyną“, – teigė Pritzkerio tarptautinė žiuri.

Architektas A. Siza per ilgą savo kūrybos karjerą taip pat apdovanotas Portugalijos Nacionaline architektūros premija, Karališkojo Britanijos architektų instituto aukso medaliu, taip pat Prancūzijos, Ispanijos, Brazilijos, JAV institucijų ir valstybiniais apdovanojimais. Jam skirti aukščiausi gimtosios Portugalijos valstybiniai apdovanojimai.

A. Sizai suteiktas daugybės pasaulio universitetų garbės daktaro vardas – nuo Valensijos, Palermo ir Neapolio iki Bukarešto ir Limos universitetų. Jis yra Amerikos ir Europos mokslų ir menų akademijų narys.

Žymės 

2022 metais A. Siza užbaigė savo pirmąjį pastatą Niujorke. Kaip pats sako, paliko savo žymę Manhatano panoramoje. Pradėjęs šį projektą būdamas 86 metų, architektas sakė jau nesitikėjęs statyti Manhatane, nors nuo savo architektūros karjeros pradžios 1954 metais projektavo pastatus Europos, Pietų Amerikos šalyse, taip pat Korėjoje ir Kinijoje, jis pastatė pirmąjį savo projektą JAV. 

Pastatas, vadinamas „611 West 56th Street“, iškilo tokiame siaurame sklype, kad portugalų architektas suprojektavo 137 metrų aukščio daugiabutį, o tai, jo teigimu, yra gana mažai, palyginti su kitais Niujorke aukštaisiais pastatais.

Prabangus daugiabučių komplekso dangoraižis yra 37 aukštų, jį sudaro du tūriai, kurių pagrindas yra didelis blokas, o aukštyn kyla toks siauras tūris, kad pats A. Siza šios viršutinės struktūros dalį palygina su ilgu žirafos kaklu. Namo išorė padengta blyškiomis kalkakmenio plokštėmis, o per didelius langus prabangaus pastato fasade atsiveria Hadsono upės vaizdai.  

Šiemet A. Siza bendradarbiavo su Šveicarijos prekės ženklu „Cauny“ ir paliko dar vieną žymę dizaine: jis sukūrė laikrodžių kolekciją „Cauny X Siza“. Projekto komanda džiaugėsi galimybe dirbti su vienu didžiausių mūsų laikų architektu, matyti jo didžiulį kūrybinį gyvybingumą, mąstymo greitį ir „džiaugsmą piešti“. 

„Buvo svarbu nepamiršti milijonų naujų modelių ir nuolatinių pokyčių. Siekiau, kad ši transformacija nebūtų nepastebima, taip pat, kad šis laikrodis atrodytų kaip laikrodis, lygiai taip pat, kad, mano nuomone, kėdė turėtų atrodyti kaip kėdė, o automobilis – kaip automobilis. Nes tai, kas nauja, nebūtinai turi būti agresija, – ir taip būna ne visada“, – sako A. Siza.