Savo baigiamuosiuose darbuose Architektūros inžinerijos katedros studentai vienodu intensyvumu sprendžia visuomeninės paskirties objekto meninius ir konstrukcinius klausimus. Suprojektuotai objekto architektūrai jie ne tik parenka erdvinę konstrukcinę sistemą, bet, naudodami per studijų metus įsisavintos Statinio informacinio modeliavimo (angl. Building Information Modelling, BIM) sistemos pagrindus, apskaičiuoja jos laikomosios galios pakankamumą ir sukonstruoja svarbiausias laikančiųjų elementų tarpusavio jungtis. Ši moderni programinė įranga suteikia studentams galimybę virtualioje aplinkoje sukurti ir valdyti pastato modelį visais jo gyvavimo ciklais – nuo pirminės projekto koncepcijos iki jo nugriovimo. Per bakalauro studijas šios katedros studentai gauna tik dalį šių žinių, o jas gali gilinti architektūros inžinerijos magistrantūros studijose.
Kasmet šios katedros absolventų darbai rodo jų pasirengimą fiksuoti ir atspindėti kolektyvinės patirties modelius bei dabartines pasaulio architektūros tendencijas, kai pastatas prabyla ne tik unikalia menine forma, bet ir visumine, raiškia konstrukcine sistema. 2014 m. bakalaurų darbuose galima akivaizdžiai išskirti dvi tendencijas, kai, remiantis esamos aplinkos kontekstu, meninė forma kyla veikiama konstruktyvizmo architektūros, ir antroji – kai meninė forma kyla iš aliuzijų pasaulio bei asociacijų su gamtos formomis. Abi jos išreiškiamos sumaniai taikant inžinerijos žinias.
Šiemet dideliu profesionalumu išsiskyrė bakalaurų Pauliaus Sipavičiaus ir Lino Kazakevičiaus projektai. P. Sipavičius ginti pateikė keleivinių laivų prieplaukos komplekso Jonavoje projektą. Neris – viena pagrindinių upių, kuria anksčiau naviguodavo plokščiadugniai laivai, tačiau šiuo metu Lietuvoje vidaus vandens kelių naudojimas išgyvena krizinį laikotarpį, nors turi nemažą potencialą – tiek komercinį, tiek rekreacinį. Dėl šių priežasčių studentas nusprendė paskatinti laivybą upėmis, Jonavos krantinėje pastatydamas prieplaukos kompleksą. Projektuojamam pastatui buvo numatyta konkreti vieta pagal Jonavos miesto detalųjį planą. Projektuodamas objektą P. Sipavičius atliko upės lygio ir urbanistinio konteksto analizes. Atsižvelgdamas į tai ir pateiktas projektavimo bei konstravimo užduotis, studentas kūrė objekto estetinį vaizdą, siejo funkcinę schemą ir sklypo gretimybes.
Prieplaukos komplekso pagrindinė idėja sietina su plastiškomis, tekančiomis formomis bei lūžtančios bangos įvaizdžiu. Pagrindiniai pastato akcentai – apžvalgos aikštelė ir laivų krantinė, kurios didžioji dalis yra pasislėpusi po pačiu pastatu. Apžvalgos aikštelė atveria panoraminį vaizdą į Neries upę ir ją supančią gamtą. Objekto vidinė erdvė suskirstyta į tris funkcines zonas: administracija, laukiamoji salė ir kavinė bei restoranas.
Pastato konstrukcinė sistema sudaryta iš trijų santvarų, kurios kerta tūrį vertikaliai nuo atraminių mazgų iki stogo sijynų. Tarpusavyje jos sujungtos standumo ryšiais bei stogą ir perdenginį laikančiomis sijomis. Metalo konstrukcija remiama ant monolitinių gelžbetonio pamatų ir jungiama su gelžbetoniniu rėmu, kuris taip pat remiamas ant gelžbetonio monolitinių pamatų. Tam, kad būtų galima „pakabinti“ tolimiausią pastato kampą (nuo artimiausios atramos nutolusį per 30 m), P. Sipavičius santvaras sujungė viename taške, taip suformuodamas trikampio formos konstruktyvinę schemą. L. Kazakevičiaus baigiamojo darbo „Baldų parduotuvė Kazlų Rūdoje“ architektūrinę idėją lėmė esamo sklypo padėtis. Sklypas yra Kazlų Rūdos miestelyje, greta nutiestos geležinkelio linijos Šeštokai–Kaunas. Dalis nenaudojamų bėgių yra pačiame sklype, virš kurių ir projektuojama baldų parduotuvė. Pastato forma – penki kabantys traukinio vagonai, sujungti galerijomis. „Vagonų“ pramoninis stilius kuriamas plieninių santvarų sistemomis, kurias laiko monolitinės gelžbetoninės kolonos. Pastato erdvinę karkasinę ir santvarinę struktūrą L. Kazakevičius parinko atsižvelgdamas į pastato formą: „vagonų“ galai yra 9 m ilgio gembės, o pastato išorėje esančios santvaros – pagrindinis fasadų akcentas.
„Vagonuose“ suprojektuotos baldų ekspozicijos salės, į kurias iš rūsyje esančių sandėlių liftais užkeliami baldai. Viename iš penkių „vagonų“ suprojektuotoje kavinėje galima stebėti pravažiuojančius keleivinius ir prekinius traukinius, atsiveria per grindis matomas bėgių vaizdas.
Originalią bioninę sintezę pateikė Renata Kubilienė projekte „Santuokų rūmai Kretingoje“. Sklypo kraštinė jungiasi su miesto parko tvenkiniu, tad pastatas projektuojamas tarsi ant vandens, siekiant jam suteikti skrendančio paukščio įvaizdį. Naudojant objekto konstrukcijas buvo stengiamasi neprarasti pirminio lengvumo ir elegancijos. Nors pastatas sudėtingos formos, bet priartėjimo būdu buvo suprojektuota ir apskaičiuota gana paprasta karkasinė konstrukcinė sistema. Pastatą laikantys plieniniai rėmai, išdėstyti kas
5 m, tarpusavyje jungiami plieniniais laikančiaisiais elementais, kurių profilis TUB250x250x16.
Antro aukšto perdangos – surenkamosios gelžbetonio plokštės, atremtos į šalutines sijas, o šios atremtos į kolonas. Iškeltas ir suprojektuotas gelžbetonio pilonas, prie kurio tvirtinami lynai laiko didžiąją dalį stogo konstrukcijų. Šios suprojektuotos iš įvairaus ilgio ir aukščio tarpusavyje horizontaliais ryšiais jungiamų plieninių santvarų.
Idėjos jautrumu trapiam kontekstui ir gilia galimos objekto struktūros analize išsiskyrė Dovilės Tarailaitės suprojektuotas uždaras plaukimo baseinas Druskininkuose, atitinkantis olimpiniams plaukimo baseinams keliamus reikalavimus, Kristinos Leilionaitės automobilių centras su
1 200 m2 ekspozicijų sale Plungėje, Arnoldo Seliuko irklavimo sporto bazė Šiauliuose. Architektūros inžinerijos bakalaurų baigiamųjų darbų turinys – įrodymas, kad architektūros ir inžinerijos susiliejimas projekto koncepcijoje pateikia begalę dažnai stebinančių galimybių, tampančių progresyviomis pastatų estetikos idėjomis.
