Atsitiktinumas lėmė pradžią

Nedažnam toptelėtų į galvą, kad Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcijos pradžią galėjo lemti… atsitiktinumas. Per visą jos laiką įdėmiu žvilgsniu lydėjęs kiekvieną statybų ar technologinį krustelėjimą teatro generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybos ir ūkio reikalams Valius Kriščiūnas tą istoriją gerai prisimena: „Rodos, 2003 m. aktorės G. Balandytės dėka vieno renginio metu į teatrą buvo pakviestas tuometis premjeras Algirdas Brazauskas. Buvo gruodžio pradžia, snigo. Po spektaklio su premjeru užsukome į vieną iš teatro patalpų, o ten – per langų plyšius iš lauko pripustyta sniego! Tai išvydęs A. Brazauskas rėžė, esą nėra ko čia daugiau žaisti, reikia tuojau pat teatrą įtraukti į investicijų programą ir imtis renovacijos! Taip viskas prasidėjo…“

Istorija bangavo nuo pirmojo projekto

Remiantis Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, šiandienio Kauno dramos teatro vietoje 1927 m., kai Vladimiro Dubeneckio projektavimo biuras gavo Berelio Kuprico užsakymą, buvo pradėtas statyti kino teatras „Metropolitan“, tapęs ryškiu art deco pavyzdžiu Lietuvos architektūroje.Projektą vykdė inžinierius architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. Modernus dviejų aukštų pastatas pastatytas dabartinio dramos teatro kiemelyje, originalus statinys buvo subtiliai pritaikytas prie vientisos Laisvės alėjos architektūros.

1952 m. architektas Kazimieras Bučas parengė kino teatro rekonstrukcijos ir pritaikymo vaidybos teatrui projektą. Ši rekonstrukcija, deja, sunaikino pastato autentiškas detales ir pakeitė pastatą iš esmės. Baigta 1959 m. ji ateities kartoms paliko naujus estetinės socialistinės epochos nuostatas atspindinčius pagrindinį fasadą, salės ir fojė interjerus, o pagrindinis įėjimas buvo perkeltas į Laisvės alėją, taip išsprendžiant priėjimo prie teatro problemą. Rytinėje pusėje pastatyti priestatai architektūros nesugadino – kino teatras turėjo tik vieną reprezentacinį fasadą, kiti buvo utilitarūs, glaudėsi prie sklypo ribų ir nebuvo matomi. Keturių aukštų monumentalaus statinio teatras tapo vienu ryškiausių XX a. 6 deš. socialistinio realizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje, išsiskirdamas struktūriškumu, lakoniška raiška ir žmonių figūrų skulptūromis puoštu fasadu.

Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. teatras ėmė papildomai naudotis ir buvusiomis kailių siuvyklos „Raudonoji vėliava“ patalpomis (Kęstučio g), jas pritaikant mažosioms scenoms.

Pamatų istorija atsitrenkė į Nemuno smėlį

2005 m. prasidėjusios teatro rekonstrukcijos projektą parengė Algimanto Kančo studijos architektai kartu su Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto (KPRPI) specialistais. Buvo restauruotas ne tik teatro interjeras, bet ir pakeistas stogas, tvarkyti pamatai, įrengta nauja scenos technika, pakeisti inžineriniai tinklai ir komunikacijos, atgimė ir atsirado įvairių salių.

Prieš pradedant rekonstrukciją, teatro pastato būklė buvo prasta: konstrukcijos susidėvėjusios, deformuotos, prasta šilumos varža ir pan. NKDT generalinis direktorius Egidijus Stancikas neslepia vienu metu galvojęs, jog pastatyti naują pastatą būtų buvę gerokai pigiau ir paprasčiau, tačiau troškimas išlaikyti teatro kūrybinę energiją būtent šioje vietoje nulėmė kitokį sprendimą.

Tuo metu teatras buvo nepatikimas dėl daugybės susidėvėjusių priestatų. Grėsmingas perdangų ir pamatų nestabilumas paaiškėjo jau pradėjus rekonstrukcijos darbus ir ypač tuomet, kai buvo atidengti pamatai, kurie visų nuostabai daugelyje vietų stovėjo tiesiog ant akmenų, kai kur atstojusių net ir pamatus!

Generalinio rangovo UAB „Kaminta“ projekto vadovas Antanas Venskaitis prisimena, kad vietoje Didžiosios salės anksčiau buvusios kino salės nuolydis buvo per mažas teatrui. Todėl buvo priimtas sprendimas padidinti sėdimųjų vietų ploto nuolydį ir kartu metru įgilinti sceninę dalį – dėl to teko tvirtinti pamatus. Pakeistas ir fojė grindų aukštis – ši patalpa pakilo pusę metro. Bendras nuolydis padidėjo 1,5 metro. „Tvirtinome pamatus, 25 m bokšto pamatus papildomai įleidome metru gilyn. Darbus sunkino tai, kad viskas vyko pastato viduje, – pasakoja statybų vadovas ir pamini dar vieną faktą, kai kastuvais ir įkeltais miniatiūriniais ekskavatoriukais kasant scenos pagrindą buvo atrastas ypač kietas smėlis, kaip vėliau suprato, buvęs paties Nemuno kadaise suneštas. – Teko išvežti daugybę smėlio, tam naudojome bobcatukus ir keltuvus.“

Pastatyti tiesiog ant riedulių pamatai nebuvo tinkamai sutvirtinti, tad teko imtis statybinių technologijų, norint pašalinti šį trūkumą – šiandien teatrui jau nebegresia Pizos bokšto likimas. Be to, pagal laikmečius pamatai buvo kaskart aukštinami sluoksniais – architektas A. Kančas pasiūlė išlaikyti šį istoriškumo įrodymą ir sumanė vienoje vietoje tuos susisluoksniavimus užkonservuoti ir palikti atidengtus. Dabar juos galima aptikti einant koridoriumi į pagilintame rūsyje naujai įrengtus tualetus (šie ten atsidūrė taupant plotą viršutiniuose teatro aukštuose).

A. Venskaitis pasakoja, kad kai kuriose rūsių vietose nuo besikaupiančios drėgmės teko papildomai panaudoti specialų apsauginį sanuojantį tinką, kuris stabdo drėgmės kaupimąsi ir kartu leidžia kvėpuoti konstrukcijoms. Taip pat UAB „Kaminta“ komanda pagilino kanalizaciją, o norėdama, kad tinkamai funkcionuotų naujoji vandentiekio ir nuotekų sistema, įrengė siurblinę. Atvestas naujas galingas priešgaisrinis vandentiekis, susidedantis iš dviejų 250 mm skersmens vamzdžių, – jis sujungtas su automatine priešgaisrine sistema. Visa gesinimo sistema prijungta prie dyzelinio generatoriaus, kad elektrai netikėtai išsijungus evakuacijos sistemos veiktų toliau, degtų avariniai žibintai ir vyktų sklandus dūmų šalinimas.

Teatralus supa jaukuma ir estetika

Šiandien teatre širdį džiugina ne tik naujai atgimusi didžioji scena ir žiūrovų salė, bet ir padidinti grimo kambariai, palėpėje įrengtos patalpos repeticijoms, Didžioji repeticijų salė (savo gabaritais atitinkanti didžiąją sceną), svečių viešbutis, praplatinta ir atverta vestibiulio erdvė. Virš administracinės pastato dalies, išeinančios į Laisvės alėją, penktame aukšte įrengta mažoji scena su galerija (110 vietų). Atnaujintos ir teatro dirbtuvių patalpos, sutvarkyti rūsiai, fasadas. „Mes suremontavome tik pagrindinį pastatą, o visos mažosios scenos, kamerinės salės – Ilgoji salė, Parketinė, Tavernos salės, Teatro mokyklėlė – visas tas ansamblis, buvęs kailių fabrikas dar laukia savo eilės“, – vardija teatro generalinis direktorius E. Stancikas.

NKDT rekonstrukcijos generalinis rangovas UAB „Kaminta“ 2005 m. darbus pradėjo nuo pagrindinio pastato stogo rekonstrukcijos. Projekto vadovas A. Venskaitis prisimena, kad darbai vyko labai įtemptai, teatralai ir statybininkai kiekviename žingsnyje turėjo derinti savo darbų grafikus, nuolat reikėjo brėžti ribas, kur vaikščios aktoriai, o kur gali judėti statybų specialistai. „Ypač pastaraisiais metais, pradėjus veikti Didžiajai salei, teko stropiai prisilaikyti nustatyto tam tikru laiku tylos režimo. Ar buvo atvejų, kad dėl to tektų rankiniu būdu dirbti ar naudoti kokią nors buitinę techniką? Ne, nes stropiai derinome laiką, triukšmingiausius darbus atidėdavome iki tinkamo momento“, – sako jis.

VĮ „Lietuvos paminklai“ generalinis direktorius Vydmantas Drumsta iki šiol negali atsistebėti teatro vadovo ryžtu nenutraukti teatro veiklos. „Teatralai sugebėjo prisitaikyti prie statybininkų visiškai išgriautos salės ir scenos, režisieriai įsigudrindavo tą „interjerą“ pritaikyti savo veiklai ir net sukviesti žiūrovus! „O kodėl neišnaudojus? Juk tokios galimybės daugiau nebebus!“ – šypsodamasis mums sakydavo E. Stancikas. Mes juokais net paklausėme, kam tuomet jiems tos naujosios technologijos ir visa kita, jeigu puikiausiai išsiverčia ir be to?“, – prisimena V. Drumsta.

Teatro vadovas E. Stancikas sako, kad visi išbandymai tapo įdomiu periodu teatro istorijoje. Ir kad buvusi teatro situacija – tai signalas visoms valdžios institucijoms, kad joks kultūros objektas negali taip ilgai būti remontuojamas, – egzistuoja rizika, kad per užsitęsusias rekonstrukcijas kūrybinis turinys gali išblėsti. „Laimei, mums taip neatsitiko. Ar dabar teatralai jaučiasi patogiai, komfortabiliai? Pakito viskas, išskyrus statinio sienas ir teatrališką dvasią. Kiekvieną vakarą spektaklio metu stebiu, kaip aktoriai gali visa savo esatimi panirti į vaidmenį, nesukdami galvos dėl išorinių statybinių trikdžių, virtusių per 12 metų neišvengiamu fonu, ir nejausdami išorinės fizinės žvarbos dėl kiaurų sienų ar langų. Dabar supa tikra kūrybos sukauptį lydinti jaukuma ir estetika!“ – sako jis.

Konstrukcijos atlaikė dešimtmečius

Rekonstrukcinius darbus nemenkai apsunkino ir išradingumo iš UAB „Kaminta“ suburtos rangovų komandos specialistų pareikalavo mažas teritorijos dydis: neįmanoma buvo panaudoti stambiosios technikos, nebuvo privažiavimų didelių gabaritų mašinoms, reikėdavo kai kuriuos konstrukcinius elementus dėl jų dydžio išrinkti dalimis ir tik tuomet įvežti į teatro teritoriją ir vėl surinkti. „Pavyzdžiui, kai keitėme virš salės senąsias lubų sijas naujomis, jas vietoje surinkinėjome iš dalių – tam prireikė laiko, išaugo sąnaudos. Arba štai, kai 25 m aukščio metalinę bokšto konstrukciją stogui reikėjo pakelti į 5 m į aukštį, nebuvo kur pastatyti krano, aplinkui stovintys namai taip pat ribojo galimybes, tad jį irgi montavome vietoje“, – dabar jau be didelių emocijų pasakoja A. Venskaitis. Kaip sako projekto vadovas, teatro sienų mūrinių konstruktyvų didžioji dalis atlieka savo funkciją toliau, tiktai teko iškelti virš pagrindinės salės dar vieną plytinį aukštą – dabar ten įkurdinta vadinamoji Rūtos salė. Dėl to sienos buvo sustiprintos įrengiant naujas gelžbetonines perdangas ant metalinių sijų. Taip pat virš dirbtuvių įrengta pusantro aukšto – ten atsirado Didžioji repeticijų salė, atkartojanti pagrindinės teatro scenos dydį tam, kad repeticijos vyktų natūralių matmenų aplinkoje, čia panaudotos metalo konstrukcijos ir monolitinės perdangos.

Racionalios pažangos žvalgėsi ir užsienyje

Teatro vadovas E. Stancikas prisimena laiką, kad jau pirminiame techniniame projekte buvo atsisakyta numatytų prastos kokybės apdailos medžiagų, techninės, apšvietimo bei scenos įrangos ir nuspręsta į ilgą istoriją turinčią kultūros įstaigą įsileisti naujausias technologijas: „Lankydamasis Vokietijos teatro užkulisiuose, esu matęs, kad moderni įranga jau seniai čia sumontuota, ir tai dar labiau skatino norą atsinaujinti.“ Tuomet pavaduotojas gamybos ir ūkio reikalams V. Kriščiūnas su kolegomis pasiryžo aplankyti net kelias užsienio šalis, siekdami kuo tikslingiau / optimaliau įprasminti ir taip negausų tam skirtą biudžetą. „Dėl jo teko atsirinkti tai, kas būtiniausia ir reikalingiausia, – pasakoja jis. – 2004 m. Lietuvoje didelės patirties teatro scenos technologijų srityje nebuvo, nebuvo ir rekonstruotų teatrų, tad nusprendėme važiuoti į Austriją: aplankėme Vienos operą, Graco ir kitus teatrus, bendravome su įrangos gamintoju „Waagner Biro“, kuris leido pamatyti, kaip gaminama įranga, išmėginti valdymą. Deja, austriškas variantas mums buvo per brangus, tad nuvažiavome į Vokietijos Frankfurto parodą, kur supratome, kad mus kainos ir kokybės santykio atžvilgiu tenkins olandų gamintojo „Trekwerk“ scenos technologinė įranga, kurią naudoja visi Olandijos teatrai.“

Vietoje virvių ir senų mechanizmų – modernios technologijos

Šiandien Kauno dramos

teatre modernizuotos visos teatro salės, didžiojoje scenoje įrengta automatizuota scenos mechanizacijos įranga, įdiegtos moderni garso, vaizdo projekcijų, informacinių ir pavojaus pranešimų, garso transliavimo ir tarnybinio ryšio, kalbų vertimo sistemos. Šiuos darbus atliko aukštųjų technologijų srityje veikianti bendrovė „Audiotonas“.

Kadangi spektakliams paruošti labai svarbu kokybiškos garso programos, ši įmonė įrengė modernią daugiakanalę garso sistemą, kurios pagrindą sudaro firmos „Martin Audio“ įrenginiai. Virš scenos sumontuoti du „Line Array“ tipo akustinių sistemų komplektai. Erdviniam „surround“ garsui salės ir balkono perimetru į specialias nišas sienose integruotos pagalbinės akustinės sistemos. Visos sistemos priderintos prie atnaujinto interjero, jų procesai valdomi kompiuteriu.

Teatro generalinis direktorius E. Stancikas patenkintas ir grimo patalpų įgarsinimo sistema: „Ji mums įprasta, bet visai kitokios kokybės pati įranga, nes anksčiau transliuojama ar kviečiama buvo per radijo taškus. Be to, dabar daugelyje patalpų yra monitoriai, transliuojantys vyksmą scenoje, – dėl jų kaip laikrodis gali dirbti aptarnaujantis personalas.“

Naujajam scenos apšvietimui UAB „Audiotonas“ įdiegė kelių rūšių klasikinius firmos „Robert Juliat“ prožektorius, daugiafunkcius firmos „Clay Paky“ efektinius prietaisus, kitus mobilius šviestuvus ir priedus – viskas kontroliuojama skaitmeniniais valdymo pultais „Compulite“ ir valdymo signalų skirstymo kompiuterinių tinklų įrenginiais „Enttec“.

Teatro scenoje „Audiotonas“ įrengė aukščiausios europinės kokybės mechanizacijos sistemą, valdomą dvigubos architektūros kompiuterine sistema, atitinkančia „Safety Integrity Level 3 (SIL3)“ reikalavimus ir kontroliuojamą iš bendrovės „Trekwerk“ serviso centro Olandijoje.

„Audiotono“ įrengti dekoracijų keltuvai yra ypač tylūs ir greitaeigiai (juda 1,5 m/s greičiu), jų elektros maitinimo sistema ekologiška, sutaupanti iki 40–60 % energijos. Dekoracijoms leidžiantis, keltuvų elektros varikliai generuoja reaktyvinę dedamąją, kuri akumuliuojama ir papildomai naudojama keltuvams maitinti. Dekoracijų padėtys ir keitimo sekos programuojamos dviem valdymo pultais su jutikliniais ekranais ir interaktyvia vartotojiška sąsaja. „Audiotonas“ scenos grindyse sumontavo dvigubą sukamąjį
11 m skersmens ratą ir tris nepriklausomai judančias orkestro duobės platformas (matmenys 3 x 3 m). Pavaduotojas gamybos ir ūkio reikalams V. Kriščiūnas pamini – būtent tam, kad galėtų tinkamai judėti keltuvai, teko sustiprinti visą pastatą ir pakelti scenos bokšto aukštį.

Šiltinimas, vėdinimas ir keltuvai – modernūs pagal metus

Teatro vadovybę nepaprastai džiugina naujosios pastato ventiliavimo sistemos – visų pirma dėl žiūrovų ir aktorių. E. Stancikas mena, kaip kūrybos proceso metu kankindavo didžiulė tvankuma, išsekindavusi aktorius fiziškai, o žiūrovams trukdydavo visiškai panirti į jo atmosferą.

Vėdinimo sistema teatro pastate tikrai verta dėmesio – šviežias oras į salę su scena tiekiamas iš pusiau rūsio po grindimis esančio metro pločio kanalo. Oras paduodamas iš 180 angų, sujungtų su žiūrovų kėdžių kojomis, kuriose ir yra paslėptos angos orui išeiti. Šią sistemą įdiegė pasitikėjimą pelniusi įmonė „Veda“, tiekianti ir įrengianti šildymo, vėdinimo, vandentiekio bei nuotekų (kanalizacijos) sistemas. Šiai įmonei inžinerinius darbus patiki gydymo įstaigos, viešbučiai, parduotuvės, biurai bei SPA, sporto centrai, o štai teatras, kaip objektas, jiems teko pirmą kartą. „Vedos“ profesionalūs sprendimai dar kartą įrodė gebantys patenkinti aukštus teatrams, muziejams, mokslo tyrimo centrams ir kitiems įvairios paskirties pastatams keliamus reikalavimus. „Mums, kaip kauniečiams, buvo garbė prisidėti darbais prie vieno svarbiausių Kauno visuomenės kultūros ir traukos objektų. Dėl teatro specifikos ir rekonstrukcijos prireikė daug pastangų, norint jame įrengti šiuolaikines inžinerines sistemas. Pagrindinis užsakovų reikalavimas buvo užtikrinti teatro artistams bei žiūrovams komfortabilias sąlygas: šviežią orą, pastovią vidaus patalpų temperatūrą bei visų sistemų nepertraukiamą ir tylų veikimą. Tiesa, darbų eiga buvo sudėtingesnė dėl nenutrūkstamos teatro veiklos, ne kartą teko keisti projektinius sprendinius, pritaikant vis naujesnes technologijas“, – prisimena direktorius gamybai Raimundas Balinskas.

Teatre „Veda“ beveik už 2 mln. eurų sumontavo šildymo, vėdinimo – vėsinimo, vandentiekio – nuotekų bei automatikos inžinerines sistemas. „Pagrindiniu iššūkiu tapo žiūrovų salės vėdinimo sistema, nes teko itin pasistengti, kad ji spektaklių metu veiktų be triukšmo, skersvėjų ir užtikrintų reikiamus oro srautus bei temperatūrą. Todėl teko po sale įrengti rūsius, per kuriuos tiekiamas oras išleidžiamas pro kėdžių kojose įmontuotas oro išleidimo groteles – taip sumažinamas oro judėjimo greitis, o žiūrovai nieko nejaučia“, – pasakoja UAB „Veda“ atstovas.

Moderni vėdinimo sistema, kurią sudaro 18 rekuperacinių sistemų, galinčių orą pagal poreikį vėsinti arba šildyti, padeda palaikyti komfortišką temperatūrą. Šildymo sistema naujai perdaryta į centrinę kolektorinę. Viskas automatizuota, kompiuteriu valdomi ventiliacijos parametrai.

Laiko tėkmė lėmė projekto raidą

„Visas teatro pastatas apšiltintas 10 cm storio mineraline vata – tik taip galėjome prieš dešimtmetį padaryti, – apgailestauja projekto vadovas A. Venskaitis, paminėdamas pastato energinę B klasę. – Juk pradėjus dirbti rekonstrukcinius teatro darbus daug pažangių technologinių dalykų, kaip yra šiandien, nebuvo, tad keliskart pagal galimybes teko resursus peržiūrėti, atnaujinti – būtent technologiniai dalykai sulaukė didžiausių pakeitimų. Aišku, kai kurias naujienas buvo sunku pritaikyti, pavyzdžiui, patys pirmieji ventiliacijos agregatai sumontuoti prieš dešimt metų – juose net nebuvo numatyta automatikos, tad skirtingose vietoje ji taip ir liko skirtingo lygio. Užtat didžiuojamės įrengę net 44 itin modernius scenos dekoracijų keltuvus, pajėgius kelti po 500 kg. Jie itin tyliai dirba, jų valdymas visas kompiuterizuotas.“

Teatre įrengti du krovininiai ir vienas keleivinis liftas, neįgaliesiems pritaikyti trys liftai-keltuvai: du stacionarūs prie įėjimų, viena vežiojamas ratukais. „Širdį džiugina įrengti liftai neįgaliesiems – dabar teatras atsivėręs visoms visuomenės grupėms“, – sako E. Stancikas.

„Jeigu rekonstravimo darbus būtų pavykę atlikti per kur kas trumpesnį laiką – būtų išlošusios visos dalyvaujančios šalys (teatras, užsakovas, rangovas ir valstybė), – sako VĮ „Lietuvos paminklai“ generalinis direktorius V. Drumsta. – Kita vertus, skubotumas rekonstruoti teatrą, pavyzdžiui, per metus, taip pat sukeltų problemų, gal net didesnių: juk skubant neįmanoma pasiekti kokybės, teatralai nebūtų taip stipriai įsigilinę į poreikius ir t. t. Užsitęsęs projekto laikotarpis leido priimti ir įgyvendinti tinkamiausius sprendimus ir susikrauti didžiulį neįkainojamą patirties bagažą panašiems būsimiems darbams.“

Paminklosaugos akiratyje palaiminti

2010 m. NKDT įtraukus į kultūros vertybių registrą, tapo privaloma išsaugoti dramos teatro kolonas, piliastrus, fasadą, bareljefines skulptūras, žiūrovų salės balkonus, interjero, lubų gipso lipdinius, kolonų ir piliastrų kapitelius, art deco šviestuvą, bronzinius salės šviestuvus, ventiliacijos groteles parteryje ir ne tik. Šių interjero ir eksterjero detalių atkūrimas užtruko beveik metus ir atgimė kruopštaus restauratorių Danguolės Bielienės ir Rasos Matulevičienės darbo dėka.

„Kai teatrą paliko paskutiniai rekonstrukciją atlikę specialistai, iš pat pradžių viskas atrodė per daug sterilu, teisinga, simetriška, – įspūdžiais dalijasi E. Stancikas. – O juk menas ir kūryba mėgsta šiek tiek asimetrijos, todėl dabar savo erdves papuošiame paveikslais, nuotraukomis ar iš praeities mūsų gabiųjų aktorių palikimo detalėmis – taip stengiamės įdvasinti teatrą.“ Teatro žiūrovai jau grožisi didžiosios scenos fojė pasikeitimais: keletą dešimtmečių menančius restauruotus minkštasuolius pakeitė modernūs odiniai baldai, akį traukia trys įspūdingo dydžio veidrodžiai, kabantys antrojo aukšto fojė nišose. Kylant į mažąją sceną, prie lifto įkurdinti teatro apdovanojimai. Stiklo galerijoje matyti įvairiausių regionų teatrinių festivalių apdovanojimai, Fortūnų statulėlės, medaliai…

VĮ „Lietuvos paminklai“ generalinis direktorius V. Drumsta įsitikinęs, kad jiems pavyko išsaugoti tarpukario architektūros palikimą. „Tiek, kiek buvo iki šių rekonstravimo darbų nesužalota, to šiuo projektu mes labiau nesužalojome – architekto A. Kančo komandos dėka pasiekėme maksimalų architektūrinį rezultatą. O kai kurias klaidas lėmė kelios priežastys: kadangi objekte nuolat vyko teatrinė veikla, mes prieš rengdami projektą negalėjome atlikti išsamių tyrimų (atkasti pamatų, išardyti scenos ir pan.), o ir pinigų tiems tyrimams nebuvo pakankamai. Be to, nepamirškime realybės, kad paprastai po 12 metų eksploatuojamame pastate vėl daromas remontas, o mums po tiek metų teko organizuoti komisiją, kad būtų surašytas baigtos statybos aktas – nors kai kur jau prireikė kosmetinio remonto, kurį geranoriškai (ne pagal projektą) atliko generalinis rangovas „Kaminta“, – kalba VĮ „Lietuvos paminklų“ generalinis direktorius V. Drumsta, kuriam didžiausią įspūdį paliko nuoširdus, dalykiškas, tiesioginis ir profesionalus visų projekto dalyvių bendradarbiavimas – juk tik tuomet gimsta tikrai geri sprendimai. O teatro vadovas E. Stancikas įsitikinęs – jeigu atliekant rekonstrukciją nebūtų tokio VĮ „Lietuvos paminklų“ palaikymo, būtų labai daug kur pasiklysta, ši įmonė buvo tarsi lazda kelyje, rodanti kryptį. Jam antrina ir penkerius pastaruosius metus teatre praktiškai gyvenęs projekto vadovas A. Venskaitis: „Kartu sėkmę lėmė ir tai, kad mums pavyko pasirinkti puikius rangovus, kad vyko sustyguotas komandinis darbas. Buvo nepaprastai įdomu tiek daug laiko bendrauti su meno žmonėmis, atsirado galimybė giliau pažinti teatrinį gyvenimą. O svarbiausia – visi išmokome dirbti visiškai mums neįprastoje, „gyvoje“ aplinkoje, įsiklausyti vieni į kitus, išmokome dirbdami improvizuoti ir lanksčiai taikytis prie aplinkybių.“

V. Drumsta įsitikinęs, kad kokybiškai rekonstruotas NKDT pastatas – tai kolektyvinio darbo rezultatas: „Noriu padėkoti visiems rekonstravimo darbų dalyviams, kurie savo indėliu padėjo jį pasiekti.“ VĮ „Lietuvos paminklai“ vadovas ypatingą padėką skiria premjerui Algirdui Butkevičiui ir ministrui Šarūnui Biručiui, kurių dėka rasti 900 tūkst. eurų paspartino visų su teatro rekonstrukcija susijusių darbų pabaigą.