Atostogų metas jau įpusėjo. Ar gali būti geresnės atostogos nei kelionė per Lotynų Amerikos architektūros brangakmenius? Ypač žinant, kad šie architektūriniai dariniai stūkso ne turistų numindžiotuose maršrutuose, bet pasislėpę už jų.
Pačioje gražiausioje Lotynų Amerikos vietoje įkurta išskirtinė meno galerija, kurioje eksponuojami šiuolaikiniai tarptautinių menininkų darbai. Jorge Eduardo Neira Sterkelis suprojektavo muziejų naudodamas ekologiškas medžiagas: bambuką, kokosą, jūros akmenėlius, kriaukles iš šalia vandenyno nuplauto paplūdimio.
Įžengę pro medines ir stiklines galerijos duris, lankytojai pakeliami į keturių metrų aukštį. Čia pasirinktos medinės grindys, turinčios puikių akustinių savybių. Tai reiškia, kad triukšmas iš lauko nutyla, o viduje žengiamų žingsnių garsas atkuriamas ir sustiprinamas. Taip padidinami ir praplečiami erdvės matmenys. Bent jau lankytojo galvoje.
Tvirtovė ir biblioteka
Kolumbijos Bogotos miesto centre iškilo didinga tvirtovė ir akimirksniu tapo miesto architektūros paveldo ir kultūros simboliu. Šimtmečio modernumu išsiskiriantis pastatas – neogotikinis, rožinis lyg kramtomoji guma – sukuria kontrastą šalia esantiems kolonijinių laikų statiniams.
Dar daugiau diskusijų spaudoje užvirė architektui Germánui Samperiui pristačius 7 200 m2 sklype iškilusią Bogotos miesto biblioteką. Architektas siekė, kad ji nebūtų didesnė nei šalia esantys pastatai. Statant biblioteką naudotas marmuras ir lengvumo įspūdį kurianti mediena.
Šv. Marijos parapija ir rezidencija
Šis architekto projektas buvo sukurtas XX a. 7-ajame deš., kai Argentinoje prasidėjo šiuolaikinės architektūros srovių judėjimas. Pastato struktūra išsiskiria iš kitų šalia esančių pastatų.
Pastato tikslas – reaguoti į Argentinos identiteto išraišką. Todėl jame erdvės skirstomas pagal šviesą, naudojama gintaro geltonoji šviesa skirtingoms nuotaikoms sukurti. Pastatas, padalytas į navas, leidžia lankytojams judėti skirtingomis plokštumomis. Ši koncepcija buvo sutikta labai prieštaringai. Nemažiau ginčų Argentinos visuomenėje sukėlė ir Eduardo Longo 1979 m. pastatyta rezidencija.
Tai tikrai ironiją keliantis aštuonių metrų pločio pastatas, susidedantis iš dviejų skirtingų struktūrų, sujungtų betono pamatu ir juokingais laiptais. Dar daugiau šį neįprastumą sustiprina aplink jį besisukantys modernūs San Paulo apylinkių namai, iš tolo rėkiantys: „Mes – Europa“.
