Skulptūriškas miesto orientyras

Teatro rekonstrukciją įkvėpė šiuo metu aktyviai vykdoma misija atgaivinti ir atkurti pokarinius Olandijos miestus. Šis pastatas įtrauktas į Lelistadui skirtą olandų kraštovaizdžio architekto Adriaano Geuze’o planą, kurio tikslas – įlieti gyvybės į šį pragmatišką, apsnūdusį miesto centrą. Naujojo teatro Lelistade projektas – tai „West 8“ išvystyto Lelistado miesto centro rekonstrukcijos plano dalis. Teatras šioje miesto dalyje atlieka svarbią funkciją tiek dieną, tiek vakare. Sutelkus įvairias kultūrines ir socialines veiklas šiame naujame kvartale, Lelistado kultūrinis gyvenimas tapo drąsesnis ir atviresnis.

Kuriant kvartalą, teatro pastatas, išsiskiriantis grynai architektūrine išvaizda, tapo svarbiu orientyru. Keliaujant iš centrinės stoties, neįmanoma nepastebėti virš likusio pastato išsikišusio įstrižų formų bokšto – šioje dalyje virš scenos kabinamos dekoracijos. Naktį teatras šviečia, tad jį lengva pastebėti iš visų aplinkinių automobilių stovėjimo aikštelių.

Dieną teatro pastato forma įgauna skulptūriškumo. Didžioji kavinė, veikianti ir dienomis, sujungia pastatą su aikšte. Vertikali fojė, besidriekianti per visą pastatą, sujungia įvairias teatro ir kongresų sales skirtinguose aukštuose. O iš visų teatro fojė atsiveria gražus fermos
„Green Care“ vaizdas.

Architektūrinis objektas kaip vaidinimo dalis

Šis teatras – tai naujausias garsaus olandų architekto, profesoriaus Beno van Berkelio („UNStudio“) darbas, įkvėptas jo susidomėjimo patrauklumo sąvoka, kuri aptariama ir šioje citatoje: „Mūsų architektūros tikslas – priversti pažvelgti įdėmiau, įkvėpti mintis ir vaizdinius. Taip mūsų sukurtos vietos tampa patrauklios žmonėms, jie nori čia ilgiau užtrukti ir vėl grįžti. Savo kūrinius siekiame išlaikyti lengvus, beveik techninius; gudrybės, pasitelkiamos žvilgsniui prikaustyti, pagrįstos tradiciniais architektūros elementais: konstrukcija, šviesa, cirkuliacija ir pan.“ (Ben van Berkel ir Caroline Bos, „After Image“, 2006 m.). Architektas „Agoros“ teatrą laiko vienu sudėtingiausių savo projektų. Jam prireikė neįprastų ir itin kūrybiškų idėjų, tokių kaip kaspino formos turėklas.

Jau pati teatro tipologija žavi, tačiau B. van Berkelis, kurį itin domina žmonių ir pastatų sąveika, siekė išnaudoti tai, kad tiek teatrui, tiek architektūrai būdingas pasirodymo elementas, ir praplėsti įprastas jo funkcijų ribas. Architektas yra sakęs: „Architektūrinį produktą bent iš dalies galima suvokti kaip nesibaigiantį gyvą pasirodymą. Architektūrinis projektas, stebint didžiulei gyvai auditorijai, keičiasi, traukiasi, telkiasi, plečiasi, tampa įvairesnis ir vis labiau beribis. Dabar kaip niekada aiškiai juntama, kad architektūros savitumas toli gražu neapsiriboja objekto savybėmis: tikroji architektūros prigimtis – tai santykis tarp architekto, objekto ir publikos. Architektūrinis projektas plečiasi, auga ir skleidžiasi gerokai po to, kai sukuriamas dizainas konkrečiai viešajai paskirčiai.“

Teatro tipologijai vis sudėtingėjant, „UNStudio“ tikslas buvo sudėtingam daugiafunkciam teatro pastatui suteikti lankstumo, skaidrumo ir inteligentiškumo. Aiškiu ir atviru išdėstymu išsiskiriantis projektas jau tapo Lelistado kultūriniu simboliu.

„UNStudio“ yra dirbę su įvairiais programų, kuriose svarbus vaidmuo teko teatrui ir naujosioms medijoms, projektais. Projektuojant tokius pastatus, svarbu atsižvelgti į sąryšį tarp įvairių meno šakų. „UNStudio“ stiprybė glūdi analitiniame projekto reikalavimų vertinime: atliekant ikiprojektinius tyrimus, daug dėmesio buvo skiriama teatro pastato daugiafunkciškumui ir išdėstymo specifikai.

Formų ir spalvų magija

Ir vidinės, ir išorinės pastato sienos briaunotos, siekiant atspindėti kaleidoskopinę scenos pasaulio prigimtį – niekada nežinai, kas tikra, o kas ne. Briaunoti kontūrai – elementas, seniai naudojamas „UNStudio“ ir „Van Berkel & Bos Architectuurbureau“ darbuose.

Šįkart pastato apvalkalo dizainą padiktavo poreikis akustiniais sumetimais dvi žiūrovų sales įrengti kuo toliau vieną nuo kitos. Didesnė ir mažesnė teatrinės erdvės, erdvė virš scenų, kurioje kabinamos dekoracijos, kelios sujungtos ir atskiros fojė, daugybė persirengimo kambarių, daugiafunkcės patalpos, kavinė ir restoranas sujungiami į vieną darinį, kurio dalys įvairiomis kryptimis kyšo išorėn. Briaunotas apvalkalas taip pat užtikrina vientisą siluetą – paaukštinta dalis, kurioje laikomi scenos mechanizmai ir kuri kitu atveju terštų miesto panoramą, dabar darniai įsilieja į visumą. Aštrūs kampai ir išsikišusios, iš kelių sluoksnių sudarytos oranžinių ir geltonų atspalvių plokštumos, dengtos plieno plokštėmis ir stiklu, − visiems pastato fasadams būdingi elementai. Šios iškyšos leidžia spektaklį perkelti už scenos ir sukeisti atlikėją bei žiūrovą vietomis. Tokio žaidimo pavyzdys − aktorių fojė, įrengta virš įėjimo, iš kurios aktoriai pro didelį nuožulnų langą gali stebėti besirenkančius žiūrovus.

Aplinkos spalvos viduje dar sodresnės; vinguriuojantį rožinį kaspiną primenantis turėklas leidžiasi pagrindiniais laiptais žemyn, apsiveja kiaurymę didžiulės atviros pirmojo aukšto fojė viduryje, o tada kyla siena aukštyn link stogo, optiškai keisdamas spalvą iš violetinės, tamsiai raudonos, vyšninės į beveik baltą.

Pagrindė salė žaižaruoja raudona spalva. Scena tokiam miesteliui yra neįprastai didelė, tačiau tai leidžia statyti didžiulius tarptautinius spektaklius. Salės intymumą pabrėžia pasagos formos balkonas ir išraiškingos akustinių plokščių formos bei atspalviai. 

Foto © HANSO LUIKENO

ir © IWANO BAAN