Kaip kiekviename mieste, miestelyje, būtinai turi būti stotis, paštas, savivaldos būstinė, taip neišvengiamai kultūros infrastruktūrą turi papildyti ir biblioteka. Buvusios šventais ir tyliais knygų archyvais, šiandien bibliotekos keičiasi ir tampa miesto kultūrinio gyvenimo židiniais. Kad bibliotekos galėtų priimti naujas visuomenės pageidaujamas veiklas ir prisitaikyti prie naujų darbo, mokymosi ir bendradarbiavimo metodų bei technologijų, turi keistis ir jų architektūra. Paradoksalu, tačiau kartais net puikiai suprojektuota architektūra nepasiteisina, erdvės taip ir neprisipildo lankytojais.

Laidoje „Reikia architekto“ Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė kalbino Lietuvos bibliotekų architektūrą tyrinėjusiais architektą Matą Šiupšinską ir sociologę Dalią Čiupailaitę apie tai, kad bibliotekos – namai ne vien knygoms ir kodėl kartais gera architektūra „neveikia“?

Bibliotekos, kuriose nėra knygų

D. Čiupailaitė pastebi, kad bibliotekos nėra tyla ir dulkės, jos stengiasi įtraukti daug aktyvių veiklų, kurių tikslas lankytojus iš pasyvių vartotojų paversti aktyviais bendruomenės/ visuomenės nariais. Tai yra ir gerai, ir nelabai. Pirmas pavojus – komercializacija. Kuomet taip stengiamasi į bibliotekas pritraukti jaunus ir stilingus žmones, kad pamirštama bibliotekų pirminė paskirtis. Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) kuriamos bibliotekos be knygų.

„Regionuose siekiama pritraukti skaitytojus prie knygų. Todėl viešosios bibliotekos savo estetine išvaizda tampa panašiomis į knygynus. Taip pat daug dėmesio skiriama kultūros centro funkcijoms“, – pasakoja M.  Šiupšinskas.

Architektas sako, kad suderinti skirtingas funkcijas nėra sudėtinga, tačiau tyrinėjant bibliotekas Lietuvos regionuose, matyti, kad kartais pritrūksta ambicijos. 

Architektūra be ambicijos – jokia architektūra

Kai pastatui trūksta ambicijos jis tampa joks arba bent jau netoks sėkmingas koks galėtų būti, jis nepritraukia tiek žmonių kiek galėtų.

„Vienas pastatas yra patogesnis už kitą. Jeigu erdvės yra estetiškos, kokybiškos, jos prisiderina prie žmogaus, lankytojas jaučia komfortą. Gerasis pavyzdys – Panevėžio biblioteka, kurioje gera stebėti aplinką, santykį su išore. Jos estetika yra kito laikotarpio, tačiau tai netrukdo joje būti, mėgautis pastatu kaip dariniu“, – sako  M.  Šiupšinskas.

Turi būti gražu, bet turi būti ir praktiška

Socialogė pabrėžia, kad Lietuvos regionuose bibliotekos skirtingos, tačiau estetika turi būti praktiška.

„Turi būti gražu, bet turi būti ir praktiška. Estetika suteikia lankytojui patirtį, sukuria lankytojo džiaugsmą erdve, sukelia norą joje būti, judėti. Estetikos reikalavimai beveik sunyko. Juk gražiausios bibliotekos sukurtos XVIII  – „švietimo” – amžiuje. Šiuo metu bibliotekų estetika kartais kuriama priimant blogųus sprendimus. Tarkim, visas pastatas sukurtas kaip dėžutė, bet nuspręsta padaryti kažką nepraktiško, sunkiai prižiūrimo, bet tik, kad neva gražu būtų“, – pasakoja D. Čiupailaitė.

Specialistai pastebi, kad nevisada pavyksta suderinti garsą su tyla. Tiesiog projektuojant nevisada buvo pagalvota kaip paskirstyti veiklas, kad jos netrukdytų viena kitai. Ir čia stiklinės pertvaros neužtenka. 

Anot specialistės, dar vienas itin sudėtingas sprendimas, kuris ne visada pasiteisina – stiklo perteklius. Kaip gerąjį pavyzdį pašnekovė mini Anykščių ir Utenos bibliotekas, kuriose sėkmingai panaudota daug stiklo, pagalvota kaip kris šviesa, kokią atmosferą ji sukurs. Utenos bibliotekoje pasirinktos specialios žaliuzės, kurios atrodo tarsi knygos puslapiai.