Lazdijų rajono savivaldybėje, Būdviečio seniūnijoje, yra daugiau nei 5 ha, iš trijų sklypų sudaryta buvusios Galinių pasienio užkardos teritorija. Šios teritorijos pietinė dalis patenka į valstybės sienos apsaugos teritorijų funkcinę zoną.
Miškingo – agrarinio kraštovaizdžio areale kartu su Galadusio ežero pakrante numatyta intensyvaus rekreacinio naudojimo strategija, kurios įgyvendinimo projektą rengia Vilniaus dailės akademijos architektūros pirmojo ir antrojo kurso studentai Nerijus Babrauskas, Greta Simaitytė, Eglė Vainoriūtė ir Indrė Valčiukaitė su darbo vadovais – doc. Artūru Burba ir doc. Aušra Siaurusaityte-Nekrošiene.
Šiandien ši teritorija gausiai apaugusi želdiniais, sklype yra apleistų statinių, naudotų pasienio apsaugos darbuotojų darbui bei gyvenimui, teritorijos kairiajame krašte esantis atskiras sklypas yra į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas objektas – Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vieta.
Unikali šios vietovės lokacija bei galimybė ten suprojektuoti vaikų stovyklą patraukė Vilniaus dailės akademijos studentų komandą, kurie žada tirti projekto teritoriją ten nuvykus gyvai, bendradarbiauti su savivaldybe, jos pateiktus duomenis integruoti rengiant projektą.
„Teritoriją patobulinti sieksime pirmiausia stengdamiesi kuo geriau išpildyti savivaldybės iškeltus lūkesčius – suprojektuoti vaikų stovyklą.
Ši paskirtis reikalauja surinkti ir pasitelkti išsamius duomenis apie visą apylinkę: analizuoti aplinkos gamtines sąlygas, netgi rajono demografinius rodiklius. Visa tai stengsimės kuo geriau integruoti grynindami projekto koncepciją“, – sako N. Babrauskas, G. Simaitytė, E. Vainoriūtė ir I. Valčiukaitė.
Jaunieji architektai pastebi, kad viena didžiausių problemų, egzistuojančių Lietuvos miestų planavime, yra dažnas statytojų nenoras skaityti konteksto ir būti jautriems aplinkai. „Prieš savo akis matome daug pavyzdžių, kai suardomas ilgai kurtas rajonų (ir ne tik) identitetas ar ryšys su gamta.
Tai ne tik architektų stuburo ar kompetencijos klausimas – savivaldybėse trūksta reiklesnio požiūrio ir išbaigtų miesto vystymo strategijų, – sako projekto dalyviai. – Dėl to kaip pirmą prioritetą išskirtume siekį miestų planavimui sutelkti aukšto lygio žmogiškųjų resursų bazes. Tik turint išbaigtą, pagal kintančius poreikius vis atnaujinamą miesto vystymo strategiją ir griežtą statybos reguliavimą galima laisviau diskutuoti apie atskirus sprendimus ir idėjas.“
